Kovo 18 d. Rita Fausta L. (20 m.) parašė, kaip susipažino su inteligentiškos išvaizdos senoliu Jonu (80 m.), ir jos žinutė sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo.
Mergina rašė: „Šiandien gyvenimas man padovanojo dovaną sutikti senuką, prie šiukšlių dėžės. Pasitempusį, su paltu, tvarkingu kaklaraiščiu ir marškiniais, palinkusį ir geriantį arbatos likučius iš šiukšlinėje rasto vienkartinio puodelio.
Negalėjau tiesiog praeiti, tad su drauge nusprendėme padaryti mažą gerą darbą ir nesitikėjau, kad tai prives prie mažo nors ir liūdno stebuklo. Nusipirkę šiek tiek maisto, prisėdome pašnekėti.
Senukas gyvena bute be elektros ir vandens, tad kruopos gaunamos iš Maisto banko maitina tik kandžius ir kitus gyvūnėlius, bet ne senuką.
Tam, kad negrįžtų į tamsų ir šaltą butą senukas iki vėlaus vakaro leidžia laiką Vilniaus bibliotekose... Yra perskaitęs šimtus knygų (patikėkit... kiek jis žino... savo istorijos žiniomis jis lenkia ne vieną didį mokytoją...) Senukas kiekvieną dieną lankytojams skaito paskaitas Šv. Trejybės bažnyčioje, nors negauna jokio atlygio.
Jis myli Lietuvą ir Vilnių, dėl tos priežasties 34 metus maršrutu Aušros vartai – filharmonija eina ir renka šiukšles, kad turistams gražiau į miestą būtų žiūrėti <...>.“
Portalui Lrytas.lt Rita papasakojo, kad šią žinutę ji rašė, tikėdamasi, kad į ją atsilieps keletas jos draugų, ir jų būrelis nupirks maisto produktų ar kitaip pagelbės vargšui senukui. Ir ji labai nustebo, kai atsibudusi kitą rytą pamatė, jog jos pranešimas jau sulaukė tūkstančių žmonių susidomėjimo ir reakcijos.
Šimtai norinčių padėti
Per keturias dienas žinute pasidalijo beveik 20 000 žmonių. Daugybė žmonių parašė, kad nori senukui padėti: pervesti pinigų, nupirkti maisto, padėti suremontuoti butą ar suteikti teisinę pagalbą. Ritai rašė ir žurnalistai, ir net Vilniaus mero pavaduotojas Gintautas Paluckas.
Mergina pasakojo: „Tokio didelio susidomėjimo aš tikrai nesitikėjau, dabar jaučiuosi pasimetusi... Aš esu dirbanti, nespėju visiems žmonėms atrašyti, dėl to kai kurie jų ant manęs pyksta. Bet supraskite: per dieną aš sulaukiu 500-600 žmonių žinučių, tad visiems atsakyti tikrai sudėtinga.“
Be to, dvidešimtmetė teigė abejojanti, kaip konkrečiai organizuoti pagalbą senukui: turbūt būtų geriau, kad pagalbos organizavimo imtųsi kažkokia visuomeninė įstaiga. Visgi pačios Ritos iniciatyva netrukus turėtų būti atidaryta banko sąskaita seno žmogaus vardu, į kurią ir bus galima pervesti lėšų jo gyvenimo gerinimui.
Antrą dieną po Ritos žinutės pasirodymo Vilniaus mero pavaduotojas G. Paluckas portalui Lrytas.lt sakė, kad jau ne vienas žmogus „Facebook“ tinkle jam pranešė apie šią istoriją, ir savivaldybė pasidomės, ar gali kuo žmogui padėti.
Mero pavaduotojas teigė: „Pasitaiko žmonių, kurie nežino, jog tam tikrose situacijose gali sulaukti pagalbos ar nedrįsta jos prašyti. Kartais žmogui atrodo, kad viskas su jo gyvenimu gerai, o pažvelgus iš šalis matyti, ką jame vertėtų patobulinti. Labai tikiuosi, kad šiuo atveju rasime būdų, kaip žmogui pagelbėti.“
Neša į namus atliekas
Tačiau kai visuomenė susidomėjo Jono istorija, paaiškėjo, kad socialiniams darbuotojams šis atvejis seniai žinomas, situacija labai sudėtinga ir padėti vargšui senukui nėra paprasta.
Šis žmogus turi psichikos sutrikimų, yra linkęs į namus tempti prie konteinerių rastas šiukšles (būtent dėl to nenurodome jo pavardės ir neskelbiame nuotraukų, – red. pastaba).
Prisistatyti nenorėjusi Jono kaimynė pasakojo, kad kartą žmonės jau buvo organizavę jam pagalbą, jo butą iškuopę, sutvarkę, bet jis vėl į jį prinešė šiukšlių. Kaimynai su šiuo žmogumi nebendrauja, jis jiems atrodo keistas.
Žinutės autorė Rita sakė taip pat sulaukusi Joną pažįstančių žmonių pranešimų apie jo netinkamą gyvenimo būdą. Jautri mergina siūlė žmogaus nesmerkti, o jį atjausti: „Turiu medicininių žinių ir galiu pasakyti, kad noras tempti daiktus į namus yra atsiradęs dėl žmogaus vienatvės, baimių, nevisavertiškumo jausmo. Jono žmona mirusi, sūnus buvo nužudytas, tad nieko nuostabaus, kad likęs vienas senas žmogus negali tinkamai savimi pasirūpinti.
Jam tikrai reikalinga įvairiapusė specialistų pagalba, įskaitant ir teisininko, ir psichiatro pagalbą, nes situacija tikrai sudėtinga.“
Pagaliau pavyko susitikti
Patį Joną surasti nėra paprasta: telefono jis neturi, namie beveik nebūna. Žinutės autorė Rita tik žinojo, kad ją sužavėjęs inteligentiškas senukas beveik kasdien tam tikru metu lankosi sostinės Švč. Trejybės bažnyčioje.
Dvi dienas Jono istorija susidomėję žmonės jo prie bažnyčios laukė, bet taip ir nesulaukė. Trečią dieną jo laukusios Lryto.lt žurnalistė ir Rita jau taip pat buvo beprarandančios viltį, kad jis ateis, kai senolis žvaliai įžengė pro bažnyčios duris. Jis buvo nusiteikęs bendrauti, tik labiau norėjo pasakoti apie bažnyčios interjerą, o ne apie savo buitines problemas.
– Jonai, kodėl jus traukia būtent į šią bažnyčią?
– Man ji rūpi, nes čia atradau tiesas. Esu labai nukentėjęs, ypač karo metais, nuo blogio ir klastos, buvau pašventęs gyvenimą tiesos paieškoms. Man padėjo jas atrasti Bresto unijos 400 metų jubiliejui skirta tarptautinė konferencija, vykusi Vilniaus universitete. Be to, su šia bažnyčia susijusi trijų Vilniaus kankinių istorija, kuri dažnai iškraipoma. Tad aš be atlyginimo lankausi šioje bažnyčioje ir aiškinu žmonėms tiesas.
– Kokia yra jūsų specialybė?
– Sakyčiau, esu visuomenininkas. Jau 35 metus visuomeniniais pagrindais saugau aplinką, juk žmogus yra gamtos dalis. Dar tarybiniais laikais mes, keli žmonės, darėme tai, ką dabar daro Aplinkosaugos ministerija, nors aš nieko iš to neuždirbdavau. O kai buvo įkurta ministerija, nusprendžiau tiesiog rūpintis Vilniaus senamiesčiu.
– Ar jūs esate baigęs kokius nors mokslus?
– Taip, baigiau du aukštuosius – Pasaulio dvasios universitetą ir Natūralaus gydymo akademiją, kur mokoma liaudies medicinos (tokių mokymo įstaigų Lietuvoje rasti nepavyko – red. pastaba).
– Ar jūs gaunate senatvės pensiją?
– Nieko dabar negaunu. „Vilniaus būstas“ išvežė mano visą turtelį, kurį kaupiau visą amžių, paliko tik sienas. Tad aš protestuodamas neimu pensijos.
– Tad jūs pats jos atsisakėte?
– Pats atsisakiau todėl, kad jie mane uždarė į psichiatrinę ligoninę ir išvežė visą turtą. Paėmė ir mano turtą, ir mano sūnaus, kuris buvo nužudytas. Sūnaus nebėra jau keturis ar penkis metus. Tarp paimtų daiktų buvo ir penki tūkstančiai grynųjų pinigų. Išvežė ir mano akordeoną, o aš juk muzikantas, giedojau bažnyčių choruose.
Prieš mane yra du kartus pažeista Konstitucija. Tarybiniais laikais už didelius nuopelnus vilniečiam man buvo suteiktas butas, juk neturėjau kur gyventi, o ši valdžia to nepripažino. Bandžiau butą privatizuoti, bet neleido, ir nuo to prasidėjo visos blogybės. Dabar nustatyta, kad tai socialinis būstas.
– Ir jūs, gyvendamas tipiškame sostinės mikrorajono daugiabutyje, neturite vandens ir elektros?
– Vamzdžiai surūdiję, reikia kapitalinio remonto, kad jie visi būtų pakeisti, bet tam reikia, kad man būtų grąžinta nuosavybės teisė. Tada aš pats paimčiau paskolą ir susiremontuočiau.
Viename renginyje mačiau Vilniaus merą ir priėjęs jam sakiau, kokių minčių turiu. Juk pasaulyje yra miestų, kurie gyvena iš turizmo, reikėtų pasistengti, kad ir Vilnius būtų toks miestas.
– Bet, Jonai, gal su miesto valdžia pirmiausia reikėtų išsiaiškinti jūsų buto istoriją ir padaryti, kad jame atsirastų patogumai?
– Aš labai kantrus, ne iš tų žmonių, kurie „nachališkai“ kažko siekia, tad tai vis tęsiasi ir tęsiasi.
O dvasios šviesulys – tai menas, aš pažinojau ir a.a. profesorių Antaną Žmuidzinavičių, kuris buvo didis menininkas...
– O ar dabar jūs turite draugų?
– Draugų ne taip lengva rasti, ypač dvasiniams dalykams. Tiems, kurie rūpinasi materialiais dalykais, bendrą kalbą rasti pavyksta daug greičiau. Bet būna, kad sutinki vienmintį.
– Turbūt dvasiniai dalykai jums padeda, nes jūsų gyvenimas labai sunkus?
– Taip, tai padeda gyventi, nepulti žemyn. Juk jei pulsi, tai ir bus viskas. Reikia eit į priekį ir nesustoti.
– Gal jums visgi reikėtų pasirūpinti savo materialiniu gyvenimu, pasistengti, kad bute atsirastų elektra, dujos...
– Elektrą iš manęs vogė kitas namo gyventojas, daug jos išdegino, užtat buvau paduotas į teismą ir iš mano pensijos išskaitė 700. Kol neturėsiu buto nuosavybės, bijau, tas žmogus vėl degins mano elektrą dieną ir naktį, juk aš kaip balta varna name, kur visi butai privatizuoti.
Bet verčiau ateikite arčiau ir pažiūrėkite į šią antkapinę plytą – čia palaidotas Vilniaus burmistras ir jo sūnus, jie mirė 1576 m. Antkapinė plyta iš granito, jis labai retas, veikiausiai atgabentas iš Italijos. Kiekviena detalė kruopštaus rankų darbo, turi savo simboliką, apie kurią ir norėčiau dabar jums papasakoti...
Socialiniai darbuotojai senuką žino
VĮ „Vilniaus miesto socialinės paramos centro“ direktoriaus pavaduotoja Vilija Puodžiuvienė išsamiai papasakojo apie senuką, kuris socialiniams darbuotojams puikiai žinomas.
„Vilniaus miesto socialinės paramos centro socialiniai darbuotojai vilniečiui nuolat teikia informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo paslaugas. Šiuo metu vyras gyvena socialiniame būste, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo yra priimtas sprendimas nutraukti su juo sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti iš buto, kadangi jis nevykdė savo įsipareigojimų: nemokėjo būsto nuomos, kitų mokesčių.
Socialiniai darbuotojai siūlė vilniečiui laikinai apsigyventi savarankiško gyvenimo namuose, kur gyvenimo sąlygos maksimaliai priartintos prie gyvenimo sąlygų namuose, esant poreikiui, teikiama kvalifikuota medicininė pagalba bei sveikatos priežiūra.
Vilnietis šiuo metu neturi jokio pajamų šaltinio, kadangi nuo 2013-08-01 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius sustabdė netekto darbingumo pensijos mokėjimą, nes 6 mėn. asmuo pensijos neatsiėmė. Asmuo socialinių darbuotojų nuolat motyvuojamas kreiptis į SODRĄ dėl pensijos mokėjimo atnaujinimo, jam siūloma palydėti jį į SODRĄ ir padėti susitvarkyti reikiamus dokumentus, tačiau vyras nesutinka, siūlomos pagalbos atsisako.
Vilniečiui ne kartą buvo siūlyta apsvarstyti galimybę dėl pagalbos į namus, tačiau asmuo tikina, kad pagalba į namus jam nėra reikalinga, nes jis yra savarankiškas, sveikatos sutrikimų neturi.
Taip pat buvo siūloma kreiptis dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, dėl paramos maistu iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo, tačiau asmuo ir šios pagalbos atsisakydavo.
Socialiniams darbuotojams tarpininkaujant, užpernai ir pernai senjorui iš labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ buvo skirti vienkartiniai maisto produktų rinkiniai ir kassavaitinė parama maisto produktais (8 sav. laikotarpiui), nuo pernai nuo lapkričio mėnesio Maltos ordino pagalbos tarnyba teikia paramą maistu kartą per savaitę, tačiau jis ne visada atvyksta jos pasiimti.
Jam suteikta informacija apie nemokamą maitinimą teikiančias valgyklas bei nemokamus drabužius ir avalynę dalinančią Vilniaus arkivyskupijos CARITO socialinę tarnybą.
Socialiniai darbuotojai su asmeniu palaiko ryšį, tačiau jų siūlomos pagalbos ir paramos jis atsisako. Ir toliau stengsimės, kad vilnietis priimtų mūsų teikiamą pagalbą ir paramą, sprendžiant jo socialinę ir materialinę situaciją“, – dėstė V.Puodžiuvienė.
