Prieš septynerius metus savo žurnalą ji išleido ne trimis, kaip buvo įprasta, o keturiomis kalbomis. Prie lietuvių, rusų bei anglų prisidėjo ir kinų kalba. Viskas susidėliojo savaime.
2010 metais klaipėdietis skulptorius Vytautas Karčiauskas rengėsi Kinijos uostamiestyje Šanchajuje vykusioje pasaulinėje parodoje „Expo 2010“ Lietuvos paviljone pristatyti skulptūrą „Vitruvijus“ ir puoselėjo beprotišką idėją pasiūlyti Kinijos verslininkams pastatyti realų panašios formos statinį.
Žurnalo viršelį tąkart papuošė skulptūros fotografija, o Zita apie kūrinį parašė rašinį. Tuomet ir kilo mintis, kad šį tekstą reikia išversti į kinų kalbą.
Fantastinis klaipėdiečio sumanymas nebuvo įgyvendintas, bet nuo to laiko žurnalas leidžiamas ir kinų kalba.
Klaipėdietė nusprendė ir pati pasimokyti kinų kalbos. Prieš keletą metų pagal bendrą Europos Sąjungos ir Kinijos vyriausybės projektą 200 kinų metus mokėsi Europos šalių kalbų ir verslo patirties, o tiek pat europiečių išvyko į Kiniją.
„Baisiausiai panorau išmokti kinų kalbos, tiesiog visa degiau, juo labiau kad Kiniją jau buvau šiek tiek pažinusi: įvairiose transporto parodose pristatydavau žurnalą, o paskui stengdavausi pakeliauti po šalį.
Reikėjo įtikinti kinus, kad ta kalba man reikalinga. Susirinkau Kinijos verslininkų, Lietuvos susisiekimo ministerijos rekomendacijas, vienas kinas – logistikos įmonės vadovas pažadėjo priimti mane į praktiką. O aš pasižadėjau parašyti knygą apie Kiniją.
Bet tame projekte buvo mažomis raidėmis parašyta, kad jame gali dalyvauti žmonės iki 40 metų. Tai ir pakišo koją. Apmaudu, kad gera idėja pralaimėjo jaunystės kultui“, – apgailestavo Z.Tallat-Kelpšaitė.
Tačiau kitos jos aistros – nepavaldžios amžiui. Vankuverio tarptautinėje kalbų mokykloje (Kanada) ji porą mėnesių tobulino anglų kalbos žinias.
„Tuo metu pakliuvau į labai sudėtingą gyvenimo situaciją: norėjosi viską užbraukti ir pradėti rašyti iš naujo švariame lape. O nuo ko geriausia pradėti? Nuo mokslų.
Mokiausi kartu su studentais iš įvairių pasaulio šalių. Vyriausiam iš jų buvo 30, man – dvigubai daugiau.
Jie žiūrėjo į mane kaip į kai ką nesuvokiamo, tačiau santykiai buvo puikūs – ne tik mokslai, bet ir kelionės, vakarėliai su šokiais. Tą laiką prisimenu kaip pačias laimingiausias gyvenimo dienas“, – prisiminimais dalijosi marinistinio žurnalo leidėja.
Šokis – sena Zitos aistra. Bet kokiame pobūvyje ji su vyru architektu Sauliumi Manomaičiu pirmieji išeina į šokių aikštelę. Ir jos nepalieka iki paskutinio muzikos akordo.
Klaipėdietė lankė ir baleto šokėjos Beatos Molytės vedamas flamenko pamokas, tačiau tam trukdė dažnos darbo komandiruotės. Kitos šokių lankytojos jau būdavo išmokusios naujų žingsnių, o skirti laiko atsilikėlei mokytoja neturėjo kada.
„Tuomet mečiausi į kitas sritis, kur nesi pririštas prie tvarkaraščių. Apskritai man nepatinka būti kolektyve. Visada norėjau tapyti, bet nemaniau, kad galiu. Ir vėl viskas susidėliojo savaime.
Lankiau anglų kalbos kursus pas Algirdą Karalių. Ten viską stengiamasi perteikti greitai – man tai patinka. Be anglų kalbos, jis mokydavo ir kitokių dalykų. Šis vyras sugebėjo mane įtikinti, kad žmoguje slypi daugybė nepanaudotų galimybių, tik reikia jas ištraukti į paviršių“, – pasakojo Zita.
Pakviesta profesionali dailininkė kursų lankytojams išdalijo nedidelio formato drobes, akrilo dažų, paaiškino esminius tapybos subtilumus ir pasiūlė kopijuoti vieną kūrinį. Baigti kūriniai buvo čia pat įrėminti ir kiekvienas juos parsinešė namo.
„Parodžiau sūnui, tas kažką numykė, o vyras pažiūrėjęs mestelėjo: „Pagrabinis š...“. Man tiesiog kraujas iš pykčio užvirė, pamaniau – na, palauk.
Iškart susiradau mokytoją – tapytoją Irmą Leščinskaitę ir pradėjau lankyti dailės pamokas“, – sakė Zita.
Kiekvieną vasarą Zita sukviečia draugus ir kaimynus į savo namų kiemą pabūti kartu. Praėjusią vasarą čia susirinkusieji buvo priblokšti – moteris pristatė pirmąją savo tapybos kūrinių parodą, ant molbertų išdėliojusi per dešimt darbų.
„Kokie nors mano gyvenime nutikę negeri dalykai man būdavo tarsi akstinas naujiems darbams. Dabar kartais tapau ir naktimis, tuomet viską aplinkui pamirštu. Nuostabus jausmas.
Neseniai gavau kvietimą dalyvauti vienoje tarptautinėje parodoje, bet reikia rasti laiko parengti visiškai naują kūrinių ciklą“, – kalbėjo Zita.
Neseniai ji įgyvendino ir dar vieną savo vaikystės svajonę – pramoko groti gitara. Mokytojo ieškojo skambindama telefonu ir pasirinko Aleksą Guru pagal malonų jo balso tembrą.
Tą patį vakarą savo namų kieme ji ir grojo, ir dainavo Bulato Okudžavos romansus.
Dar viena Z.Tallat-Kelpšaitės aistra – jūra. Kadaise ji dirbo savaitraštyje „Lietuvos jūreivis“ – tuomet ir prasidėjo jos jūrinė karjera. Sudėjusi visas savo komandiruotes moteris suskaičiavo, kad ant vandens praleido beveik dvejus metus.
Tai nebuvo prabangios išvykos kruiziniais laivais – sovietmečiu žurnalistė lipo ir į akmens anglimis kūrenamus garlaivius, didžiuosius ir mažuosius žvejybos tralerius ir stengėsi parodyti skaitytojams, kaip gyvena ir dirba Lietuvos laivų įgulos.
Visa tai sugulė ne tik į rašinius, bet ir į knygą „Jūra motule“. Neretai ją bičiuliai ir dabar taip vadina.
Daugumai klaipėdiečių atrodo, kad pagrindinė šios energingos moters aistra – skrybėlaitės. Ji bene pirmoji kadaise pradėjo jas dėvėti ne tik per šventes, bet ir kasdien.
Zitos namuose specialiose spintose sukrautos dešimtys skrybėlaičių – nemažai jų išdovanota, dalis atsidūrė Kretingos kraštotyros muziejuje.
„Apie skrybėlaites nebenoriu šnekėti. Tai nėra aistra. Tai – mano stilius. Žmonės linkę vertinti kitą pagal išorę jo visai nepažinodami. Vienas žinomas žmogus kartą nusistebėjo: „Ir kas ten po ta skrybėlaite gali būti?“
Man patinka paisyti renginių kvietimuose nurodyto aprangos kodo, nors tai kai kam atrodo tik tuštybės mugė. Visa tai – tik apvalkalas. Aš visai kitokia būnu po keliolika valandų dirbdama prie kompiuterio.
Jaunystėje nebuvau tokia drąsi, o dabar darau viską, kas man prie širdies, nebevaržau savęs.
Sulaukus brandaus amžiaus pajunti, koks malonumas, kai gali daryti tai, ką nori, ir nesvarbu, kas ką pamanys“, – sakė Z.Tallat-Kelpšaitė, trijų vaikų mama, labai branginanti su dviem anūkėmis praleidžiamą laiką.
