Vilniuje įsikūrusi etiopė E.Maštavičienė yra viena veikliausių tarp Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. Ji dėsto verslo anglų kalbą, konsultuoja emigrantus ir dar spėja užsiimti savanoriška kilnia veikla.
Be to, su kariškiu vyru Mindaugu Maštavičiumi (38 m.) Eskedar augina tris vaikus: dukrą Haną (10 m.) ir sūnus Matijų (6 m.) bei Masajų (3 m.).
Iš Etiopijos kaip pabėgėlė į Lietuvą atvykusi Eskedar įsitikinusi – ją užgrūdino ir užsispyrimo išmokė sunkus gyvenimas. Jos kelionė per Libiją ir Maltą, kurioje gimė dukra Hana, iki Lietuvos truko dvejus metus.
Net sunku įsivaizduoti, ką moteriai teko patirti keliaujant su vaiku ant rankų, o po to atsidūrus šaltoje svetimoje šalyje.
Prireikė laiko, kol etiopė išmoko lietuvių kalbą ir įsikabino į gyvenimą.
Bet net ir pasijutusi laiminga Eskedar neatsisako iššūkių. Pastaruoju metu ji keliskart per savaitę važiuoja 80 kilometrų į Švenčionių rajoną ir tiek pat atgal. Etiopė Lietuvoje ketina kurti dar vieną verslą.
– Suradau ir pradėjau atstatinėti seną vaikų darželį, kurį nupirkome Magūnų kaime. Panašių patalpų jau seniai ieškojau verslui. Mano filosofija tokia: ta vieta apleista, bet kiek gyvenu, tiek ir turiu laiko jai sutvarkyti.
– Anksčiau buvote atidariusi drabužių parduotuvę, dabar turite daug kitos veiklos. Kaip vyras reagavo į naują jūsų idėją?
– Kai jam parodžiau, ką ketinu pirkti, nustėro – kas čia per griuvėsiai? Mano dukra dar pridūrė: tikriausiai ten apsilankė viską daužantis herojus Halkas, nes viduje kelių sienų nėra.
– Iš kur tas užsispyrimas?
– Svarbiausia – nenustoti svajoti. Bet pasvajojus reikia ir veikti. Be to, visur gelbėja laikas – jis gydo, padeda atsigauti, kai kas nors nepasiseka. Laikas keičia gyvenimą ir žmones.
– Ar, jūsų akimis, Lietuva pasikeitė per dešimt metų?
– Mano nuomonė prieš dešimt metų ne tik apie šalį, bet ir apie orų sąlygas buvo kitokia.
Aš pati čia labai pasikeičiau – užaugau, subrendau.
Lietuviai irgi keičiasi – kuo daugiau imigrantų mato, tuo pakantesni tampa. Ir aš tampu pakantesnė nepakantiems žmonėms. Visi mokomės vieni iš kitų.
– Prieš metus patyrėte rasistinį išpuolį – buvote įžeista lietuvio, kuris pats yra emigravęs į Londoną, bet buvo grįžęs atostogų. Jūsų dėka baudžiamoji byla jam buvo nutraukta. Ar nesunku atleisti?
– Viena yra atleisti, kita – pamokyti. Dėl to jam teko sumokėti tūkstantį eurų Jaunimo linijai.
Tikiuosi, pamoką gavo, nes abejoju, kad žmogus norėtų kasdien mėtytis tokiais pinigais.
– Kaip jautėtės po įvykio?
– Jaučiau ir baimę, ir pyktį vienu metu. Tą akimirką prarandi tikėjimą, kad kas nors gali keistis. Tas žmogus svetimoje šalyje pats yra tarsi mano vietoje. Mūsų skirtumas tik tas, kad jis pasirinko išvykti, o aš buvau priversta.
Nesvarbu, kad esu tamsiaodė. Kai einu duoti kraujo, kad išgelbėčiau gyvybę kitam, nepatikliai į mane žvelgiantiems sakau: parodyk bent vieną organą, kurį turi tu, o aš neturiu. Kas daro tave pranašesnį už mane? Po oda mes juk vienodi.
– O ar jūsų vaikams tenka susidurti su patyčiomis?
– Jau ūgtelėjusią dukrą mokau jausti gailestį tam žmogui, kuris ją skaudina, nes jį, matyt, kas nors irgi įskaudino. Visada jai sakau: jokių skirtumų nėra, esi graži tokia, kokia esi.
Mūsų šeimą aš vadinu studentiška. Mes nebijome keliauti, visko patirti. Tam nereikia daug pinigų. Kuo daugiau vaikai mato, tuo platesnė jų pasaulėžiūra.
– Ar Etiopijoje gyvenantys seneliai matė anūkus?
– Taip, per „Skype“ programą internete. (Juokiasi.) Kol kas dar negalime ten nuvykti. Šalis demokratinė, bet jau 30 metų ją valdo viena partija.
Nuolat vyksta revoliucijos. Pernai dar buvo įtempta situacija.
– Nuo to pati prieš 12 metų pabėgote iš gimtinės. Kai atvykote į Lietuvą, kas labiausiai padėjo užsikabinti?
– Mokslas. Dar prieš atvykdama klausiau, ar galėsiu pratęsti savo studijas. Man sakė, kad taip. Bet buvo sunku susigaudyti.
Pamenu, sėdėjau kartą prie Katedros nusivylusi ir verkiau. Priėjo indas. Aš jam pasirodžiau panaši į indę. Pasiguodžiau, o jis ir sako: važiuojam į mano universitetą. Aš ne tik bakalaurą, bet ir magistrantūrą ten baigiau.
– O pažintis su vyru ar buvo romantiška?
– Buvo ir daug romantikos, ir juoko. Susipažinome per bendro draugo gimtadienį. Iš pradžių nemaniau, kad jis lietuvis, nes buvo įdegęs saulėje, tamsus. Pamaniau – turkas.
Bet malonus žmogus, tai koks skirtumas, iš kur. Pabendravome, ir tik paskui sužinojau, kad Mindaugas – lietuvis. (Juokiasi.)
Mūsų istorija pilna aistros. Bet Mindaugas labai griežtas, juk kariškis. Tad romantikai nedavė daug laiko: arba – arba.
Labai greitai, gal po mėnesio, kartu ir apsigyvenome. Jau aštuoneri metai kartu.
– Kokia kariškio žmonos kasdienybė?
– Kariškis yra kariškis. Pirmiausia – tėvynė, tik paskui žmona. (Juokiasi.) Jis pusmetį tarnavo Afganistane, ilgiau nei metams buvo išsiųstas į Graikiją.
Dabar atrodo ne taip ir sunku, kaip buvo pradžioje. Pavyzdžiui, kai Mindaugas buvo Afganistane, akylai sekdavau žinias, kur kas sprogo, klausdavau, ar viskas gerai. Būdavo, kad jis iškart atrašyti negali.
– Ar kultūrinius skirtumus poroje jaučiate?
– Kultūriniais skirtumais teisiniesi tada, kai nori bėgti nuo atsakomybės. Juos reikia pamatyti prieš tai, kai nusprendi kurti šeimą. O jei sukūrei, turi susitarti.
Turi priimti žmogų su visa kultūra. Nebent ji yra pavojinga sveikatai ar gyvybei. Tada reikia ką nors keisti. Skiriasi mūsų požiūris į vaikų auklėjimą, bet tai labiau dėl skirtingo vyro ir moters požiūrio į gyvenimą.
– O kokia yra moterų padėtis Etiopijoje?
– Priklauso nuo socialinio sluoksnio, išsilavinimo. Aš užaugau tokiame kaime, kur moteris – tarsi antros rūšies žmogus. Bet aš – kitokia. Kai buvau vaikas, žaidžiau futbolą, net jeigu gaudavau už tai diržo.
Negalima buvo maudytis ežere, aš vis tiek plaukiodavau. Neleisdavo minti dviračiu, nes esą galima prarasti nekaltybę, bet aš vis tiek myniau ir gavau diržo už tai. Užtat gyvenime ir toliau ko nors siekiu.
– Ar kada nors susimąstėte, koks būtų gyvenimas, jeigu būtumėte likusi savo šalyje?
– Jei apie tai galvočiau, neturėčiau laiko gyventi. Jeigu dabar lieptų viską pakartoti, padaryčiau tai.
– Kokių pomėgių turite?
– Futbolas! Žaidžiame visa šeima. Dabar gyvename šalia stadiono, tai vasarą vyras su dvidešimčia vaikų kieme žaidžia.
Universitete Etiopijoje aš žaidžiau profesionaliai. Atvykusi į Lietuvą įsitraukiau į moterų komandą „Žalgiris“.
Bet Lietuvoje moterų futbolas nėra toks populiarus, kad galėtum žaisti ir iš to pragyventi. Dėl to profesionalios karjeros teko atsisakyti.
Dabar mano vyresnėlis sūnus lanko futbolo treniruotes. Gal ateityje atstovaus Lietuvai. Kai dabar žaidžia Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai, stengiamės nueiti palaikyti komandos.
– O kas jums yra kilni akcija „Padovanok suknelę“ – irgi laisvalaikio užsiėmimas?
– Suknelės – ne pomėgis, o noras padėti kitiems žmonėms.
Kai renovavo mūsų namą, susipažinau su ten dirbusia moterimi, vardu Alma. Pakviečiau kavos. Kaip tik artėjo šventės. Ji sakė, kad neprisimena, kada pastarąjį kartą pirkosi drabužių.
Tada aš buvau neseniai uždariusi savo drabužių parduotuvę, suknelių buvo pilna, tad sugalvojau jų padovanoti toms, kurios negali sau leisti jų nusipirkti.
Pradėjome bendradarbiauti su Gausių šeimų asociacija, Krizių centru, su savanorėmis – jos man ir padeda.
Padovanok ir tu
Rengdama akciją „Padovanok suknelę“ E.Maštavičienė ragina dovanoti sukneles vargingai gyvenančioms moterims. Kaip tai padaryti, galima sužinoti „Facebook“ paskyroje „Padovanok ir tu“.
Akcija vyksta Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Etiopė kviečia prie jos prisidėti ir kitų miestų gyventojus. Prieš pat Kalėdas skirtinguose miestuose bus surengtos šventės, per kurias moterys išsirinks sukneles, bus padažytos profesionalių vizažistų.
