Susiuvo iš gabaliukų
Panevėžietė Danguolė Kuodienė iki šiol prisimena prieš 7 metus ugniagesių gelbėtojų ištartus žodžius, kai ją, sunkiai sužalotą, jie ištraukė iš sumaitoto automobilio: „Prisiminkit šitą dieną, tai jūsų naujas gyvenimo šansas, antras gimtadienis.“
„Mane sudėliojo iš gabaliukų“, – sako 60 metų moteris.
Smūgis, mašinos metalas ir stiklai ją buvo sutraiškę ir suplėšę. Viena koja lūžusi, kitos sutraiškyti raumenys, perdurti plaučiai, plyšusi diafragma ir krauju paplūdę vidaus organai, nutrūkę rankų raiščiai, plyšęs meniskas, sumuštas stuburas ir kiaurai pervertas smakras – ji vardija pagrindinius sužeidimus.
Po avarijos praėjo tiek metų, žaizdos apgijo, bet protas iš atminties niekaip neištrina įvykio.
„Kartais negaliu užmigti, vis atsimenu tą avariją. Smūgio akimirką. Didelį greitį, tėškimąsi į vilkiką. Tarsi viską išgyvenu iš naujo, jaučiu didžiulį skausmą ir šaltį. Kartais avariją sapnuoju, vėl ir vėl viskas kartojasi“, – pasakoja D.Kuodienė.
Vilkikas laiku sustojo
D.Kuodienė tuo metu dirbo pardavimų vadybininke vienoje bendrovėje, prekiaujančioje buitine chemija. Buvo lapkričio mėnuo, ji su kolege grįžo namo iš Trakų, vairavo kolegė.
Iš tiesų prie vairo turėjo sėdėti D.Kuodienė, bet darbo dienos gale ji pasijuto blogai, svaigo galva, tad ją pakeitė darbo draugė.
Avarija įvyko už Kernavės, trišalėje sankryžoje.
„Staiga pamačiau, kad priekyje baigiasi kelias, šūktelėjau, kad suktų į kairę, o ji pasuko į dešinę. Vėliau prisipažino, kad buvo užsnūdusi“, – pasakojo moteris.
Laimė, vilkiko vairuotojas iš tolo matė leistinu, bet dideliu greičiu lekiantį automobilį, nežinojo, kur jis suks, tad pats sustojo. Lengvoji mašina rėžėsi į stovintį vilkiką. Jei abu būtų važiavę, pasekmės galėjo būti kraupesnės.
Vairuotoja atsipirko tik sumušimais, o D.Kuodienė pusantrų metų pragulėjo patale.
Kaltininkę pati guosdavo
Avarijos kaltininkės panevėžietė į teismą nedavė, nors turėjo visą teisę.
„Ji labai jaudinosi, ateidavo aplankyti. Tai aš ją turėjau guosti. Kiekvienas galėjom būti jos vietoj“, – sako D.Kuodienė.
Sužalojimai nepraėjo be pasekmių, viena koja nei susilenkia, nei išsitiesia, po keturių operacijų į ją įstatyta metalo plokštė. Viena galūnė liko storesnė, moteris gali avėti tik ortopedinę avalynę, nes sužalotajai pėdai reikia dviem numeriais didesnio dydžio. Kiekvienas žingsnis dabar skausmingas, nuolat tenka gerti nuskausminamuosius.
„Kai bendradarbiai atvažiavo padėti mane pargabenti namo invalido vežimėliu, pamatę, kaip atrodau, apsiverkė. Iki tol lakstydavau su aukštakulniais, pasitempusi, o tada sėdėjau bejėgė lyg senė“, – sakė moteris.
Kai jau galėjo paeiti be ramentų, D.Kuodienė iš karto sėdo vairuoti. Jokios baimės ji nejautė. Tačiau darbdaviai galvojo kitaip.
Į darbą grįžusiai moteriai jie nebedavė automobilio, neleido vairuoti, nebesiuntė į komandiruotes. Garsiai neaiškino, bet, matyt, taip stengėsi apsaugoti.
Vyras nebeatrakino durų
„Darbe palaikė 5 metus ir paprašė, kad išeičiau, jie tiesiog bijojo, kad man dar kas nenutiktų“, – sako jau dvejus metus bedarbe esanti moteris.
Ji ironiškai nusišypso: išties baimintis didesnių bėdų būta ko.
Paskui ją tarsi ėmęs vilktis nelaimių šleifas.
Tuos pusantrų metų, kai laižėsi avarijos žaizdas, ją kantriai ir atsidavusiai slaugė vyras. Kai ligonė pagaliau iš naujo išmoko vaikščioti, sutuoktiniai vienas kitu pasidžiaugė vos pusmetį.
Kartą D.Kuodienė grįžo iš darbo ir, kaip įprasta, paskambino į duris. Išgirdo, kad vyras atskuba atidaryti, bet durų neatrakina. Praslinko kelios minutės, ir – tyla.
Pasiraususi rankinėje ji susirado raktus ir pati atsirakino. Širdis apmirė.
Vyras gulėjo sukniubęs vos žingsnis nuo durų.
Iškviesta greitoji insulto pakirstą žmogų gaivino visą valandą, bet veltui.
Iš poliklinikos išspyrė kaip kokį šunį
Vyro netektis D.Kuodienei buvo didesnė tragedija nei baisioji, sveikatą atėmusi avarija.
Kaip tada laižėsi sielos žaizdą, ji net ir kalbėti negali.
Po visų bėdų, kai jau truputį atsigavo, moteris vėl bandė kabintis į gyvenimą. Kad sustiprintų organizmą, ji susidomėjo ėjimu šiaurietiškomis lazdomis. Tai pasiteisino: su bendraminčiais entuziastais visi ratus sukdavo Senvage.
Tik netikėtai vieno intensyvaus vaikščiojimo metu ji pajuto, kad nebegali normaliai kalbėti: pinasi liežuvis, deginantis skausmas apima skrandį.
Kadangi čia pat buvo konsultacijų poliklinika, moteris iki jos šiaip ne taip nuklibilkščiavo. Atstovėjo netrumpą eilę registratūroje ir sunkiai gaudydama orą paprašė pagalbos.
„Pasakiau, kad jaučiuosi lyg apsvaigusi, žemė iš po kojų slysta, skausmas plėšia krūtinę, gal gydytojas galėtų apžiūrėti, padaryti kardiogramą? O man liepė eiti į ligoninę, ir viskas“, – pasakojo pašnekovė.
Pasiekė tik mašiną
Moters kuklumas neleido už save pakovoti ir mirties akivaizdoje. Kaip paaiškėjo vėliau, ją jau buvo ištikęs infarktas.
Tą kartą poliklinikoje negavusi pagalbos, ligonė nusigauti iki ligoninės priimamojo paprasčiausiai nebeturėjo jėgų. Pasiekė tik čia pat paliktą automobilį.
D.Kuodienė įsirangė į mašiną, joje nusnaudė 15 minučių ir paskui parvažiavo namo.
Išvydusi motiną dukra pakraupo. Ji iškvietė greitąją, kardiologijos skyriuje buvo suteikta pagalba, o po dviejų savaičių chirurgai operavo širdį.
„Tikriausiai kiekvienas gaunam, ko nusipelnom. Gal kokia karma eina iš toliau? Dievas juk neskiria didesnio kryžiaus, nei pajėgiam panešti“, – bando į savo likimą filosofiškai, su optimisto gaidele žiūrėti tvirta moteris.
