Šviesų žvilgsnį į išėjimą jai padėjo atrasti tėvas. Inžinierius ir sveiko gyvenimo būdo šalininkas V.Dineika mirė penkerius metus kovojęs su tiesiosios žarnos vėžiu.
Tėvo mirtis, nors ir liūdna bei sukrečianti patirtis, labai daug išmokė K.Dineikaitę.
Šeimai teko pažinti ir labai atbukusių, ir labai atsidavusių gydytojų. Tapytoja patyrė, kiek daug gali padėti sveikos gyvensenos žinios. Kartais kone iš mirties tėvą atgaivindavo teisingas kvėpavimas, kurio jį mokė jo tėvas, sveikos gyvensenos šulas Karolis Dineika.
K.Dineikaitė taip pat patyrė, kokie svarbūs yra sapnai bei dvasinis pasaulis. Jos tėtis tikėjo pomirtiniu gyvenimu, todėl ir jo mirtis bei liga nebuvo lydima tirštos nevilties.
„Buvau artima su tėčiu. Prieš kiekvieną jo sveikatos pablogėjimą aš susapnuodavau kokį nors sapną. Pavyzdžiui, prieš tėčiui randant metastazių plaučiuose, paryčiais pabudau nuo moters balso, kuris aiškiai ir garsiai sakė: „Tavo tėvelis labai serga.“
Tėvas buvo pradėjęs stipriai kosėti, gydytojai įtarė bronchitą. Aš iškart supratau, kad jam yra kažkas rimčiau. Ligoninėje išmaldavome tyrimų ir gydytojai rado metastazes plaučiuose“, - pasakojo K.Dineikaitė.
Sapnus ji iškoduodavo pati, jokie sapnininkai nebūtų išaiškinę turiningų vaizdinių. Ji pastebėjo, kad dažnai apie tėvo būklę ją perspėdavo sapnai apie dantis.
„Kartą susapnavau, kad vietoj iškritusio danties lenda naujas, baltas dantukas. Ir netrukus tėtį ištiko krizė, jis atsidūrė reanimacijoje, nežinojome, kaip baigsis, bet jis atsigavo – kaip tas naujas dantukas. Kova tęsėsi toliau.
O mėnesį prieš mirtį susapnavau, kaip einame su šeima per daug daug kambarių. Paskutiniame kambaryje man iškrito iltinis dantis. Bandau jį įdėti atgal, bet jis nebeprisiklijuoja. Kažkas man sako: „Man taip irgi buvo, bet praeis“, - prisiminė vilnietė.
Tėvas atsakė sapne
Pats įsimintiniausias sapnas ją aplankė jau po tėvo mirties. Kartą kūrėjai atėjo mintis: „Tėti, ką tu veiki, kur esi? Ar mane matai?“
Kitą naktį moteris susapnavo ypatigną sapną. „Tarsi iš paukščio perspektyvos mačiau jūrą, jutau minkštą vėją, minkštas baltas bangas. Tėtis ėjo pajūriu, garbanotais plaukais, odine striuke, džinsais, jis nešlubavo, nors po jaunystės avarijos buvo šlubas visą gyvenimą.
O prieš jį atėjo pora žmonių – vyras ir moteris, galiausiai jie ir mano tėtis susitiko. Tą akimirką savo kūnu pajutau sustojusį laiką.
Kitą dieną į svečius atėjo draugai – vyras ir žmona. „Praeitą naktį sapnavau Vincą. Mes einam su žmona pajūriu ir jis priešais mus – toks laisvas ateina. Aš jam uždavinėju klausimus apie egzistenciją, apie pasaulio modelį ir jis man viską atsako. Tik man tas mintis tarsi vėjas išpučia. Mes kai priartėjome vienas prie kito, aš pabudau“, - savo sapną papasakojo draugas.
Tąkart gėriau vyną ir verkiau. Kaip gali du žmonės susapnuoti tą patį sapną iš skirtingų rakursų – aš sapne mačiau jų susitikimą!“ - prisiminė K.Dineikaitė.
Taip ji suprato, kad ryšiai su tėvu nenutrūko – po mirties jo gyvenimas nesibaigė.
Prašė neleisti morfijaus
Tokias dukters mintis paskatino ir pats V.Dineikos išėjimas. „Šiaip negalėjau pakęsti ligoninių. Ateidavau trumpam ir greitai išeidavau. Bet tą rytą atsibudau pusę šešių ir vis žiūrėjau į laikrodį, kada jau važiuosiu. Nuskyniau tris hortenzijas ir nulėkiau pas tėtį.
„Atnešk man rytoj dvi baltas gėles“, - paprašė tėtis.
Gydytojas patarė likti nakvoti, perspėjo, kad tėtis išeis jei ne šiąnakt, tai rytoj ryte. Tėvas prašė neleisti morfijaus, norėjo sąmoningai išeiti. Jis buvo giliai tikintis. Jis išeidamas meldėsi, nors jau nebekalbėjo. Jis tikėjo, kad mirties nėra, kad ryšiai nenutrūksta.
Pajutau tą paskutinę jo gyvenimo sekundę, uždegiau žvakę. Nieko gražiau nesu mačiusi, kaip išėjimo – su vienu lengvu atodūsiu žmogaus nelieka. Pajutau išėjimo didybę. Tai labai panašu į gimimą. Mano tėtis žinojo, kur jis eina.
Ir verkiau, bet ir žinojau, kad tėtis yra ten, kur jis norėjo būti. Manyje buvo daug jausmų – ir skausmo, bet ir vilties. Nesidraskiau. Jaučiau beprotišką vienatvę, bet ir palaimą, kad galėjau patirti tą egzistencijos sekundę, kai siela išeina“, - pasakojo K.Dineikaitė.
Vėliau tėvo atminimui ji nutapė paveikslų ciklą. „Man norėjosi tą suvokimą ištapyti dorbėse. Taip gimė ciklas „Atnešk man rytoj dvi baltas gėles“. Tie paveikslai buvo labai ryškūs ir intensyvūs, su daug gyvų potėpių”, - prisiminė tapytoja.
Apsilankė morge
Buvo ir kitoks K.Dineikaitės susidūrimas su mirtimi. Po dėdės, architekto Arno Dineikos mirties ji stebėjosi, kad mirusiojo kūne nebemato žmogaus.
„Jaučiau dėdę Arną šalia, pamaniau, kad tai – jo siela. Man kilo fix idėja – reikia nueiti į morgą ir išsiaiškinti, kas žmogų padaro žmogumi“, - prisiminė tapytoja.
Netrukus atsitiktinai kavinėje ji sutiko morgo direktorių ir sutarė apsilankyti morge. „Ėjau su intencija, kad padarysiu projektą, pafotografuosiu, gal paskui kokią parodą surengsiu“, - pasakojo menininkė.
Tačiau po ekskursijos ji visas nuotraukas ištrynė, o pati ilgai sėdėjo karštoje vonioje. „Pradžioje nekilo jokių emocijų. Tačiau pabaigoje nuo vieno vežimėlio mane nukratė šiurpas. Tai buvo ką tik gatvėje rasto negyvo žmogaus kūnas. Supratau, kad ten dar yra žmogus, galbūt dar neišėjęs. Buvo siaubinga patirtis”, - prisiminė K.Dineikaitė.
Praėjusių metų pabaigoje menininkė ir vėl sulaužė stereotipus surengdama parodą Kėdainių krematoriume.
„O kodėl nepadaryti gero socialinio projekto? Paveikslus tapiau, galvodama apie šviesią erdvę, į kurią patenkama po mirties. Mane nustebino krematoriumo patalpos, nesitikėjau, kad ten nesijaučia jokio sunkumo“, - pasakojo K.Dineikaitė.
Serga ir mama
Gana ramiai menininkė kalba ir apie mamos V.Jasukaitytės onkologinę ligą. „Mama serga vėžiu jau daugiau kaip dešimt metų. Jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos krūties vėžys. Neseniai liga labai smarkiai atsinaujino, bet mama labai stipriai laikosi“, - sakė tapytoja.
Gydytojai jau prieš dešimt metų kalbėjo, kad moteriai gresia mirtis. Prieš pusantrų metų tikino, kad gyventi liko vos metai. O rašytoja vis dar kovoja su liga.
Jei tektų išlydėti ir mamą, K.Dineikaitė priimtų ir šį likimo išbandymą. „Sapnavau moterį, kuri skaitė mano gyvenimo liniją. Ji sakė: „Labai daug mirčių prieš tave“.
Aš nenoriu išlydėjimų, bet jei taip nutiks, aš žinosiu, ką reikia daryti, nes jau turiu tėčio išėjimo patirtį“, - kalbėjo K.Dineikaitė.
Labiausiai dukrai rūpi, kad rašytoja pabaigtų pradėtus darbus. „Ji pradėjusi kokius penkis romanus. Kasdien jai primenu: „Mama, ar rašai?“ Ji patikina, kad rašo. Mamai taikoma chemoterapija, kuri veikia širdį, atmintį, regėjimą. Rašymas vis nusikelia. Jaudinuosi, kaip pažinsime mamą iki galo, jei negalėsime perskaityti jos romanų“, - apgailestavo K.Dineikaitė.
Gelbsti tikėjimas
V.Jasukaitytei daug jėgų teikia tikėjimas. Pernai spalį moteris vyko į nedidelį Portugalijos miestelį – Fatimą, kur prieš šimtą metų trims piemenėliams šešis kartus apsireiškė mergelė Marija. Nuvykti į Fatimą buvo jos viso gyvenimo svajonė.
Ir liga buvo jai savotiška dovana. Diagnozavus vėžį moteris suvokė, kaip labai nori gyventi.
K.Dineikaitė labai dėkinga Klaipėdos medikams, kurie nuoširdžiai rūpinosi tėvu, o dabar konsultuoja ir motiną. Rūpestingi gydytojai ne kartą ją nustebino atsidavimu.
„Mane pribloškė, kai medikai valė pacientams dantis, o slaugės prisiminė anksčiau pas jas besigydžiusių žmonių istorijas ir bėdas. Labai ačiū gydytojams, kurie taip stengiasi dėl savo pacientų“, - dėkojo K.Dineikaitė.
Ji linkėjo stiprybės visiems sergantiems bei išlydintiems savo artimuosius. Moteris vylėsi, kad jos pasidalinta istorija bus paguoda tiems, kurie kenčia.
