Penktadienio vakarą Kaune, projektų erdvėje „Kabinetas“, buvo atidaryta fotografo Remigijaus Venckaus vyriškų aktų paroda. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas, docentas savo drąsiu požiūriu į vyro seksualumą drovius tautiečius stebina daugiau kaip dešimtmetį.
Pirmuosius aktus vyras sukūrė dar studijuodamas. Juos ruošė atsiskaitymui, tačiau galiausiai taip ir nepanaudojo. Visgi idėja fotografuoti vyro kūną niekur nedingo.
„Vėliau studijų metais vyko paroda, kuriai norėjau sukurti kažką kitokio. Padariau dviejų darbų seriją „Meilė“. Juose du nuogi vyrai sėdi ant lovos – vaizdas iš priekio ir iš nugaros.
Parodos metu man už nugaros buvo kalbama: „Kaip jis čia taip drįsta, dar universitete mokosi...“ Girdėjosi šnabždesiai“, – prisiminė R.Venckus. Kilusi diskusija dėl darbų padorumo jį įkvėpė kurti toliau.
Kas ką provokuoja?
„Turiu imunitetą apkalboms“, – juokėsi fotografas. Jis įsitikinęs, jog pagrindą iš po kojų kalbomis galima išmušti tik silpniems.
Kūryba vyrui – malonumas, o ar žiūrovas supras, ar pasibaisės – menininkas juk negali atsakyti už kito reakciją.
„Nežinau, ar mano fotografijos labai jau provokuoja, šokiruoja. Pats savo darbuose matau daug lyrikos. Argi jums jie provokatyvūs?“ – klausė R.Venckus.
Ir iš tiesų, apžiūrint parodą pastebi, jog kai kurios nuotraukos kupinos švelnumo, kitos – intymios, jautrios. Kyla mintis, kad darbuose galėtų būti įamžinta bet kuri pora, nes meilės kalba universali.
„Tą ir noriu pasakyti, – pritarė menininkas. – Didžiausią provokaciją kuriu ne aš, o patys žiūrovai. Jie išsigąsta to, apie ką nedrįsta kalbėti garsiai, o tik galvoja, numano.“
Petrą Gražulį laiko chamu
Anot R.Venckaus, kai kurie ciklai – pavyzdžiui, „Pas močiutę kaime“ arba „Iš vaikinų gyvenimo“ – yra absoliutus chuliganizmas. Tuo tarpu religinį ciklą „Aš esu kitas“ autorius vadina tik ironišku.
Ciklo nuotraukose nuogi vyrų kūnai atkartoja biblinius motyvus. Pavadinimai taip pat nepalieka abejonių: herojai nuotraukose įvardijami kaip Judas, Jėzus, dominuoja ir uždrausto vaisiaus tema. Argi „ironiška“ – ne per silpnai pasakyta?
„Tai nėra maištas prieš Bibliją – tai maištas prieš davatkiškumą. Nesipykstu nei su Bažnyčia, nei su tikėjimu. Pažįstu puikių Dvasininkų, pagal tikėjimo pažiūras draugų nesirenku.
Tačiau esu už kultūros įvairovę. Taip pat ir seksualinę įvairovę. Mane tiesiog siutina davatkiški, mitologiniai pezalai. Ypač kai prasideda diskusijos gėjų parado ar jų teisių klausimu. Kartais išgirsti tokių nesąmonių, kad negaliu...
Kai man Biblija mojuoja politikas Petras Gražulis, aš neturiu ką pasakyt. Jis yra totalus išgama. Tokie žmonės ir provokuoja kurti.
Tačiau mano kūryba taiki – aš nesu chamas kaip Gražulis. Manęs nereikia rėkiančio išnešti iš jokio renginio“, – juokėsi vyras.
Studentės raudonavo iš gėdos
Asmeninio pasmerkimo ar neapykantos žodžių menininkas teigė nesulaukiantis. Vis dėlto R.Venckus pasidalijo pasakojimu apie incidentą, kuomet pasmerkimo susilaukė buvęs jo studentas.
„Viename universitete, kuriame tuo metu dėsčiau, susidūriau su apkalbomis. Tačiau jos vyko ne apie mane. Atėjau į paskaitą, o prie durų stovėjo kelios merginos ir pašaipiai apkalbinėjo bendrakursį. Svarstė, ar jis gėjus, juokėsi iš to, na, kalbėjo labai negražiai.
Pagalvojau, koks turi būti mano kaip pedagogo žingsnis?
Paskaitai prasidėjus pasakiau: „Girdėjau, moterys mūsų kurse labai domisi seksualiniais procesais. Todėl šiandien mano paskaita bus apie gėjų, lesbiečių ir AIDS meno kūrėjus.“
Perskaičiau visą paskaitą, su kritine nuomone, pavyzdžiais... Tos merginos sėdėjo tarsi „išskalbtos“, raudonos. Manau, jos suprato, kam buvo skirta paskaita“, – šypsojosi fotografas.
Darbo su modeliais užkulisiai
R.Venckus pabrėžė, kad moters grožis visais laikais buvo įprasminamas daugybe formų. O vyrai mene nuolat rodomi karo, ligų kontekste.
„Panorau reanimuoti vyro įvaizdį mene. Nes nėra tokios priešpriešos kaip „dailioji lytis“ ir „bjaurioji lytis“. Tokie įvardijimai iš principo iškreipia lytiškumo suvokimą“, – tvirtino vyras.
Atrodytų, dėl atsargaus visuomenės požiūrio į tokius drąsius darbus turėtų būti sunku rasti modelių. Tačiau menininkui pozuotojų netrūksta.
Keisčiau jam atrodo kai kurių į fotosesiją pasiprašančių motyvai: „Modeliai atsiranda labai įvairiai. Kartais feisbuke pranešu, jog ruošiuosi fotografuoti, žmonės kreipiasi. Kartais fotografuojasi pažįstami, draugai.
Problema su feisbuku: kai žmogus išgirsta, kad ieškai modelio, kartais jis nori ne pozuoti, o pamatyti, kaip viskas vyksta. Yra prisikurta kažkokių mitų, gal prisižiūrėta pornografinių filmų...
Manęs klausia: „Tai kaip jie ten pozuoja? Kaip jaučiasi? O gal galima pažiūrėti, kaip vyksta?“ Atsakau: „Nesvaikit, aš ten dirbu darbą!“
O darbas iš tiesų sunkus. Mano fotosesijos labai kūrybinės, per pastarąją, pavyzdžiui, modelis prieš objektyvą ir pritūpimus darė, ir šuoliukus, kone sportavo. Abu po poros valandų darbo buvome išvargę. Tai į ką ten pažiūrėt?“
Laiko vienatvei nėra
Ilgos ir neplanuotos darbo valandos kūrėjo gyvenime nepaliko erdvės šeimai. Tačiau menu gyvenantis vyras teigė neturintis kada jaustis vienišas.
„Kas su manim gali gyventi? Aš užsispiriu: ką noriu daryti, ir tą darau!
Taip, turiu artimiausių žmonių ratą. Tačiau kūryba apima visą gyvenimą. Ir atima visą tavo laiką.
Turiu daugybę veiklos, pomėgių. Man patinka skaityti knygas, rašyti, kurti įvairiomis formomis. Labai faina yra keliauti. Nėra kada jaustis vienišam: turiu daugybę mažų gyvenimo malonumų, kurie ir sudaro pilnatvę“, – dalijosi R.Venckus.
Fotografui kūryba daug reiškia ne tik asmenine prasme. Jam itin svarbi ir galimybė kelti aštrius klausimus.
„Turime pradėti kalbėti apie žmogaus teises. Gal laikas padėti į šalį savo įsitikinimus ir pažvelgti į patį žmogų?
Man svarbiausia kelti diskusiją, klausimus. Jau nieko nebijau ir neturiu poreikio šokti kitam į akis. Jei manai priešingai nei aš, jei mano darbai kelia tau keistus jausmus – sakyk, argumentuok, padiskutuosime“, – kvietė menininkas.
