Kodėl seserims nė vienas iš tėvų nieko nepaaiškino apie močiutės savižudybę? Jos mirtis ilgai buvo dangstoma medicinine insulto diagnoze.
Kodėl močiutė neturėjo Lietuvoje giminaičių? Kas nutiko jos seserims ir broliui, kuris vienoje nuotraukų vilki nacių uniformą?
Skaudūs prisiminimai tapo naujo dokumentinio filmo „Močiute, Guten Tag“ kadrais, o pačioms režisierėms Samulionytėms teko stoti ir prieš filmavimo kamerą.
Tačiau moterys nesijautė aktorėmis, atliekančiomis tam tikrus vaidmenis, – joms rūpėjo atskleisti tiesą be jokių pagražinimų.
Karas, pabėgėlės duona Vokietijoje, paslaptingas mylimasis ir esminiai apsisprendimai, kreipiantys likimą netikėta vaga, – nė karto neatvėrusi savo širdies E.Fink visa tai nusinešė į kapus.
Režisierės J.Samulionytės ir jos sesers vizualiųjų menų kūrėjos V.Samulionytės papasakota paslaptimis apaugusi jų močiutės istorija tapo tarsi simbolinė, sujungianti daugelio nuo karo nukentėjusių žmonių likimus.
Vokiškoji močiutės kilmė daug kam giminėje skambėjo kaip legenda. Vilma pasiūlė imtis ir vizualinio projekto, į kurį būtų įtraukti archyviniai laiškai, senosios nuotraukos. Knyga bus pristatyta skaitytojams kitų metų pradžioje.
Bet pirmiausia seserys susitelkė į dokumentinį filmą. Vilmai ši patirtis buvo nauja sritis, bet iššūkį ji mielai priėmė.
Vilmai buvo dvylika metų, kai ji sužinojo apie močiutės, gyvenusios Šakiuose, mirtį. Mergaitė pas močiutę praleido daug vasarų, o būdama visai maža porą metų pas ją net gyveno.
Jūratei buvo septyneri, kai mirė močiutė, todėl ji daug ką prisiminė lyg per sapną, tik fragmentus. Kadangi Vilma vyresnė ir jos prisiminimai ryškesni, ji pirmoji išdrįso prabilti apie slėptą šeimos praeitį.
Lietuvoje gimusi Elė mokė savo anūkes, kaip pasisveikinti vokiškai, kai iš Vokietijos į Lietuvą atvyks jos sesuo, kurios nematė daug dešimtmečių.
Bajoraičiuose netoli Kudirkos Naumiesčio, kur Elė gimė, nuo seno gyveno vokiečiai Finkai, bendravę su kaimynais lietuviškai. Ta vieta buvo vadinama Finkyne.
Tačiau močiutės Elės vaikai – duktė Violeta (Jūratės ir Vilmos motina) ir sūnus Andrius nieku gyvu nenorėjo, kad vaikystėje juos pravardžiuotų vokietukais. Pokario kartai tai buvo didelis įžeidimas, nes vokiečių daug kas nekentė, juos apšaukdavo fašistais.
Grįždamos į vaikystės prisiminimus Jūratė ir Vilma aplankė vietas, susijusias su močiutės gyvenimu, vyko ieškoti jos giminaičių į Vokietiją. Ir joms pasisekė.
Filmo kūrimas truko šešerius metus. Tai įtaigus pasakojimas, atskleidžiantis, kokias dvasines kančias patiria žmonės, atplėšti nuo savo šaknų, kaip sužlunga jų svajonės ir gyvenimas netenka prasmės.
Prie filmo kūrimo daug prisidėjo ir seserų motina.
„Jeigu mūsų mama Violeta nebūtų įsitraukusi į filmavimą, dokumentinė juosta niekada nebūtų išvydusi dienos šviesos“, – neslėpė Vilma.
Antrojo pasaulinio karo audrų blaškoma Elės šeima buvo priversta palikti gimtąją Lietuvą, tačiau apie tai seserys sužinojo tik nuvykusios į Vokietiją, kur toliau buvo tęsiami filmavimo darbai.
Aštuonios savaitės – tiek 1941-aisiais truko Finkų šeimos persikraustymas į Vokietiją, priverstinis darbas, nuolatinis maisto trūkumas, pasibaisėtinos persikėlėlių gyvenimo sąlygos. Kai Elė savo dukterėčiai Erikai, tuo metu buvusiai vos kelerių metų, slapčia iš darbo atnešdavo obuolį, būdavo didelė šventė.
Pasibaigus karui Elė atsiskyrė nuo savo seserų ir grįžo į Lietuvą. Daugelis drąsią moterį atkalbinėjo nuo kelionės į gimtinę, nes ji – vokietė, o okupuotoje Lietuvoje tokios tautybės žmonės nepageidaujami.
Tik po daugelio metų paaiškėjo, kad Elės širdį buvo užkariavęs dar prieš karą Sintautų pieninėje dirbęs lietuvis Kazimieras. Jo Elė labiausiai ilgėjosi.
Baigiantis karui jis pasitraukė iš Lietuvos, bet Elė to nežinojo. Įsikūręs Kanadoje Kazimieras ieškojo Elės – 1952 metais parašė laišką jos seseriai į Vokietiją, prašydamas padėti surasti mylimąją.
Bet vyras nesulaukė jokios pagalbos. Mylimojo laišką Elei sesuo perdavė daugiau nei po 40 metų, kai 1979 metais atvyko kaip turistė iš Vokietijos į Vilnių. Iki tol seserys susirašinėjo laiškais.
Paslaptingojo Kazimiero, kurio pavardė liko nežinoma, ieškojo ir seserys Samulionytės.
Vienu metu filmo kūrėjoms net buvo įsižiebusi viltis, kad pavyks sužinoti jo likimą.
Mat vartant bendrovės „Pieno centras“ senuosius dokumentus buvo surastas vienas pienininko padėjėjas, vardu Kazimieras, gimęs 1908 metais.
Bet tai nebuvo Elės mylimasis, nes jo gyvenamoji vieta buvo nurodyta Plungė.
Būta ir komiškų akimirkų. Svarstydamos, kaip galėjo atrodyti Kazimieras, Jūratė ir Vilma sutarė, kad jis galėjo būti aukštas blondinas, dėvintis baltus marškinius. Ko gero, vyresnis nei jų močiutė Elė.
Po karo nesusitikusi su mylimuoju Elė neliko viena.
Pradėjusi dirbti Šakių kepykloje ji krito į akį vienam vairuotojui, kuris vežiodavo duoną.
Ištekėjusi už jo Elė susilaukė dukters ir sūnaus, tačiau jautėsi vieniša, niekam negalėjo atverti savo širdies skausmo.
Parašiusi savo dukteriai priešmirtinį laišką Elė pasielgė kaip ir jos tėvas Gustavas Finkas – pasiėmęs daug banko paskolų jis nesugebėjo jų grąžinti ir taip pat savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Šis poelgis apvertė aukštyn kojomis Elės vaikystę.
Kuriant dokumentinę juostą Jūratę ir Vilmą pasiekė dar viena skaudi žinia – savo valia iš gyvenimo pasitraukė jų tėvas Linusis.
Jausdamos kaltės naštą, kad galbūt galėjo padėti tėvui rasti jėgų gyventi, seserys prisiekė – jei tik užklups niūrios mintys, būtinai praneš viena kitai.
– Kaip pavyko prakalbinti žmones, kurie dažnai nori užmiršti traumuojančius išgyvenimus? Kaip tai sekėsi padaryti, kai įjungtos filmavimo kameros?
Jūratė: Ne per vieną kartą prakalbinome artimuosius, nes tema skaudi ir kelia nemalonių prisiminimų.
Gal mums pavyko užmegzti šiltus santykius.
Dažnai būdavo ir taip, kad po valandos kalbinami žmonės užmiršdavo, jog, be mūsų su Vilma, kambaryje būdavo dar du žmonės – garso režisierius Martynas Tamulis ir operatorius Audrius Zelenius.
Mano mama kartą net pasakė apie operatorių: „Audrius yra toks tylus, bet tiek daug visko nufilmavo.“
Vilma: Mes esame labai dėkingos savo mamai Violetai, nes kuriant filmą ji pasiryžo su mumis leistis į sudėtingą kelionę praeitin.
Iš pradžių ji priešinosi ir sakė: „Panos, kaip mes čia kalbėsime apie tokius sudėtingus dalykus?“
Ji net gudravo, stengėsi šiek tiek viską pagražinti, bet mes ją išplukdėme į tikrus vandenis.
Kadangi mes su seserimi atsivėrėme, kalbėjome labai nuoširdžiai, mamai neliko kitos išeities. Tai buvo abipusis žaidimas.
O tų giminaičių, kurie nesutiko kalbėti, mes net nevertėme. Jei pasakydavo: „Čia viskas, išjunkite kameras“, taip ir elgdavomės.
– Kur teko apsilankyti ieškant atsakymo apie savo močiutę?
Jūratė: Aplankėme vietas, kur močiutė gimė, augo, gyveno, tada nuvažiavome pas gimines vokiečius į Berlyną ir kelis nedidelius miestelius.
Vertingiausių dalykų sužinojome iš močiutės sesers dukters Erikos, gimusios 1941 metais. Jos prisiminimai – labiau iš vaikystės.
Kitas mūsų brangakmenis – močiutės Elės pusseserė Erna, kuriai dabar 91 metai. Ji tikino, kad mes galime su ja kalbėti lietuviškai, nes viską supranta.
Ji dar prisiminė kai kuriuos žodžius lietuviškai. Jos patirtis daug kuo panaši į močiutės.
Bet per pasaulinę filmo premjerą Liubeke (Vokietija) paaiškėjo, kad vokiečių žiūrovai juokiasi ne ten, kur juokinga mums.
Nors pasakojimas atrodo asmeniškas, tai nėra vienos šeimos istorijos tyrinėjimas. Antrojo pasaulio karo pasekmes jaučia ne viena karta.
– Esate seserys. Ar kuriant filmą nekildavo nesutarimų?
Jūratė: Žinoma, kildavo. Kaip Vilma sako: „Kraujas yra tirštesnis nei vanduo.“ Būdavo ir karštų diskusijų, nesutikdavome viena su kita, net laidydavome daug žiežirbų, bet turėdavome kuri nors nusileisti.
Vilma: Ginčydavomės ir dėl to, kad turime prieš kamerą elgtis kuo natūraliau, nesistengti vaidinti, nes to nereikia dokumentiniame filme.
Jūratė: Pradėjome filmą kaip smalsūs žmonės, kurie nori daugiau sužinoti, o vėliau viskas išsiliejo į gilesnius vandenis.
Didžiausias mūsų iššūkis, kurį metėme sau, – pačios atsidūrėme prieš kamerą.
