Leokadija Mažeikienė, gimusi 1931 metais, pokario laiku augo kaime, Alytaus rajone. Netoliese buvo Merkinė, aplinkui – Dzūkijos šilai. Duktė Ona Miliuvienė pasakojo, kad jos senelis, mamos tėtis, buvo girininkas ir tik atsitiktinumo dėka šeimai pavyko išvengti tremties.
Pakeliui į tremtį
Ona pasakojo, kaip jos mamai likimas padovanojo galimybę likti Lietuvoje.
„Jų pokario istorija buvo labai sunki, labai sudėtinga. Gyveno gražiai ir staiga – tremtis. Mamutė (mama. – Red.), jos sesuo ir tėveliai buvo pasmerkti išvežimui į Sibirą. Jau buvo suruošti visi dokumentai išvežimui. Daiktai jau irgi buvo sudėti, su namais atsisveikinta.
Mamutės šeimą susodino į vežimą ir jie patraukė Merkinės link. Visi sėdėjo vežime ir pakeliui senelių pažįstamas netikėtai juos sulaikė!
Nežinau, kokia priežastimi, tačiau visą vežimą tyčia sustabdė. Per tai jie pavėlavo ir... viskas. Kiti tremčiai pasmerkti žmonės jau išvyko iš Merkinės, o jie laiku neprisistatė“, – pasakojo Ona.
Pasak jos, antrą sykį šeimos niekas nebeieškojo. Kadangi tai buvo pačios paskutinės išvežimo datos, jie taip ir liko Lietuvoje.
„Mamutė išsigelbėjo tiesiog laimingo atsitiktinumo dėka“, – sakė moteris.
Meilė šaliai – natūrali
Leokadija audė nuo mažens. Užaugusi ištekėjo, susilaukė vaikų ir toliau puoselėjo savo pomėgį. Ona prisimena, kad tėvai daug ūkininkavo: „Tėveliai labai sunkiai dirbo, labai stengėsi dėl mūsų. Turėjo daržus, truputį žemės, augino daug gyvulių, buvo labai darbštūs.“
Audimas Leokadijai buvo atsipalaidavimo, saviraiškos forma ir būdas išsaugoti tautiškumą nepaisant aplinkybių.
„Vykstant partizaniniam judėjimui ir siaučiant stribams, gyvenome strategiškai visiems patogioje vietoje, visur aplink miškai. Nerimas buvo juntamas, bet ačiū Dievui, kažkaip tą laikotarpį išgyvenome. Nors tėvukas sakydavo: „Vieni ateina naktį, kiti ateina dieną.“
Nepaisant grėsmių, švęsdavome visas šventes, eidavome į bažnyčią. Kūčios, visos kitos religinės šventės, atlaidai, viskas buvo švenčiama. Tautiškumą, švenčių minėjimą ir bažnyčios lankymą mes, vaikai, priėmėme kaip natūralų gyvenimo būdą, neatsižvelgiant į sunkias aplinkybes“, – prisiminė Ona.
Dabar aišku, kaip tai buvo pavojinga, o tuo metu šeimai atrodė, kad ir negali būti kitaip.
„Mūsų šeimoje nėra dirbtinumo, prievartos, kad Tėvynę reikia mylėti – tuos jausmus puoselėjame natūraliai. Mamutė išaugino keturis vaikus, mes patys jau irgi turime vaikų, ir niekas – nė vienas žmogus šeimoje – nėra emigravęs.
Gyvenome, daug ir sunkiai dirbome Lietuvoje, išauginome savo vaikus. Visi jie čia kuriasi gyvenimus“, – pasididžiavimo neslėpė Ona.
Patriotiški audiniai
Mamos pavyzdžiu moteris pasekė labai anksti.
„Kiek save pamenu, stodavau prie mamutės kartu austi nuo mažens. Šeimoje priausta rankšluosčių, lovatiesių, įvairiausiais raštais... Šilkinių rankšluosčių ir pati esu priaudusi, viską mokėmės iš mamos. Rankšluosčiuose yra ivairių mamutės išaustų dainų“, – pasakojo Ona.
Dar prieš jai gimstant, mama išaudė Lietuvos himną.
„Kaip tos dainos buvo saugomos! Tuo metu, kai visi valstybės simboliai buvo uždrausti, mama jau saugojo išaustą Tautišką giesmę. Slėpė lietuviškus simbolius ir išsaugojo juos per draudimų laikotarpįTai būtų galima įvardyti kaip patriotiškumą, tačiau pabrėžiu – jis buvo natūralus“, – sakė Ona.
Šiuo metu išaustą himną saugojusi moteris gyvena su vaikais. Nors iki 75-erių dar grybavo, puikiai orientavosi aplinkoje, paskui ištiko nelaimė ir pastarasis dešimtmetis jau buvo kitoks.
„Mamutę ištiko mini insultas, diagnozuota sutrikusi atmintis. Dabar ji gyvena pas mus, būna ir su manimi, ir su vyru, ir pas kitus savo vaikus išvažiuojame į Vilnių, ilsisi name kaime – visaip. Na, nutiko, kaip nutiko. Bet laikomės šeimyniškai, nes tėvai labai natūraliai įdiegė pačias gražiausias vertybes“, – džiaugėsi duktė.
