„Pas mano prižiūrimą 90–metę Onutę (vardas pakeistas) žiemą būdavo labai šalta, – pasakojo maltiečių savanorė teisininkė Jūratė. – Jos kampinis butas ketvirtame aukšte buvo šalia balkono, į kurį kaimynai eidavo rūkyti.
Nors ir kaip senutė prašydavo, jie dažnai palikdavo atviras duris ir šaltis skverbdavosi į Onutės mažytį butelį per klibančias medines duris taip, kad net užuolaidos judėdavo. Senutė būdavo priversta apsirengti vos ne visais jos turimais šiltais rūbais, įsijungti elektrinį radiatorių, deginti dujas, tačiau ir tai nepadėjo. Atnešiau jai pūkinę liemenę, šiltas šlepetes, pūkinę antklodę, galų gale sėdėdavome susiglaudusios, kad būtų šilčiau...“
Neleisdavo dirbti darbų
Pasak Jūratės, jos savanorystės pradžia pas Onutę nebuvo lengva. Senutė buvo labai uždara, sunkiai bendraudavo, tačiau po truputį jos pasidarė labai artimos. Onutė taip vertindavo Jūratės apsilankymus, kad jų metu netgi neleisdavo jai dirbti sunkesnių ūkinių darbų.
„Kartais jausdavausi lyg ir nepilnai atliekanti savo vaidmenį, – sakė Jūratė. – Norėdavosi atėjus energingai imtis valymo, išmesti senus nenaudojamus daiktus, padaryti daugiau erdvės. Tačiau supratau, kad Onutė labai saugo tą savo vidinę erdvę, pilną jai brangių daiktų, kurie nebūtinai turi būti gražūs, tačiau jai brangūs dėl atsiminimų, todėl nesistengiau nieko keisti...“
„Tik pradėjusi bendrauti su Onute, supratau, koks baisus dalykas yra vienatvė ir kaip stipriai vienišas, senas žmogus trokšta to žmogiško kontakto, paprasčiausio pabuvimo kartu, – pasakojo Jūratė. – Onutė man dažnai sakydavo: „Tu tik ateik, pabūkime kartu... Man viskas gerai...“
Tačiau Onutei tikrai nebuvo viskas gerai. Senutė beveik visiškai akla, vos mato baldų kontūrus. Ji negali nei pasiruošti sau valgio, nei surinkti telefono numerio, nei skaityti, nei žiūrėti televizoriaus, yra jau daug metų viena įkalinta mažame butelyje. Vienintelė jos galimybė judėti – pasivaikščiojimas koridoriumi tarp butų.
„Iš lėto, susikibusios už parankių, vaikščiojome pirmyn ir atgal koridoriumi, – pasakojo Jūratė. – Kartais Onutė ryždavosi su manim išeiti ir į balkoną pakvėpuoti grynu oru. Į lauką išeiti senutė negalėjo – gyveno ketvirtame aukšte be lifto. Nulipti žemyn gal ir pajėgtų, tačiau užlipti atgal nebegalėtų...“
Visą gyvenimą ilgėjosi mamos
Onutė augo be mamos, kuri mirė ją gimdydama. Motiną jai atstojo sesuo. Motinai mirus, tėvas atsivedė pamotę, kuri Onutės nemylėjo, todėl mergaitė tikrai labai ilgėjosi savo mamos.
Tą nenusakomą, kankinantį mamos ilgesį Onutė išsaugojo visą gyvenimą. Senutė dažnai klausinėdavo Jūratės, ar jos mama ją myli, kaip jos bendrauja, ir gerte gerdavo atsakymus, tarsi įsivaizduodama tą nuostabų kontaktą su brangiausiu pasaulyje žmogumi, kurio ji pati niekada neturėjo.
Netrukus abi atrado nuostabų užsiėmimą, kuris Onutei suteikdavo daugiausiai laimės. Atradusi pas ją knygutę, Jūratė pradėjo skaityti Onutei eilėraščius religine tematika. Eilių skaitymas senutę taip stipriai paveikdavo, kad jos skruostai parausdavo, akys pradėdavo žibėti.
„Būdavo, skaitai jai eiles, o ji kaip vaikas tau galvą ant peties padeda, ašaros rieda skruostais, – susijaudinusi kalbėjo Jūratė. – Visa ta skurdi aplinka, kurioje senutė gyvena, tokiomis akimirkomis nutolsta, o mes abi, atrodo, pakylame kažkur aukštai aukštai... Onutė tuo metu viską pamiršta... Iš jos veido matyti, kad ji gauna nepaprastai stiprų džiaugsmingą emocinį impulsą. Eilės suteikia jai energijos, klausydama jų senutė nuostabiai gražiai šypsosi, nematančiomis akimis žvelgdama kažkur į tolį. Tos akimirkos mums abiem būdavo tiesiog šventos...“
Didelis dvasinis patyrimas
Pasak Jūratės, savanorystė pas maltiečius ir susitikimai su Onute jai davė neapsakomai didelį dvasinį patyrimą.
„Kai esi senas, be jėgų, be giminių, ir, svarbiausia, kai esi vienišas – tai egzistencine prasme yra žmogui vienas sunkiausių laikotarpių. Gyvenimas jau nugyventas, jėgų nėra, kankina skausmai ar negalia, nieko pakeisti negali, ir visa tai turi pakelti viena... Tai yra nepaprastai sunku tiek fiziškai, tiek emociškai.
Man išeinant, mes su Onute apsikabindavome ir abi pajusdavome tą nenusakomą nuostabų gerumo ir dėkingumo davimo ir gavimo jausmą. Onutė paimdavo mane už rankos ir tyliai sušnibždėdavo: „Kada tu vėl ateisi?“ Man būdavo iki skausmo liūdna, kad turiu palikti ją vieną su jos vienišumu ir negalia... Tačiau kartu žinodavau, kad suteikiau Onutei nuostabias emocinio pakilimo akimirkas, kuriomis ji dabar gyvens iki kito mano atėjimo. Aš išeidavau su džiaugsmu, žinodama, kad ir ji liko su tuo džiaugsmu.“
Pasak Jūratės, šiuo metu Onutė yra ligoninėje, neaišku, ar grįš atgal į savo mažytį šaltą butelį. O gal tęs savo gyvenimo pabaigą slaugos namuose, ar pensionate?
„Lankysiu Onutę kiek tik galėsiu ir kur jį bebūtų, – sako Jūratė. – Kai pamatai, kokią nuostabią energiją ir gyvenimo prasmę gali suteikti kitam vien tik savo buvimu – tiesiog nebegali to nedaryti...“
