Beje, reformacijos judėjimas prasidėjo prieš 500 metų ir dabar kaip tik minime jo jubiliejų.
Vaikystėje Gitana buvo nekrikštyta, gyveno su netikinčiais, nors pagarbiai į religiją žiūrėjusiais tėvais, ir dėl tikėjimo dalykų nesuko sau galvos. Sulaukusi 18-os ir įstojusi studijuoti architektūros susirado draugę katalikę, ir jai religija ėmė atrodyti patraukli. „Atrodė labai gražu, kad ta draugė šalia įprastos kasdienybės dar turi tokią paslaptingą gyvenimo sritį, tikėjimą“, – prisiminė Gitana.
Tada ir ji ėmė domėtis krikščionybe, po kurio laiko pasikrikštijo (jos krikšto mama ir tapo minėtoji draugė su savo vyru) ir kurį laiką intensyviai lankėsi katalikų pamaldose.
Tačiau ėmė jausti, kad visgi katalikų tikėjimas neduoda atsakymų į kai kuriuos jai rūpimus klausimus, o ir krikštamotė kartais atsakydavo: „Taip yra, ir taip turi būti.“ Gitanai tokio atsakymo nepakako.
Taip kažin ko pristigusi moteris naujai atrastą tikėjimą apleido ir keletą metų gyveno paprastą studentišką gyvenimą, bendravo su draugais, lankėsi vakarėliuose. Po kelių metų toks gyvenimas ėmė atrodyti pernelyg paviršutiniškas ir kilo minčių, kad reikėtų grįžti prie tikėjimo.
Vieną vakarą prieš devynerius metus Gitanos akys užkliuvo už skelbimo, kad kitą dieną žmonės kviečiami į pamaldas evangelikų reformatų (kalvinistų) bažnyčioje Vilniuje, Pylimo g. Tai pastatas didelėmis kolonomis, kuriame sovietmečiu buvo įrengtas „Kronikos“ kino teatras.
Ten nuėjusi Gitana išgirdo dvasininko Algimanto Kvedaravičiaus pamokslą ir pajuto, kad jis jai labai įdomus. Į kalvinizmą pasigilinusi daugiau, suvokė, kad gauna atsakymus į klausimus, kurių jai taip trūko katalikybėje. Jau netrukus pareiškė: „Viskas, aš jau reformatė.“ Tada išgirdo: „Ne, tu dar turi pasimokyti, išlaikyti egzaminą ir tik tada galėsi ja tapti.“
Mažiau išorinio blizgesio
Kuo kalvinizmas Gitanai pasirodė toks patrauklus? Jai patiko, jog šiame tikėjime daug išminties ir gelmės, juk kalvinizmo pradininkas Jonas Kalvinas apjungė teologiją su filosofija.
Labai patiko ir paties J. Kalvino asmenybė. Jis buvo kuklus, ligotas ir neįtikėtinai darbštus. Garbės nesivaikė ir dvasinio lyderio pareigas Ženevoje prisiėmė paklusdamas Dievo valiai, kai jo draugas kunigas jam pasakė „Bijok Dievo teismo, šitaip nepanaudoti savo talentų!“ Tiesa, J. Kalvinas iki šiol vertinamas įvairiai, ir kai Gitana išgirsta neigiamą atsiliepimą apie jį, jai labai suskausta širdį.
Išorinių tikėjimo ženklų pas kalvinistus mažiau nei pas katalikus – bažnyčioje atsisakyta skulptūrų ir paveikslų, o per Kalėdas jie nestato prakartėlių. Jiems svarbiau ne išorinis blizgesys, o jausmai ir išgyvenimai.
Dar vienas iš požymių, kuriais reformatų bažnyčia skiriasi nuo katalikų, yra tas, kad jie negarbina mergelės Marijos. Gerbia ją kaip Kristaus motiną, bet pabrėžia, kad Šventąją Trejybę sudaro trys asmenys: Dievas tėvas, sūnus ir Šventoji Dvasia. O kai bažnyčiose kabinami didžiuliai Marijos paveikslai, atrodo, tarsi ji būtų ketvirtoji...
Kurį laiką į kalvinistų bendruomenės veiklą Gitana buvo įsitraukusi labai rimtai, kas savaitę eidavo į pamaldas. „Man atrodė labai keista, kaip žmonės sekmadieniais neina į bažnyčią. Juk tai ir vertinga patirtis, ir savotiškas kultūrinis renginys, po kurio įgauni jėgų visai savaitei...“, – prisiminė. Suprantama, kalvinistų bendruomenė Vilniuje nėra didelė, į pamaldas sekmadieniais susirinkdavo iki dvidešimties žmonių.
Po kurio laiko Gitana gavo savo bažnyčios stipendiją studijoms dabartiniame Edukologijos universitete. Ten ji baigė edukologijos su evangeliškosios teologijos šaka magistrą. Tradicija remti studentus bažnyčioje likusi dar nuo kunigaikščių Radvilų laikų.
Architektė atsiminė: „Nors pagal naują specialybę dirbti nepradėjau, studijuodama išmokau vieno tikrai naudingo dalyko – aiškiai reikšti savo mintis raštu. Dabar tai praverčia, kai rašau straipsnius ir savo tinklaraštį dizaino tema. Esu tikra, kad studijos nenuėjo veltui, nes mano taupaus ir tvaraus dizaino idėjos yra socialinio pobūdžio, jas priskirčiau net humanitarinei pagalbai.“
Moteris net buvo tapusi kalvinistų parapijos pirmininke. Reikdavo paskirstyti darbus, o kai kuriuos ir pačiai nudirbti – ne tik renginius organizuoti, bet ir bažnyčios laiptus nušluoti. Gitana su šypsena prisiminė: „Pradžioje, būdavo, šluoju tuos laiptus, ir man baisiai gėda. Šalia judri Pylimo gatvė, galvoju, kas bus, jeigu kolegos architektai pamatys, kad aš mosuoju šluota? O jeigu mane tokią pamatys klientai, tai turbūt daugiau nebesikreips? O vėliau supratau, kad Dievas vienodai gerbia ir vertina bet kokį darbą ... Ir su dideliu malonumu prižiūrėdavau Dievo namus.“
Pamokslai – internetu
Apie Gitanos aktyvų dalyvavimą kalvinistų bendruomenės veikloje tenka kalbėti būtuoju laiku. Prieš penkis metus įvyko dar vienas lūžis – Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios vadovybė pasikeitė, ir nauja teologijos kryptis pašnekovei pasirodė nebe tokia artima. Gitana paaiškino: „Mano bažnyčia pasirinko liberalesnį kelią, kaip neretai nutinka šiais laikais, o man patiko senoji kryptis, kuri labiau laikėsi Šventojo Rašto mokymo.“
Taigi dabar Gitana pamokslų klausosi... internetu. Sekmadieniais įsijungia tiesioginę pamaldų transliaciją iš JAV, Portlando kalvinistų bendruomenės „Malonės žodis“. Įdomu tai, kad ją sudaro1990 ir vėlesnių metų rusų pabėgėliai iš Sovietų Sąjungos. Šios bažnyčios skelbiamas Dievo Žodis jai labai priimtinas. Pašnekovė pastebėjo, kad JAV, Italijoje ir keliose kitose šalyse kalvinistų tikėjimas dabar išgyvena savotišką pakilimą.
„Nors šeimos nesu sukūrusi, tikėjimas atsako į pačius svarbiausius gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus. Todėl nuoširdžiai manau, kad kalvinizmas yra geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime“, – prisipažino ji.
Kalvinistiniai principai interjero dizaine
Gitana pasakojo, kad kalvinistai ypač rimtai žiūri į darbą ir jai toks požiūris labai patinka. Teigiama, jog dirbame tam, kad būtume naudingi visuomenei, o ne tam, kad kuo daugiau uždirbtume.
Moteris paaiškino: „Mes tikime, kad tokius dalykus, kaip gražūs daiktai ir skanus maistas, Dievas sukūrė tam, kad pralinksmintų mus, gyvenančius šioje ašarų pakalnėje. Tačiau grožis neturėtų tapti mūsų godumo šaltiniu arba gyvenimo tikslu.“
Kalvinizme labai akcentuojama, kad tinginystė – rimta yda. Tingėjimas laikomas blogu, nes žmogus neišnaudoja Dievo jam suteiktų galimybių ir talentų.
Gitana pasakojo: „Propaguoju būsto įrengimo idėjas, kurios žmonėms padeda taupyti ir atsakingai naudoja gamtinius išteklius. Pavyzdžiui, drąsinu sienas dažyti patiems. Dabar ir kuriamos tokios dažų grupės, kurios skirtos ne profesionalams. Jos padeda taupyti biudžetą ir kovoti su tinginyste. Tik nesupraskite manęs klaidingai – tai nereiškia, kad nesiūlau naudotis statybininkų paslaugomis.“
Be to, architektė siūlo klientams širdžiai mielus dar patvarius daiktus atnaujinti ir prikelti naujam gyvenimui. Šiuolaikinės technologijos leidžia nudažyti net vonios plyteles arba seną sovietinę sekciją, ir ji atrodys puikiai!
O ir nauji baldai nebūtinai turi būti brangūs – tvarkingai gyventi gali kiekvienas. Šiai specialistei artima švedų dizaino ir gyvenimo būdo filosofija LAGOM, propaguojanti saiką ir tvarumą. Ji pastebėjo: „Švedai ir kitos protestantiškos šalys moka išmintingai skirtyti lėšas, o lietuviai dar turėtų pasimokyti proporcingo biudžeto planavimo.“
Blogiausia tai, kad Lietuvoje būsto įrengimo kaštus kai kurie įsigudrinta mažinti nesumokėdami už atliktą darbą, gudraudami ir vogdami idėjas. Noras gyventi gražiai kartais peržengia padorumo ribas.
Interjerus kurianti specialistė paaiškino: „Mintis, kad Dievas neabejingas grožiui, yra mano gyvenimo variklis. Sukurdamas nepaprastą gamtos grožį Jis mums parodė, kokiame pasaulyje turėtume gyventi.“
