Vaikystėje klausydamasi „Keistuolių teatro“ dainelės „Valio, valio Australijai“, o vėliau skaitydama žurnalisto ir keliautojo Martyno Starkaus kelionių įspūdžius vis svajojo patekti į Žaliąjį žemyną. Tačiau atsidūrusi ten ne kartą būtų daug atidavusi, kad galėtų grįžti į Lietuvą.
„Kai kurie emigrantai apie savo naują gyvenimą linkę pasakoti vien gražius dalykus, bet aš įsitikinusi, kad sunkumus ir namų ilgesį išgyvena visi, – neslėpė I.Valantiejūtė, Australijoje praleidusi pusantrų metų. – Ilgesys paprastai užplūsta po trijų keturių naujo gyvenimo mėnesių: tuomet pakili nuotaika atslūgsta ir aiškiai pajunti, kad naujajame gyvenime tau daug ko trūksta.“
Praėjusių metų pabaigoje į gimtinę parvykusi ir Vilniuje pas dvynį brolį įsikūrusi Ingrida liko dirbti administracinio darbo Sidnėjuje įsikūrusiame MnM institute, kuriame mokėsi ir ji pati.
Juk viską galima atlikti nuotoliniu būdu, tik dėl laiko juostų skirtumo tenka su kolegomis kalbėtis vėlai vakare. Lietuvės pagrindinė užduotis – tikrinti duomenis ir priimti į institutą naujus studentus.
O ar Ingridai pavyko Australijoje kiek nors užsidirbti – juk to ir važiavo ten?
„Iš Australijos parsivežiau daug, bet ne pinigų“, – paklausta nusišypsojo ji.
Australija Ingridai dovanojo ne tik darbą, žinių apie auksavimą, bet ir mylimąjį Sebastianą, kuris po studijų grįžo į Austriją.
Tai lėmė ir Ingridos norą grįžti į Europą. Sebastianas yra įkūręs savo internetinę fotoprekių parduotuvę ir gali dirbti nuotoliniu būdu, tad po kurio laiko galbūt persikraustys į Lietuvą.
Svajoja apie savo verslą
O Ingrida rimtai galvoja žinias apie auksavimą pradėti taikyti Lietuvoje.
„Norėčiau lietuviams parodyti, kad auksavimas yra malonus ir gražus užsiėmimas. Nebūtinai prabangus – paauksuoti galite ir jums mielą kasdienį daiktą.
Nebūtina viską dengti tikru auksu – yra nebrangių jo pakaitalų. Jais dengti daiktai atrodo tikroviškai, tik gyvuoja trumpiau. Bet jei auksuosite kambarinį augalą, nebūtina, kad jis gyvuotų 100 metų“, – auksavimo subtilybes atskleidė I.Valantiejūtė.
Ji ruošiasi Vilniuje įrengti dirbtuvėles, kur atėję žmonės galėtų paauksuoti atsineštus daiktus. Taip pat ketina įkurti savo auksavimo įmonę, kurioje būtų geranoriška atmosfera – tokia, kokios jai trūko, kai iki pažinties su Australija dirbo Lietuvoje.
„Jei Australijoje darbuotojas ką nors padaro blogai, jis pirma pagiriamas už tai, ką padarė gerai, tik tada išsakoma kritika.
O Lietuvoje, net jei ką nors padarai gerai, darbdavys vis tiek ras prie ko prikibti. Norėčiau turėti įmonę, kurios darbuotojai jaustų nuolatinį palaikymą.“
Nusivylė svajonių darbu
Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje Kretingoje Ingrida susipažino su žmogumi, kuris vietos bažnyčioje restauravo altorius, ir pati užsinorėjo tapti restauratore.
Baigusi mokyklą įgijo restauravimo chemijos specialybę Vilniaus universitete ir pagal ją įsidarbino.
Daug keliavo po Lietuvą, prisidėjo net prie septynių altorių restauravimo. Tačiau per tą laiką savo svajonių darbu nusivylė.
„Mane slėgė prasta atmosfera darbe. Vadovybė nuolat darbuotojams priekaištavo dėl menkiausių problemų. Mano darbas niekam nekliuvo, bet norėjosi, kad atmosfera būtų geranoriškesnė.“
Galiausiai ji ryžosi darbą mesti. Naujo niekaip negalėjo rasti. Ir tada sulaukė vaikystės draugės siūlymo važiuoti į Australiją. Ingrida greit pasiryžo ir 2016 metų balandį išsiruošė į kelionę.
Buvo 2 būdai ten nuvykti: turint turisto arba studento vizą. Ingrida ir jos draugė nusiteikė studijuoti MnM institute Sidnėjuje.
Ingrida pasirinko rinkodaros specialybę. Ją sužavėjo galimybė dvejus studijų metus dirbti su savo verslo idėja ir ją nuodugniai tobulinti.
Ingridos „verslo planas“ buvo toks: iš tėvų pasiskolinti pinigų kelionei, pradiniam įnašui už mokslą, nuvykti į Australiją, ten tuojau susirasti darbą ir gyventi iš atlyginimo. Pradžiai prireikė apie 6 tūkstančių Australijos dolerių (beveik 4 tūkst. eurų).
Gyvenimas be pinigų
Įgyvendinti plano dalį „Australijoje tuojau susirasti darbą“ pasirodė sudėtinga. Nuvykus į šalį teko pusantro mėnesio kasdien nuo 9 iki 16 valandos lankyti anglų kalbos kursus.
Taigi darbo, kurį pavyktų derinti su kursais, rasti nesisekė, o iš Lietuvos atsivežti pinigai sparčiai tirpo.
Kai situacija atrodė visai prasta, pagaliau pavyko rasti darbą. Ingrida įsidarbino padavėja kavinėje, kurios šeimininkė rusė mėgo darbuotojus iš Baltijos šalių.
Su studento viza Australijoje dirbti leidžiama po 20 valandų per savaitę. Be to, svarbu lankyti daugiau nei 80 procentų paskaitų. Per atostogas, kai galėdavo dirbti daugiau, Ingrida pradėjo darbuotis dar vienoje kavinėje.
Gyventi teko nuo algos iki algos, o jausmas, kad pinigų visai nėra, aplankė ne kartą. „Atsikrausčiusios į naujus namus turėjome nusipirkti čiužinius, kad būtų ant ko miegoti.
Ilgai galvojome, ar pirkti 10 eurų brangesnius ir geresnius čiužinius, ar visai plonus, bet pigesnius.
Pasirinkome brangesnius. Labai gerai atsimenu jausmą, kai man nuo kortelės nuskaičiuoja pinigus ir aš aiškiai suvokiu, kad pinigų visai nebeturiu, o pirmasis atlyginimas – po savaitės.“
Iš salotų rankiojo pipirus
Ingrida su drauge buvo nusprendusios jokiu būdu neprašyti pinigų iš Lietuvoje likusių artimųjų. Turėjo ir posakį – jei yra bulvė, bus ir sriubos. Sriubą iš tiesų neretai virdavo iš bulvės ir kubelio sultinio.
Sykį tris dienas iš eilės metėsi po 40 centų ir valgė vien duoną, nes daugiau niekam neturėjo pinigų. Kitą sykį gamino daržovių salotas, bet nulūžo pipirmalės dangtelis ir pipirai subiro į daržoves. Tokiu atveju daugelis žmonių salotas išmestų, o merginos rankiojo iš dubens pipirus.
„Kartą jau atrodė, kad teks nakvoti gatvėje, bet kaip tik susiradau naują darbą ir už jį man sumokėjo į priekį, tad nuomą sumokėjome laiku“, – emigrantės dalią prisimena I.Valantiejūtė.
Būdavo, atsibunda ji naktį išsigandusi minties, prie kurio staliuko reikia lėkti aptarnauti kliento. Ingridą net ištiko keli panikos priepuoliai – iš išgąsčio smarkiai daužydavosi širdis, trūkdavo oro ir pildavo prakaitas.
„Daugelis emigrantų dirba labai daug. Jei tiek pat – 12–14 valandų jie dirbtų Lietuvoje, tai ir čia daug uždirbtų.
Be to, Lietuvoje daugeliui atrodo, kad dirbti padavėju ar valytoju yra blogai, o išvykus į užsienį šios profesijos jau tampa geros“, – neslėpė svečios šalies duonos ragavusi lietuvė.
Ilgėjosi šeimos
Kai tik atsirasdavo nors šiek tiek laiko ir pinigų, Ingrida stengėsi pakeliauti po Australiją.
Viena tokia kelionė vos nesibaigė tragedija, kai lipant į kalną pora turistų paprašė juos nufotografuoti.
Ingrida palypėjo ant uolos, kad pavyktų gražesnis kadras, o po lietaus buvo slidu, ir ji paslydusi nukrito pusę metro žemyn. Tąkart pasisekė – greta buvo kitas labai aukštas skardis.
Susižeidusi koją ir važiuodama į ligoninę lietuvė jaudinosi labiau ne dėl jos, o kaip reikės pragyventi, jei koją sugipsuos ir negalės eiti į darbą. Laimė, buvo tik patemptos sausgyslės. Kelioms dienoms kavinėje susikeitė su kolege ir dirbo tik prie baro.
Sunku buvo ne tik dėl nestabilios finansinės padėties, bet ir dėl to, kad kartais apimdavo didžiulis šeimos ilgesys.
Ingrida turi brolį dvynį Evaldą, su kuriuo Lietuvoje buvo labai artima, tad kartais pasijusdavo labai vieniša. Beje, savo pirmąjį gimtadienį atskirai nuo brolio šventė valgydama batoną su sviestu, nes daugiau nieko neišgalėjo nusipirkti.
Kartą ilgesio apimtos su drauge nusipirko tortą, kad būtų linksmiau, bet pavalgiusios vis tiek verkė gulėdamos ant grindų.
Bet mokslai Ingridai sekėsi gerai, ji netgi subūrė studentų klubą, o antraisiais studijų metais sulaukė pasiūlymo dirbti institute administratore.
Sudomino auksavimo pamokos
Kartą važiuodama iš darbo į namus Ingrida atkreipė dėmesį į užrašą ant pastato, kad ten vyksta auksavimo pamokos.
„Su auksavimu buvau susidūrusi, kai dirbau restauratore Lietuvoje, tad nė nesuabejojau, kad noriu to mokytis toliau. Iš karto nuėjau užsirašyti į kursus“, – pasakojo Ingrida.
Kursai pasirodė labai brangūs, bet ir labai rimti. Jau nuo pat pradžių dėstytojai, vyras ir žmona, ne tik aiškino teoriją, bet ir duodavo studentams rimtų darbų.
Vos po kelių dienų Ingrida kartu su dėstytojais auksavo vieno pastato sieną. Kadangi su šia technika lietuvė jau buvo pažįstama, dirbti puikiai sekėsi. Be to, labai naudinga buvo tai, kad ji mokėjo restauruoti senus daiktus. Jai baigus kursus dėstytojai Brigitte ir Carlas pakvietė prisijungti prie bendrų projektų. Netrukus lietuvė jau turėjo ir individualių užsakymų.
Visame Sidnėjuje tik ji ir jos dėstytojas, kuriam per septyniasdešimt metų, buvo įvaldę vandeninio auksavimo techniką – ši prabangi technika sukelia įspūdį, kad gaminys nulietas iš aukso, ne vien juo padengtas.
Auksavimo specialybe domisi mažai jaunų žmonių.
„Mes Lietuvoje įpratę, kad paauksuoti būna senų paveikslų, veidrodžių rėmai, kiti solidūs dirbiniai. O Australijoje auksavimas paplitęs ir kasdienybėje“, – sakė auksuotojos amato išmokusi lietuvė.
Jai teko auksuoti ir vazoninius augalus – vėliau jie galės augti toliau, tik juos dengianti aukso plėvelė trūkinės.
Kai Ingrida pramoko šio amato, finansiniai reikalai ėmė klostytis geriau.
Tačiau ilgesys ir meilė europiečiui ją parginė namo.
