Povilo biografija tikrai įdomi. Pasirodo, 23-ejų vaikinas svetimoje šalyje statyti namus pradėjo neturėdamas jokių tam reikalingų žinių ir patirties. Tačiau to ir nereikėjo. Airijoje taip stipriai trūksta darbininkų, kad priima praktiškai bet ką, kas tik netingi pajudinti pirštą.
„Prisimenu, atskridom sekmadienį, o pirmadienį anksti kėlėmės, nes [reikėjo eiti išklausyti] darbo instrukcijų ir antradienį jau važiavome į darbą“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.
Povilas prisipažįsta, kad emigrantu tapo visiškai tam nepasiruošęs, todėl jo išvyka galėjo baigtis labai liūdnai.
„Buvau kariuomenėje ir gyvenau kaimelyje pas tėvus. Buvo taip, kad draugas išsiskyrė su panele ir sako – varom kažkur laimės paieškoti, reikia pinigų užsidirbti. [...] Man laimės užteko, draugui gal labiau jos trūko, bet nežinau... Norėjosi pabandyti kažką naujo, išvažiuoti, tad sutikau. [Viskas vyko] labai greitai, jis man davė naktį ar tai naktį ir dieną, kad apsispręsčiau. Nusipirkom bilietus ir išskridom“, – pasakoja lietuvis.
Pirmoji kelionė – su nuotykiais
Abiem draugams tai buvo pirmas skrydis gyvenime – ir dar sudėtingas.
„Greitai pirkom bilietus, tiesioginio skrydžio nebuvo, skridom su persėdimu Danijoje, Kopenhagoje. Anglų kalbos nemokam, nei vienas niekada nesimokinę. Atskrendam jau į oro uostą, nueinam prie savo tako, kur turėtume lipti į lėktuvą, o tako ten paprasčiausiai nėra. Visas takas išardytas. Mes stovim abudu pasimetę, šnekėti nemokam, nežinom, kur esam. Bet paskui išgirdom, kad praėjo lietuviai, mes paskui juos ir taip radom tą savo lėktuvą.
Atskridom į Dubliną, buvo vakaras, aš paskambinau savo darbdaviui, pasakiau, kad mes jau Dubline, paklausiau, kaip iki Korko nusigauti, nes atstumas – apie 300 km. Jis man sako – paskambinsiu vienam draugui, jis atvažiuos su mašina, jus nuveš į stotelę, įsėsit į autobusą ir atvažiuosit į Korką“, – pasakoja Povilas.
Minėtas žmogus atvažiavo, tačiau emigrantai į Korką pateko iš esmės tik dėl laimingo atsitiktinumo: „Išeinam su draugu į kiemą, atvažiuoja tas draugas, nuveža mus į tą stotelę. Išlaipinęs sako – atvažiuos mėlynas autobusas, sėskit į jį ir nuvažiuosit į Korką. O tų mėlynų autobusų begalė, vienas po kito važiuoja, mes taip susižvalgėm abudu, sakom – na, sėdam į šitą. Įšokom į tą autobusą ir važiuodami abudu į navigaciją žiūrim – [tikrai] į Korką važiuojam. Ir atvažiavom per vargus, netyčia.“
Teko atlaikyti protestuotojų pyktį
Povilas prieš emigruodamas įsivaizdavo, kad darbai Airijoje bus lengvesni nei Lietuvoje. Tačiau, ką tiksliai reikės daryti, jis per daug nesigilino, jam užteko žinoti, kad gerai uždirbs ir daugiau niekas nerūpėjo.
Jauni vaikinai iš Lietuvos nežinojo, kad atvykę emigrantai Airijoje gauna pačius sunkiausius darbus – tuos, kurių nenori dirbti patys airiai. Todėl jiems buvo didelė staigmena, kai išgirdo, ką reikės daryti. Pasak Povilo, jų pareigos tais metais buvo pavadintos pačiomis blogiausiomis visoje šalyje.
„Mes įrenginėjom vandens skaitliukus, nes jie tuo metu įsivedė įstatymą, kad reikės mokėti už vandenį“, – teigia lietuvis.
Povilas sako tikrą tiesą – tik 2015 metais Airijoje buvo įvestas geriamo vandens mokestis. Iki tol visa šalis už vandenį tiek namuose, tiek darbe nemokėjo. Nieko keisto – naujasis mokestis sukėlė be galo daug nepasitenkinimo ir protestų.
„Yra šaligatvis, po juo – šlanga, kuria eina vanduo. Per visą gatvę eina viena šlanga ir yra maži dangteliai, tu gali tą vandenį užsukti. Bet ta šlanga būdavo visokiuose gyliuose. Mes dėdavom tokius boksus, ir tą boksą turėdavom įkasti mažiausiai į 75 cm gylį. Skamba paprastai, bet reikalas tas, kad gruntas ten visai kitoks nei Lietuvoje. Visokios uolienos, akmenys, paprasčiausiai su kastuvu neiškasi.
Turėdavome strypus, lomus, su jais iš pradžių daužydavom, trankydavom, tada iškasdavom, tada ateidavo žmogus, kuris jau turi leidimą pajungti vandenį. Higiena turėdavo būti, nes ten geriamas vanduo. Negalėjai tiesiog nupjauti, sujungti ir užkasti. Taigi įdedi tą boksą, jį visą užpili ir tada užbetonuoji. Ir ten dar būdavo toks plastmasinis dangtelis, tai jame – tas skaitliukas“, – pasakoja Povilas.
Niekas iš Airijos gyventojų nenorėjo, kad ši lietuvių įrenginėjama sistema pradėtų veikti, todėl nuolat kaišiojo pagalius į ratus.
„Jie ir dabar nemoka už vandenį. Visoj Airijoj sudėjo tuos skaitliukus, kad jie mokėtų už vandenį, bet jie nemoka. Jie paprasčiausiai ėjo, protestavo, neleido, pvz., atvažiuoji ryte į darbą ir toje vietoje, kur tu įdėjai tą skaitliuką, jie paprasčiausiai pastatė mašiną ir viskas. Tu nieko negali pakeisti. [...] Vienoj vietoj, kur dirbom, tai iš 900 namų, rodos, sutvarkėme tiktai 160“, – prisimena Povilas.
Pasak vaikino, kai atvykdavo į paskirtą objektą, juos sutikdavo protestuotojų minia: „Net „YouTube“ yra įrašas, net per žinias rodė, kaip mes turėjom pradėti dirbti ir žmonės neleido. Turime didelę mašiną, kuri pjauna šaligatvį, o jie lenda po ta mašina, kojas kiša. Negali nieko padaryti, nes čia žmonės aukščiau visko.“
Prisiminęs tuos išgyvenimus Povilas sako tuo metu buvęs vienu iš nemėgstamiausių žmonių Airijoje. „Bet juk ne aš sugalvojau įstatymą, kad turės už vandenį mokėt. Aš paprasčiausiai dirbu, ir viskas“, – tvirtina Povilas.
Išmontavo legendines taksofonų būdeles
Po vandens skaitliukų įrenginėjimo Povilas gavo naują paskyrimą – ir vėl dirbti prie itin atsakingo visai šaliai projekto. Šįkart – išmontuoti legendines taksofonų būdeles. Daug metų jos visoje Airijoje stovėjo nebenaudojamos, nes žmonėms kėlė malonius prisiminimus. Tačiau galiausiai šalies valdžia nusprendė jų atsikratyti.
Vėl buvo bijoma protestuotojų, todėl šį darbą žinoma gavo emigrantai.
„Airijos aš tikriausiai daugiau apvažiavęs nei Lietuvos. Toks savotiškai ir įdomus, ir labai varginantis darbas, nes, pvz., vieną būdelę išmontuoji Dubline, o kita yra Korke. Tu būdelę išmontuoji per 2 valandas, o paskui 3 valandas važiuoji į Korką, dvi valandos darbo ten, o tada važiuoji į kokį Limeriką. Taigi buvo toks darbas, kad daugiau važinėdavom, nei dirbdavom“, – prisimena Povilas.
Kai baigėsi laikini projektai, Povilas atsidūrė čia, kur yra dabar, – mažame miestelyje prie Korko, vienoje statybininkų brigadoje.
„Papuoliau čia per pažįstamą, su kuriuo kartu buvome žaidę krepšinį. Pasiskambinau šitam draugui, sakau – betonavęs esu ir truputį kitokių darbų dirbęs, gal atsiras darbo pas tave“, – pasakoja Povilas, kuris tuomet išgirdo teigiamą atsakymą.
Be patirties gavęs darbą statybose Povilas sako girdėjęs, kad Airijoje ši sritis yra gana atsilikusi. „Aš Lietuvoj nesu dirbęs statybose, bet tie, kurie yra dirbę, atvažiuoja čia, su mumis padirba ir sako – Lietuvoj taip buvo daroma prieš 10 metų, o dabar niekas taip nedaro“, – pasakoja Povilas.
Nepaisant atsilikimo, Airijoje daug kas statybas vadina pragaro mašina. Žmonės masiškai skundžiasi esą juos išnaudoja, dažnai tenka dirbti viršvalandžius ar net vergauti. Tačiau Povilas į viską žiūri su daugiau optimizmo – sako, kad papuolė pas gerus žmones, todėl, net jeigu būna labai sunku, žino, kad už tai bus atlyginta.
Lietuvis statybininkas tiesiai šviesiai vardina sumas, kokias galima užsidirbti Airijoje. Nors jos skamba gana įspūdingai, vaikinas sako, kad tai dar nėra tie pinigai, kuriais šioje šalyje reiktų džiaugtis.
„[Sumos] priklauso nuo to, ką darai. Jei tu, pvz., tik kažką padavinėji, pakasi truputį, gauni 80 eurų [per dieną], jeigu kažką daugiau sugebi – pabetonuoji, pamūriji, tu gali gauti ir 100 eurų. Netgi kai kur ir 120 eurų“, – atskleidžia Povilas.
Atvyko ir mergina, ir brolis
Dar vienas dalykas, kuo nori pasiskųsti Povilas, – tai visus emigrantus užklumpanti vienatvė. Anksčiau ar vėliau imi ją jausti, todėl norisi arba išvykti atgal į namus Lietuvoje, arba iš ten pas save ką nors prisivilioti.
Tad vaikinas ėmė internete dairytis merginos. Gražiausią ir nuostabiausią merginą Redą Povilas aptiko Kaune. Būtent ten tuo metu gyveno ir dirbo gražuolė, dabar besiglaudžianti šalia šio emigranto.
„Aš turėjau grįžti atostogų Kalėdų šventėm, o mes pradėjom bendrauti gal lapkritį. Labai kažko rimto ir neplanavom, nes aš – čia, ji – ten. Taip išėjo, kad grįžau, dar bendravom, susitikom, pasiūliau jai čia važiuoti, bet ji nelabai sutiko. Ir darbą ji turėjo gana gerą, nesunkų. Bet paskui po truputį, po truputį įkalbėjau“, – pasakoja emigrantas.
Netrukus po to, kai mylimoji apsigyveno su Povilu, čia atvyko ir jo jaunesnis brolis Ignas: „Brolis norėjo į policiją stoti, bet dėl sveikatos neišėjo. Paskui išsiaiškino, kad viskas gerai, bet atrankos jau buvo pasibaigę. Tai sakau – jei jau nieko neplanuoji šiais metais, atvažiuok pas mane, užsidirbsi pinigų vis tiek daugiau nei Lietuvoj.“
Neabejoja, kad grįš į Lietuvą
Nors per mėnesį uždirba daugiau nei pusantro tūkstančio eurų, Povilas sako, kad daug sutaupyti jam nepavyksta. Airiją jis vadina brangia šalimi ir skundžiasi, kad vien gyvenimas tokiame name, kokiame gyvena dabar, jam atsieina pusę atlyginimo: „Kaip man kainuoja apie 750 eurų, nes nuomoju iš pažįstamo.“
Jis džiaugiasi, kad vadovas lietuvis leido apsigyventi šiame namelyje. Pasirodo, jeigu reikėtų nuomotis būstą pas vietinius airius, nuoma būtų stipriai didesnė.
Paklaustas, ar Airijoje gyventi gera, Povilas nesistengia sugalvoti kažkokių įspūdingų istorijų ir tiesiai šviesiai sako, kad jo širdis be galo ilgisi Lietuvos. Gimtoji šalis – jam pati nuostabiausia.
„Taip ir gyvenam. Atsikeliam pirmadienį ryte, einam į darbą, grįžtam, pavakarieniaujam. Dažniausiai su broliu vakarais krepšinį žaidžiam už savo miestelio komandą. Daug lietuvių pažįstamų turim, su jais žaidžiam krepšinį. [...] Atostogų važiuojam į Lietuvą – ne kažkur kitur, o į Lietuvą“, – pabrėžia Povilas.
Visi šio vaikino planai susiję su Lietuva. Sako, kad abu su mergina dažnai leidžiasi į fantazijas, kaip gyvens sugrįžę: „Neturim planų čia likti gyventi visam laikui, ketinam padirbėti dar kažkiek metelių ir tada grįžti į Lietuvą.“
