Elitinės Rusijos baleto mokyklos mokinė prabilo apie neįsivaizduojamus žiaurumus

„Priešmirtinius raštelius ji rašė nuo pat metų pradžios, bet niekas ja netikėjo. Galbūt ji norėjo kažką įrodyti?“ – svarsto penkiolikmetė Marija (nepilnamečių merginų vardai pakeisti). Marija mokėsi vyresnėje klasėje, bet puikiai prisimena nusižudžiusią Juliją – kadaise gyvenimo džiaugsmu tryškusią mergaitę.

Spalio 5 d. vakare po vieno iš Maskvos daugiabučiu langais rastas jaunos choreografijos mokyklos auklėtinės kūnas. Julija kartu su tėvais ir dviem seserimis gyveno keturioliktame aukšte. Nusižudžiusios mergaitės motina pasakojo, kad dukra mokėsi baleto akademijoje. Nepaisant meilės šiai meno rūšiai, mokyklos administracijai Julija neįtiko. Ji tiesiog per daug svėrė.

Julija kentė nuo bulimijos – psichologinio sutrikimo. Bandymus griežtai kontroliuoti savo svorį staiga pakeisdavo nuolatinio persivalgymo priepuoliai, kuriuos netrukus lydėdavo radikalios pastangos nusikratyti papildomų kilogramų. Prieš pat tragediją tėvai pas Juliją rado laisvinamųjų vaistų ir tai šeimoje sukėlė rimtą konfliktą. Mergina užsirakino savo kambaryje, o netrukus tėvai atrado tik pravirą langą.

„Iš pradžių pagalvojau, kad tai kvaila išdaiga. Paskui mane nukrėtė šiurpas. Pažįstu tą jausmą, kai dėl papildomo svorio esi pasirengusi nusižudyti. Žinau, kad prie to prisidėjo ir mokykla“, – pasakojo Julijos kolegė Marija.

Julija rašė bendramokslėms, kad negali susitvarkyti su savo svoriu, todėl jaučiasi užspeista į kampą. Gydytojų jai skirti antidepresantai nepadėjo. Iš pradžių mergaitę kamavo anoreksija, o paskiau užgriuvo bulimija.

Maskvos valstybinė choreografijos akademija – elitinė, kelis šimtus metų skaičiuojanti, viena seniausių pasaulyje baletų mokyklų. Išleistuvės rengiamos Didžiojo teatro scenoje, o geriausios balerinos tiesiog išgraibstomos garsiausių baleto trupių.

Kiekvienais metais į akademija priimama apie 40 pradinę mokyklą baigusių mergaičių, tačiau iškilmingų išleistuvių sulaukia toli gražu ne kiekviena. Vyresnėse klasėse atranka ypač sugriežtėja: atsižvelgiama ne tik į mokslus, bet ir į paauglių fizinių duomenis.

Marija pripažino, kad į gręsiantį pašalinimą iš mokyklos ji ir jos bendramokslės reaguodavo labai emocingai. „Jei kas gaudavo dvejetą klasikinio šokio disciplinoje, prasidėdavo raudos, grasinimai nusižudyti. Akademijoje tai tapo norma“, – aiškina ji.

Anoreksija, kuria susirgo Marija, buvo sąlygota mokytojų požiūrio į mokinių išvaizdą. Jei mergaitės sverdavo per daug, jos vadintos „riebiomis karvėmis“, „dramblį prarijusiomis kiaulėmis“. „Dėstytojai niekada nekeldavo balso, tačiau gniuždė moraliai. Jau antraisiais metais ėmiau jų bijoti“ – dalinosi prisiminimais Marija. Labiau už viską mergaitės baiminosi, kad pilnės krūtys ir prasidės mėnesinės. Akademijoje tai buvo viršsvorio įrodymas.

Marija paniškai bijojo priaugti svorio ne tik dėl grėsmės būti pašalintai iš mokymo įstaigos, bet ir dėl mokytojų patyčių. Trečiojo baleto klasėje (7-oji įprastos mokyklos klasė) ji laikėsi ekstremalios dietos, o kaloringesnį mamos paruoštą maistą tiesiog išmesdavo. „Kartais man temdavo akyse, bet džiaugdavausi, kad būsiu pagirta“ – prisipažino Marija. Būdama 170 cm ūgio ji svėrė 40 kg, o paskiau sumažino svorį iki 36. Akademijoje gyrė „tobula figūrą“, tačiau netrukus ėmė trūkti jėgų net paprasčiausiems piruetams. Bet koks nuovargis tučtuojau būdavo paskelbiamas tinginiavimu. „Tinginiaujančias“ merginas versdavo užsirašyti į brangiai kainuojančias papildomas pamokas, o atsisakius jas lankyti, būdavo sumažinamas pažymys. 2016 m. lapkritį viena mokykloje nualpusi mokinė atsidūrė ligoninėje. Diagnozė – visiškas kūno išsekimas. Per visą ta laiką, kol mergaitė gydėsi, nė viena iš mokytojų jai nepaskambino.

„Kai tavo dukrai mokykloje sekasi, atrodo, kad iš jos išaugs būsimoji Ana Pavlova ar Maja Pliseckaja. Garbės troškimas apakina. Pati dukrai parinkinėjau mažiau kaloringą maistą, džiaugiausi, kad ji mažiau valgo. Tai bent geležinė valia!“ – prisimena Marijos motina.

Marija slėpė tikrąjį savo svorį ir vartojo laisvinamuosius vaistus, kuriais piktnaudžiavo kone visos klasės mergaitės. Apie 36 kg sveriančios dukros problemas mama sužinojo tik netikėtai perskaičiusi jos dienoraštį.

„Dukra dažnai puldavo į isteriją. Po dešimt kartų per dieną. Vadino save nutukėle, šaukė nenorinti gyventi. Kartą griebiau ją už rankos ir nuvedžiau pas gydytoją. Diagnozė nebuvo guodžianti: anoreksija ir depresija. Gydant dukters sveikata kiek pagerėjo“.

Marijos tėvai bandė pasikalbėti su akademijos rektore Marina Leonova, bet tai padaryti nebuvo lengva. Apskritai šios mokymo įstaigos tvarka ir tradicijos veikiau priminė Rusijos Imperijos laikus. Į motinos skundus, kad jos dukra susirgo anoreksija buvo atsakyta, kad tai asmeninė Marijos problema, nieko bendro neturinti su mokykla.

„Rektorė vaikščiojo lyg karalienė. Ištaigingas jos automobilis tamsintais langais atvažiuodavo į vidinį kiemą. Vadovei žengiant koridoriais visos mokinės arba slapstėsi, nes bijojo ją sutikti, arba sveikindavo balete įprastu tūptelėjimu. „Karalienė“ eidavo į savo kabintą, į kurį patekti neįmanoma. Buvome ten tik vieną kartą, per rektorės gimtadienį. Dovanojome gėlės, deklamavom jai eiles ir tyliai, ant pirštų galiukų pasišalindavome“ – sakė Marija.

Pagaliau merginos motina paprašė pareiškimą dėl dukros išėjimo iš mokyklos. Nutraukti mokslus akademijoje buvo linkusi ir pati Marija: „Visos romantiškos svajonės apie gražius šokius subyrėjo jau pirmaisiais mokslo metais. Kartą neteisingai atkartojau kombinaciją. Mokytoja pribėgo prie manęs, griebė už plaukų, o kai atsitiesiau, – smogė kumščiu tiesiai į kaktą. Pradėjau verkti“ – pasakoja mergina.

Lenta.ru kreipėsi į Maskvos valstybinę choreografijos akademiją, prašydama paaiškinimų. Iš pradžių rektorės padėjėja Ala Čiapajeva pareiškė, kad Marija Leonova nemato reikalo atsakinėti į žurnalistų klausimus, o paskiau redakcija gavo laišką, kuriame tvirtinta, kad „buvę studentai dažnai šmeižia mokymo įstaigą, todėl yra verti tik paniekos“.

Maskvos valstybinės choreografijos akademijos vadovybė išties labai uždara. Ir ne tik bendraudama su žurnalistais. Būsimųjų balerinų tėvams bandoma drausti viešiau aptarinėti akademijos politiką, gąsdinama, kad tai atsilieps jų vaikų rezultatams ir mokslams akademijoje.

Maskvos akademija – ne vienintelė tokia. Panašūs metodai gajūs tiek Sankt Peterburgo Rusų baleto akademijoje, tiek Permės choreografijos mokykloje. Visur mokinės susiduria su įžeidimais dėl išvaizdos, joms taikomos fizinio poveikio priemonės.

Rusijos baleto kritikė Ana Gordejeva tvirtina, kad baletas – tai meno rūšis, kuriai apskritai būdinga diskriminacija dėl išvaizdos. Ir ne tik Rusijoje. Išimtį sudaro nebent JAV, kur dėl kiekvienos mokytojo pastabos, kad vaikas – „per storas“, tėvai dažnai kreipiasi į teismą.