Didžiausia Vilniaus slaugos ligoninė iš vidaus: vieta, kurios vengia net kunigas

Antrajame aukšte pasijuto šlapimo kvapas. Čia dirbantieji jo nebejaučia – pripranta. O pirmąkart apsilankiusieji šiurpsta: „Kur mes patekome?“

Skubūs žingsniai koridoriumi, stumiant klibantį vežimėlį. Vežimėlių trūksta – kiekviename iš trijų Vilkpėdės ligoninėje esančių skyrių tėra vos po keturis, todėl net ir norėdamas neišveši vaikščioti negalinčių senolių į laikas nuo laiko ligoninės erdvėse vykstančius renginius ar šiltuoju metų laiku į kiemą.

Viskas greitai, paskubomis, viskas „ūkiškai“. Viskas – minimaliomis sąnaudomis, tiek materialia, tiek žmogiškąja prasme, stengiantis palaikyti kiek įmanoma padorų sveikatos priežiūros įstaigos lygį. Viena slaugytoja su padėjėja čia turi apšokinėti 20 ligonių. Pasak įstaigos vadovės Inos Čebotariovos, tai dvigubai daugiau, nei savo rekomendacijose nurodo Sveikatos apsaugos ministerija. Todėl nenuostabu, kad visi skuba.

Siauroje palatoje, kurioje galingo sudėjimo slaugytoja vos apsisuka, sustatytos keturios lovos. Tiek daug jų būti čia neturėtų – tą liudija ir trys sienoje įrengti pagalbos mygtukai. Bet ligonius kažkur paguldyti reikia – savivaldybė prašo priimti. Pirmoji lova palei langą, paskutinioji palei duris. Keturios garbaus amžiaus moterys, suguldytos lygiagrečiai, kaip dešrelės pakuotėje, guli ir žiūri į priešais jas esančią sieną.

Siena – neseniai suremontuota, geltonai rudai dažyta. Šiuo atžvilgiu ligoninė atrodo visai neblogai susitvarkiusi. Tik siena visiškai tuščia. Kiek laiko ištvertumėte į ją žiūrėdami ir neišprotėdami?

Pacientai čia praguli nevienodą laiką. Paprastai – apie keturis mėnesius, kiek priklauso nemokamo laiko slaugos ligoninėje per metus. Jeigu pasiseka atsigulti nuo rugsėjo – guli ir aštuonis, nes prisideda keturi kitų metų mėnesiai. Jei nepasiseka – iškeliauja anksčiau. Į amžinybę.

Priešais tokią nykią sieną slenka paskutiniai (daugeliu atvejų) žmogaus gyvenimo mėnesiai, savaitės ir dienos. Jeigu žmogus negali atsikelti, o kartais – ir iš viso pajudėti, ta geltonai ruda siena tampa visu jo gyvenimu. Tuščia, be jokio užsikabinimo, be jokio langelio į pasaulį.

Nenuostabu, kad čia apsilankiusieji neretai sako, jog ligoninės sienos alsuoja mirtimi. Nepaisant atlikto remonto, nepaisant koridoriuose sukabintų ir palatose ant palangių sustatytų kalėdinių dekoracijų, čia liūdna ir nejauku.

Vilkpėdės ligoninė – didžiausia slaugos ligoninė Vilniaus mieste. Daugiau kaip šimto metų senumo pastate – 292 lovos, visos iki vienos nuolat užpildytos. Dalis lovų įtalpintos ten, kur joms būti nenumatyta.

Iš viso ligoninėje trys skyriai, 79 palatos. Daugiausia – keturviečių, bet yra ir vienviečių, ir šešiaviečių. Vienvietėse, pasak direktorės I.Čebotariovos, guli visai ne kokie nors „VIP'ai“, o itin sunkūs, dažniausiai nesąmoningi ir dažniausiai jau beišeinantys ligoniai.

Atsiduria čia dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės – vyriausias turėtas pacientas, pasak direktorės, buvo 103 metų. Jauniausias, apie kurį prabylant balsas ima drebėti – 20-metis vaikinas su onkologine liga. Dažniausiai čia guli žmonės po išeminio, hemoraginio insulto, po kaulų lūžių, taip pat kenčiantys nuo onkologinių ligų, širdies nepakankamumo, demencijos. Retesnės ligos – Hantingtono chorėja, išsėtinė sklerozė.

Dauguma – apie 83 proc., – ligonių yra gulintys. Vaikštančių – tik 17 proc. Tie, kurie vaikšto, stengiasi išeiti iš palatų, jeigu sunkiau juda – sustoja pasieniais, sudarydami savotiškus „gyvus koridorius“, stebi praeinančius.

Vidutinis paciento gulėjimo laikas, administracijos skaičiavimais, yra 65 dienos. Ilgiausiai pacientas yra išgulėjęs 3 metus. Ar iš tiesų Vilkpėdės ligoninė yra „mirties konvejeris“, į kurį atvykstama tik numirti?

Statistika rodo ką kita. Apie 50 proc. ligonių sustiprėję (o gal tiesiog pasibaigus nemokamam gulėjimo laikui) grįžta į namus, 2-3 proc. važiuoja į reabilitaciją, 13 proc. – į globos namus. 34 proc. Vilkpėdės pacientų čia miršta. Per dieną vidutiniškai iškeliauja po vieną sielą.

Kai į akis pažvelgia senatvė, nebelieka didelio skirtumo tarp turtingo ir vargšo, benamio ir toje pačioje ligoninėje pradirbusio mediko. Didžiausi Vilkpėdės „VIP'ai“ dabar tie, kurie sugeba paeiti.

Dauguma sutiktų koridoriuose senolių – linksmai nusiteikę, pokštauja, giria ligoninės patogumus, kiti – užsidegę per žiniasklaidą pamokyti kitose gydymo įstaigose juos nuskriaudusius medikus, o Vilkpėdės ligoninei negaili gerų žodžių.

Buvusi balerina Valentina, mūvinti šiltas raštuotas kojines, net ir po insulto spindi žavesiu ir elegancija. Ligoninėje jai patinka – ypač patinka vonia, į kurią galima įlipti ir sunkiai valdant kojas. Namuose ji gyveno be patogumų, todėl čia būdama džiaugiasi.

Moteris neturi vaikų, tačiau tikina nugyvenusi gražų gyvenimą ir svajoja lygiai taip pat gražiai numirti. „Kai įteisins eutanaziją, aš būsiu pirma eilėje“, – entuziastingai pareiškia.

Buvęs filologas Julijonas – galantiškas džentelmenas. Vyrui ligoninėje patinka, tačiau širdis ilgisi Julytės, su kuria nugyventa daugiau kaip 60 metų. Julytė vyresnė, jau per 90, ir guli privačiuose slaugos namuose. „Įsimylėjau savo mokytoją“, – ugningą jaunystę mena senolis.

Judėti galintys pacientai ne visada supranta savo palatos draugus, kurie tik guli, prikaustyti prie patalo. Valentina stebisi, kaip šalia jos paguldyta Galečka nenori net burnos praverti, kai slaugytoja ją maitina.

Kitoje palatoje po insulto nebepajudančią tetą lankanti dukterėčia apgailestavo: prieš pakliūdama čia, jos teta domėdavosi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, o dabar tapo nuo visko atskirta, visos dienos – vienodos ir liūdnos, slenka žiūrint į tuščią sieną.

Gulinčių pacientų beveik nepasiekia artėjančių Kalėdų džiaugsmai. Kažkur salytėje, kurią jie tegali tik įsivaizduoti, skambančios senoliams pakoncertuoti atvykusių mokinukų dainos į palatas atsklinda nebent kaip aidas. Jie nemato nei šviečiančiomis žvaigždėmis papuoštų koridorių, nei eglučių.

Trečiasis Vilkpėdės ligoninės korpusas šaltu stikliniu per lauką vedančiu koridoriumi atskirtas nuo pirmojo ir antrojo. Čia daug tyliau, tik juntamas smilkalų kvapas. „Taip kovojam su kvapais, dažnai pas mus įvyksta „nelaimių““, – paaiškino vyresnioji slaugos administratorė Sigutė.

Pro praviras vienos iš palatų duris girdėti monotoniškas giedojimas. Buvusi Geležinkeliečių ligoninės (taip anksčiau vadinosi Vilkpėdės ligoninė) gydytoja sustingusi lovoje ištisas dienas klausosi „Marijos radijo“.

Daugelio beviltiškų ligonių širdys šaukiasi Dievo, tačiau katalikų kunigas iš Gerosios Vilties bažnyčios ateina tik kartą per mėnesį, šeštadienį. Stačiatikiai rūpestingesni, apsilanko kur kas dažniau, paguodžia ir savo ganytojo nesulaukiančius katalikus. Direktorė sakosi kreipusis ir į arkivyskupiją, kaip išspręsti kunigų problemą, bet jokio pasiūlymo nesulaukusi.

Gretimoje lovoje gulinčią po sepsio nebeatsigaunančią garbaus amžiaus pacientę rūpestingai ir kantriai šaukšteliu maitina dukra. Pas mamą pasikeisdamos su seserimi atvažiuoja kasdien. Namuose slaugyti tokios sunkios būklės ligonę nebūtų nei sąlygų, nei galimybių.

Po šia skaistyklą – tarpinę stotelę, kurią būtina išlaukti, kad patektum į geresnį pasaulį, – primenančia liūdna vieta, tame pačiame skyriuje aukštu žemiau, randame visai kitokį vaizdą. Čia guli ir erzeliuoja nakvynės namų „klientai“. Dabar jau visi išprausti, švarūs.

Lovoje gulintis vienaakis vyras juokaudamas bando pagriebti į glėbį slaugytoją. Su ramentais atsistojęs buvęs kalinys Vitoldas, pamatęs žurnalistus, pasišauna rasti teisybę ir išsiaiškinti, kodėl Šeškinės poliklinikoje jam paskirta puiki gydytoja buvo pakeista kita niekam tikusia, kuri „tik nagus lakuoja“.

Vilkpėdės ligoninė – lyg ištisas pasaulis su savo rojumi ir pragaru, savo angelais ir savo nelabaisiais. Sunku įsivaizduoti, kad tokiame pasaulyje vyktų stebuklai. Tačiau stebuklai įmanomi net ir skaistykloje ar pragare. Juk artėja Kalėdos.

Jeigu pasinaudojote prekybininkų kalėdine akcija ir pasidovanojote sau naują televizorių, galbūt jūsų senasis, bet dar veikiantis, galėtų tapti tokiu stebuklu. Plika siena priešais paskutinius mėnesius gyvenančio žmogaus akis būtų nebe plika, o su langu į pasaulį, į kalėdinį šurmulį.

Svarbu, kad televizoriai būtų plokšti, tokie, kuriuos galima pakabinti ant sienos – pastatomiems palatose paprasčiausiai nėra vietos. Geriausia – 80-100 cm įstrižainės. Praverstų ir laikikliai televizoriams. Ligoninės skaičiavimais, reikėtų 15 televizorių – po 5 į skyrių.

Palatose tuščias sienas pagyvintų ir paveikslai. Personalas mielai įrėmintų ir pakabintų seneliams vaikų nupieštus piešinius – tam reikėtų rėmelių.

Verkiant reikia skalbimo mašinos (7 kg talpos). Kaip manote, su kokiais drabužiais į ligoninę patenka benamiai? Artimųjų, galinčių atnešti drabužių, jie neturi. Drabužius reikia kam nors išskalbti – patalynę skalbianti švaros įmonė nepritaikyta skalbti smulkius daiktus.

Reikia ir pačių drabužių – ypač vyriškų kelnių, bliuzonų, apatinių, kojinių. Tikrai nebūtinai idealios būklės.

Reikia sauskelnių, skirtų suaugusiesiems – nuolat ir daug.

Mažai kas pagalvos, tačiau seneliams labai reikia ir užimtumo priemonių: stalo žaidimų, priemonių rankdarbiams, piešimui, muzikos instrumentų ir pan.

Didesnėse palatose praverstų nedideli staliukai (100x100 cm) su 4 kėdėmis, kad būtų galima valgyti ne lovoje, o prie stalo.

Labai trūksta sėdimų mechaninių neįgaliųjų vežimėlių – 50-80 vnt., kad senelius būtų galima išvežti į bendrus renginius, į kiemą šiltesniu laikotarpiu.

Lauke būtų gerai įrengti 2-3 medines pavėsines.

Didelė ligoninės svajonė – liftas. Vienas liftas ligoninėje yra, bet dažnai genda. Ne kartą yra buvę, kai slaugytojai ligonius iš antro aukšto į pirmą ir atgal turėjo nešioti laiptais ant rankų. Šachta antram liftui yra, tačiau įrengti jam reikia apie 20 tūkst. eurų.

Labai praverstų planšetės – ligoniams bendrauti „Skype“ su artimaisiais. Užtektų 3 vienetų, po vieną į skyrių. Yra buvę netgi taip, kad Vilkpėdės ligoninės slaugytojai tapdavo savotiškais detektyvais ir internetu surasdavo pas juos atsidūrusio vienišo kaip pirštas senelio kraujo gimines. Tokie atvejai, kai išlydėti veltui gyvenimą iššvaisčiusios motinos susirenka jos išbarstyti vaikai, įgiję jėgų jai atleisti, yra labiausiai jaudinančios akimirkos visam ligoninės personalui.

Visada lengviau ištiesti pagalbos ranką vaikams, nesunku net ir gyvūnams, kurie – minkšti ir pūkuoti. Senas, ligotas žmogus retai kam atrodo patrauklus, o mirties tema netgi gąsdina. Todėl prieš slaugos ligoninių bėdas norisi užmerkti akis, verslininkai bodisi „investuoti į mirtį“. Tačiau, kad ir kaip norėtume nustumti nuo savęs šį faktą, nėra žmogaus, kuris būtų nemirtingas. Tai investicija ne į mirtį, o į patį žmogų.