Iki pažinties pradžios jie abu studijavo Vroclavo universitete. Jos specialybė buvo psichologija, jo – teisė. Papildomai abu pasirinko mokytis lietuvių kalbos, tik lankė skirtingas grupes. Juos mokė puiki mokytoja Tatjana Vologdina.
Tuomet Aleksandra ir Jakubas vienas kitą pažinojo tik iš matymo. Na, o 2015 m. vasarą abu atvyko tobulinti lietuvių kalbos žinių į Vilnių, į Lietuvos edukologijos universitete (LEU) organizuojamus vasaros kursus. Čia susipažino artimiau ir pradėjo bendrauti daugiau, juk atsidūrus svetimoje šalyje norėjosi tautiečio palaikymo. Netrukus, dar būdami Vilniuje, tapo pora.
Kuo visgi jie vienas kitam taip patiko? Vyras ir žmona sakė: „Greitai pajutome, kad mums kartu labai smagu. Ir dabar labai daug laiko leidžiame kartu, ir mums labai gera.“
Pirmasis Aleksandros ir Jakubo pasimatymas vyko ant Gedimino kalno. Jie nusijuokė: „Gaila, kad dabar pasimatymo pakartoti neišeitų, nes ant apgriuvusio kalno lipti nebeleidžiama. Labai tikimės, kad jūs sėkmingai tą kalną sutvarkysite.“
Dar jiems labai patinka Vilnelės pakrantė Užupyje, kur stovi Undinės statula, juntama meniška dvasia. Įdomus rajonas atrodo Šnipiškės: „Ten stovi šiuolaikiški dangoraižiai, o šalia – senos medinės trobelės tarsi giliame kaime. Nesakome, kad tai blogai, toks kontrastas labai įdomus ir gali matyti, kaip keitėsi miestas.“ Patinka jiems ir tai, kad Vilniuje daug žalumos.
Šeštadienį – vestuvės, antradienį – lietuvių kalbos kursai
Jau po metų nuo draugystės pradžios, 2016 m. vasarą, pora iškėlė vestuves. Jas šventė Olštyne netoli Aleksandros gimtojo Čenstachovos miesto. Vestuvės buvo tradicinės lenkiškos, vidutinio dydžio – dalyvavo maždaug 60 žmonių. Beje, vestuvinius žiedus pasigamino iš Jakubo senelių atiduotų jų auksinių vestuvinių žiedų, tik juos nunešė juvelyrui perdaryti.
Vestuvės vyko šeštadienį, sekmadienį pora ilsėjosi, o pirmadienį traukiniu pajudėjo į Varšuvą ir iš jos autobusu – į Vilnių, kur antradienį jau ėjo į lietuvių kalbos ir kultūros kursus. Ar jiems toks medaus mėnuo neatrodė per mažai romantiškas? Aleksandra atsakė:. „Mes jaučiamės emociškai labai susiję su Vilniumi, nes turime iš čia daug gražių prisiminimų, taigi medaus mėnesiui jis puikiai tiko.“ Tiesa, po to pora dar išvyko į kitą medaus mėnesio kelionę į Italiją.
Kai praėjusią vasarą minėjo pirmąsias vestuvių metines, jos vėl sutapo su lietuvių kalbos ir kultūros kursais Vilniuje.
Šią žiemą jie į Lietuvą toliau mokytis kalbos atvyko jau ketvirtą kartą. Kam visgi lenkams reikia jos mokytis? Jakubas sakė, kad dauguma lenkų žino apie bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją, o jam norėjosi kapstytis giliau ir perprasti ir lietuvių kalbą.
Aleksandra pridūrė, jog yra kalbų, kurias moka daugelis, bet jai norėjosi kažko retesnio ir įdomesnio. Jai atrodo, kad retos kalbos žinios gyvenime gali būti didelis privalumas. Kartais, nors ir retai, bežiūrint lenkiškus darbo skelbimus galima aptikti skelbimą, kur pageidaujama, kad kandidatas mokėtų lietuvių kalbą.
Ką būtent dirbs, Aleksandra dar nežino – kol kas jie abu su vyru kibo įstojo į doktorantūros studijas, kur jų specialybė – žurnalistika. Jakubas dar ir dirba ES informacijos centre Vroclave, kur veda užsiėmimus vaikams. Jiems pasakoja apie Europos Sąjungos šalis ir atsakinėja į klausimus. Nepraleidžia progos pasakyti, kad mokosi lietuvių kalbos, pamoko vaikus tarti „Labas“ ir „Ačiū“. Daugiau lietuvių kalbos žinių realiame gyvenime jam kol kas nereikia, bet neatmeta galimybės, kad vėliau jos kur nors pravers.
Sunku išmokti naujų žodžių
Ar lietuvių kalbos mokytis lenkams nėra sunku? Abu sakė, kad lietuvių kalbos gramatika lyg ir panaši į lenkų, žodžiai panašiai linksniuojami, tad šia prasme jiems paprasčiau nei kartu besimokančiai japonei ar kinei. Visgi ir jiems mūsų kalbos mokytis labai sunku, vis painiojasi žodžių galūnės, ilgosios ir nosinės raidės. Sunku įsidėmėti naujus žodžius, nes jie nepanašūs į jokią kitą kalbą.
Be to, kai tik padarai pertrauką (jų lietuvių kalbos kursas Lenkijoje truko dvejus metus, taigi jį jau baigė), kalbą greitai primiršti – reikia nuolat atnaujinti žinias. Dabar jie neblogai supranta, kas jiems sakoma, o patiems kalbėti dar sunku.
Poros studijas Lietuvoje remia mūsų šalyje esantis Švietimo mainų paramos fondas. Jis skiria stipendiją, kurios kaip tik pakanka apmokėti kelionės iš Vroclavo išlaidoms ir pragyvenimui Lietuvoje.
Čia jie gyvena LEU bendrabutyje, gyvenimo sąlygomis jame yra patenkinti. Bendrabutyje apsistoja kartu su lietuvių kalbos besimokančiais studentais iš kitų šalių. Stengiasi tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, bet visgi dažnai pereina prie anglų kalbos, nes ja susišnekėti visiems paprasčiau.
Beje, lietuvių kalbos kursuose užsimezgusios draugystės tęsiasi ilgai. Vieną kurso draugą iš Maroko lenkų pora vėliau net lankė jo gimtinėje, netrukus ruošiasi Briuselyje susitikti su draugu, kilusiu iš Peru. Dar turi gerų draugų iš Ukrainos, Latvijos.
Nuliūdino Brisiaus likimas
Aleksandrai su Jakubu įdomu mokytis ne tik lietuvių kalbos, bet ir sužinoti faktų apie Lietuvos kultūrą bei istoriją. Vyras sakė: „Mokykloje mes mokėmės, kad tai mūsų, lenkų, konstitucija, priimta 1791 m. gegužės 3 d., buvo pirmoji Europoje, o čia vaikai mokosi, kad pirmoji konstitucija buvo jūsiškė. Tą patį sako ir ukrainiečiai. Ir tai suprantama – juk mūsų istorija ilgą laiką buvo bendra. Lietuvoje man labai įdomu pažvelgti į istoriją kitu kampu.“
Aleksandra su šypsena pridūrė: „Mes sakome, kad Europos centras yra Lenkijoje, o atvykę čia išgirstame, kad jis – Lietuvoje. Ir teko girdėti ukrainiečius sakant, kad tas centras – Ukrainoje...“
Ir kursuose, ir namie pora skaito nesudėtingus lietuvių literatūros kūrinius. Tiesa, geriau, kad šalia lietuviško teksto būtų jo vertimas į anglų kalbą. Jakubui ypač įsiminė liūdna istorija „Brisiaus galas“. Patiko „Eglė žalčių karalienė“, „Jūratė ir Kastytis“ – panašių į šias pasakų ir legendų Lenkijoje girdėti neteko. Skaitė ir sudėtingesnių lietuviškų knygų, kaip Jurgio Kunčino „Tūla“ ar Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, vertimus į lenkų kalbą. Abu mėgsta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus.
O kokį įspūdį lenkams daro lietuviškos parduotuvės? Jie pastebi, kad prekės čia šiek tiek brangesnės nei Lenkijoje, tačiau jiems tai labai nekliūva, išskyrus sulčių ir džemų kainą, kuri yra gerokai didesnė. Žmonių atlyginimai Lietuvoje ir Lenkijoje pašnekovams atrodo panašūs, minimalus atlyginimas „į rankas“ jų tėvynėje dabar yra apie 360 Eur.
Aleksandra mielai perka lietuvišką varškę, nes lenkiška jai ne tokia skani, ir varškės sūrius bei juodą duoną. Dar mėgsta gerti girą, kuri Lenkijoje nėra populiari, ir mineralinį vandenį „Vytautas“. Jakubas mano, kad geriausios lauktuvės – maistas, taigi artimiesiems į Lenkiją veža lietuviškos giros, chalvos, saldainių, sausainių, duonos.
