Dėl praeivio grubumo vilnietė Elena prarado akinius, kurie jai būtini. Kreipusis į Vilniaus arkivyskupijos Caritą ji sulaukė ne tik jų, bet ir nepažįstamųjų pagalbos. Todėl po kelių dienų grįžo į Caritą nešina gėlėmis.
Avėjo vyro batus
Vasario pabaigoje į Vilniaus arkivyskupijos Caritą užėjo vyresnio amžiaus moteris Elena. Ją pasitikusioms darbuotojoms, Žavintai Musmirytei ir Justinai Petronytei, pasiguodė, jog einančią gatve ją pastūmė vyras. Elena atsitrenkė į sieną ir lūžo jos akiniai. O be akinių, Ž.Musmirytės teigimu, moteris beveik visai nemato.
Po šio įvykio Elena nuėjo į optikos prekių parduotuvę pasiteirauti kainų, o ten sutiko vyriškį, kuris rekomendavo kreiptis į Caritą. Paaiškino, kur reikia eiti, ir išreiškė viltį, kad moteriai bus suteikta pagalba.
„Tada ji atėjo pas mus. Buvo praradusi viltį, atrodė gana skurdžiai. Moteris nešioja savo, amžiną atilsį, vyro batus. Na, ji yra iš tų Lietuvoje vargstančių senyvo amžiaus žmonių. Ji našlė, pensija nedidelė, vaikai taip pat gauna nedideles pajamas ir negalėjo padėti įsigyti akinių. Mes su ja apsikeitėme kontaktais ir sakėme, kad ieškosim pagalbos“, – prisiminė Ž.Musmirytė.
Carito darbuotojos nusprendė kreiptis į „Išklausymo tarnystės centrą“. Jo filialai veikia jau penkiose parapijose, šiuo metu jau kuriasi šeštoje. Centras veikia savanorystės principu: skirtingų sričių profesionalai susivienija padėti, juos apmoko Carito darbuotojai, o tada savanoriai padeda žmonėms spręsti įvairias krizines situacijas.
„Taigi, perdavėme moters prašymą savo kolegoms savanoriams. Jie susisiekė su ponia Elena ir sutarė, kad padės ieškoti akinių“, – pasakojimą tęsė Carito darbuotoja.
Nepažįstamųjų gerumas
Anot Žavintos, moteris buvo labai įkvėpta to, kad kažkas nori jai padėti.
„Įsidrąsinusi ji pati nuėjo dar kartelį į optikos prekių parduotuvę ir paklausė, kiek kainuotų tuos akinius pagaminti,“ – sakė Ž.Musmirytė.
Pasak jos, tuo metu optikoje buvo trys žmonės. Jie išgirdo Elenos klausimą, susidėję pinigus surinko reikiamą sumą ir nupirko jai akinius. O optikos darbuotoja dar pritaikė nuolaidą.
„Visi jie buvo visiškai nepažįstami žmonės. Patys jau ruošėmės ieškoti galimybių, kaip nupirkti jai tuos akinius, o čia – toks stebuklas. Trijų gerų žmonių ir optikos darbuotojos dėka ji gavo akinius“, – džiaugėsi Žavinta.
Po tokios sėkmės Elena grįžo į Caritą, susirado Ž.Musmirytę ir jos kolegę J.Petronytę, kurios ją pasitiko pirmą kartą atėjusią, ir jautriai išreiškė dėkingumą už norą padėti.
„Ponia Elena atėjo ir sako: „Ant mano palangės pražydo amariliai.“ Ji atnešė mums po vieną amarilį ir padėkojo už gerumą“, – džiaugėsi Žavinta.
Pagalba vis dar reikalinga
Tačiau sėkme dėl akinių viskas nesibaigė. Kaip teigia Carito darbuotoja, pagalbos Elenai reikėtų daugiau, nes jeigu vieną mėnesį moteris turi pirkti vaistus, maistui vargiai telieka.
„Turime išsiaiškinti, kokia pagalba jai reikalinga. Ji šildosi namus malkomis, mitybos racionas nėra platus, išsiverda, pvz., sriubą iš kauliukų, ieško turgelyje pigesnių produktų, valgo daug kruopų. Bet niekada nėra prašiusi paramos.
Iš pensijos ji įsigyja malkų, nusiperka, kiek išeina, pigesnio maisto, o, kaip sakė, kažko skanaus nusipirkti ar veido kremo pigaus sau jau negali leisti. Jeigu kurį mėnesį reikia pirkti vaistus, tada ir maisto namie sumažėja“, – neslėpė Žavinta.
Ž.Musmirytė teigė, jog Caritas toliau bendraus su Elena ir aiškinsis, kuo jai galima padėti. O kol kas gražią istoriją darbuotojams primena Elenos užaugintas amarilis.
Visa informacija apie Carito paramos nepasiturintiems teikimą rasite čia.
