Pirmas eksponatas atėjo pats
Prie mobiliojo telefono prijungiama ir grojanti rankinė, moteriška daiktadėžė iš sultono haremo, braziliškas arbatos rinkėjo krepšys, ledų porcijos, aukštakulnio batelio, korseto formos rankinės, Jeruzalės meistrių kūrinys iš tūkstančio karoliukų – besidominčiųjų mada širdys net apsąla pamačius šiuos rokiškietės Nemiros Statulevičienės sukauptus lobius.
Unikaliosios rankinių kolekcijos savininkė 57 metų N.Statulevičienė yra Rokiškio technologijų ir verslo mokyklos bibliotekininkė. Jos rinkinyje priskaičiuojama 360 eksponatų. Visi jie išskirtiniai, kone kiekvienas – atkeliavę iš toli, ypatingos formos ar dvejopos paskirties.
Įvairius laikus ir madų tendencijas atspindinčius moteriškus aksesuarus N.Statulevičienė rinkti pradėjo tik prieš trejus metus.
„Pirmas eksponatas pas mane atėjo pats“, – juokėsi moteris.
Seniena – kaip namų dvasia
Nemira ir Vytautas Statulevičiai gyvena nuosavame name Bajorų kaime, prie pat Rokiškio. Keturis sūnus užauginę sutuoktiniai, norėdami įsirengti poilsiavietę, nusipirko negyvenamą ir apleistą sodybą Jūžintų seniūnijoje.
Trobos viduje kūpsojo krūva nuolaužų ir skudurų. Ją kuopdama N.Statulevičienė ir aptiko radinį, nuo kurio jos hobis ir įsisuko.
Tai buvo senutėlis, laiko išblukintas, bet dar pakankamai tvirtas krepšelis, kokius moterys prieš 40–50 metų pynė rankomis iš paprasčiausių knatų, kitaip vadintų „kitkinėmis“ virvėmis. Sudėtingais raštais išpinta, prie fanerinių rankenų pritvirtinta rankinė anuomet buvusi labai madinga.
N.Statulevičienę užplūdo jaunystės prisiminimai. Pati tokių rankinių ne vieną buvo nupynusi.
„Kolūkių laikais tik kombainininkai gaudavo knatų. Jų reikėdavo ir šiaudus į spudulus rišusiam surinktuvui. Kas turėjo pažįstamą kombainininką, gaudavo ir spalvotų virvių, kas ne – pindavo iš pilkų. Gatavai išpjaustytas rankenas pirkdavome turguje“, – prisiminė bibliotekininkė.
Neatsispyrė rankinukui iš plokštelių
Po dviejų mėnesių užsukusi į sendaikčių parduotuvę, N.Statulevičienė akis įbedė į neįtikėtiną senieną – rankinuką, sukurtą iš tikrų vinilinių plokštelių.
Daiktas buvęs sukonstruotas ne ant juoko, o labai profesionaliai, matyti, kad įgudusio rankinių siuvėjo. Plokšteles jungė natūrali oda, su vinilu sutvirtinta metalinėmis kniedėmis.
Rankinukas turėjo ir patikimą užsegimą, papildomų dekoratyvių sagtelių.
N.Statulevičienė neatsispyrė ir rankinuką nusipirko.
Namie ji pagalvojo: kažin iš ko dar rankines galima padaryti? Gal būtų įdomu surinkti daugiau keistų gaminių?
Derėjosi trejus metus
N.Statulevičienę pagavo smalsumas, o greit – ir tikras kolekcininkės azartas. Prasidėjo žygiai per dėvėtų daiktų parduotuves, žvalgybos – internete.
N.Statulevičienė rodo gitaros formos rankinuką. Iki jos rankinukas keliavo trejus metus. Internete radusi skelbimą, susisiekė su rankinuko pardavėja, bet šioji kažkur dingo.
Vėl parašė N.Statulevičienei po metų, pasiteiravo, ar jai dar reikia rankinės. Gavusi atsakymą, kad reikia, paaiškino, jog rankinė prairusi, sugedęs užtrauktukas, net gėda ją parduoti. Bet rokiškietė patikino, kad tiks ir tokia – papuoš kolekciją.
Krepšys – matęs gyvenimo
Pirmuosius kolekcijos eksponatus N.Statulevičienė sukabino sodybos namo koridoriuje. Betgi sūnūs ėmė burbėti, atseit sodyboje nuolat pilna žmonių, dažnai aplanko draugai, nei šis nei tas, kad įėję į trobą pirmiausia senienas pamato. Jie paprašė mamą rankines kur kitur padėti.
N.Statulevičienė rankomis skėsčiojo: „O kurgi dėti?“
Tada sutuoktinis ir sūnūs rankinėms įrengė atskirą patalpą ir daugiau nebebandė išguiti lauk N.Statulevičienės lobių. Erdvus, nedažytų lentų būstas kolekcijai – pats tas.
„Eksponatus rūšiuoju pagal sijas“, – aiškino juos rodydama moteris.
Ant pirmosios statinio sąramos sukabinti „muzikiniai“ rankinukai. Jie primena televizorių, radiją, su Elvio Preslio ir kitų dainininkų atvaizdais, grojantys, papuošti plokštelėmis, muzikinių instrumentų pavidalo, „festivaliniai“.
Festivalinis rankinukas – tai hipių laikus primenantis ryškiaspalvis medžiaginis maišas su ilga rankena. Maišą gavusi kolekcininkė niekaip nesuprato, kaip jis naudojamas. Parašė pardavėjui elektroninį laišką ir sužinojo, kad plyšys paslėptas rankenos šone.
„Pabandžiau, telpa striukė, miegmaišis ar apklotas. Krepšys gyvenimo matęs, matyt, ne viename renginyje pabuvojęs“, – pagal sudėvėjimą spėjo kolekcininkė.
Prie muzikinių glaudžiasi rankinukai su kailiais ir rankinė su liemene.
Nenori gerti – pilk į rankinę
Kita sija skirta rankinukams iš veltinio, gobelenų, siuvinėtų medžiagų.
Vienas dviejų delnų dydžio aksesuaras padarytas iš gausybės rankomis veltų mažų vilnos kamuoliukų.
„Jei per pokylį nenori gerti, viską gali susipilti į rankinę“, – atvėrusi metalinę sandarią rankinę aiškino kolekcininkė.
N.Statulevičienė ne tik leidžia eksponatus liesti rankomis, bet juos ir skolina.
Karališkasis rankinukas buvo iškeliavęs į sidabrines vestuves.
Perėjo per kelias kartas
Ant kelionių sijos supasi iš įvairiausių kraštų atkeliavusios rankinės. Naujausią eksponatą – talpų, apipintu krašteliu šviesios odos krepšį N.Statulevičienei atvežė iš Šri Lankos.
Ankstesnieji pas kolekcininkę pateko iš Indijos, Italijos, Ispanijos, Izraelio, Turkijos, Graikijos, Brazilijos ir kitų šalių.
Neseniai Rokiškyje vyko šachmatininkų čempionatas. Vienas jo dalyvių specialiai susirado rankinių kolekcininkę ir įteikė jai dovaną – tarpukariu jo giminaitei iš Jungtinių Amerikos Valstijų atsiųstą savito dizaino odinį rankinuką. Jis perėjo per kelių kartų moterų rankas, o dabar šachmatininkas nusprendė aksesuarą atiduoti rankinių rinkėjai.
„Jo ypatinga spynelė, kaip senovinė durų rankena“, – retenybę rodė moteris.
Egzotiškas eksponatas ir Egipto sultono haremo rankinė. Tai pastelinės spalvos prabangiai atrodantis dailus medžiaginis krepšys, išsiuvinėtas aukso spalvos siūlais.
Arbatos rinkėjo krepšys, į Rokiškį patekęs iš Brazilijos, atrodo lyg besvoris. Jis nupintas iš kažkokios mums neatpažįstamos gamtinės medžiagos.
Rankinės iš šimtų medinių sagų, nendrinės, šiaudinės, su siuvinėtais drambliais, susiūtos iš odos gabalėlių, rankinukas iš kamštinio medžio žievės – tai vis atvykėliai iš tolimųjų kraštų, liudijantys, kokias daiktadėžes naudojo tenykštės moterys.
Bėrė pupų, kad barškėtų
N.Statulevičienė parodė „telefoninių“ rankinukų skyrelį. Jie maži ir beveik visi – rankų darbo. Aplikuoti, siuvinėti, nerti, megzti, velti, siūti, originaliai ornamentuoti.
„Seniau tokius vadindavome kerepetais arba aštuonragiais. Darydavome iš senų atvirukų, dar pripildavome į vidų džiovintų pupų, kad barškėtų“, – rodydama iš mažų spalvotų medžiagos gabalėlių sukurtą eksponatą, vaikystės rankdarbius prisiminė moteris.
Rankinukas „bučinukas“ – jo forma ir spalva ryškiai dažytų lūpų. Rankinukas laikrodis. Į volanais puoštą sijoną panašus rankinukas. Blizgi širdies formos rankinė. Lelijomis ištapytas aksesuaras. Rankinukas chameleonas – kai reikia rožinis, kai reikia mėlynas. Dar rankinė su juvelyro darbo karūna per vidurį.
Viena moteris, bičiulių pakviesta apžiūrėti rokiškietės kolekcijos, duris vėrė skeptiškai nusiteikusi, manė rasianti rudų ir pilkų, naftalinu dvelkiančių rankinių kalną. Po viešnagės atsiprašinėjo, kad taip blogai galvojo.
Kita, tik atvažiavusi, siūlėsi N.Statulevičienei padovanoti tris dėžes senų rankinių. Apžiūrėjusi ekspoziciją susigėdo dėl ankstesnių žodžių, sakė supratusi, kad iš tiesų neturi nė vienos rankinės.
Vyrų džiaugsmą skolina
Artėjame prie linksmojo skyriaus. Visa sija skirta rankinukams gyvūnų tema. Šalia rikiuojasi antru džinsų gyvenimu pavadintos rankinės, o dar toliau kabo rokerių žmonų rinkinys.
Tai aksesuarai, puošti kniedėmis, smaigais, grandinėmis, tatuiruotes primenančiais piešiniais. Kompanijai tinka ir rankinė su vyrišku kaklaraiščiu bei rankinukas pagalvė. Priputi oro – ir gali miegoti.
Kadaise kažkas nešiojo rankinuką kokteilį ir ledų formos rankinę.
Rankinuką kepurę kažkodėl labai mėgsta kolekciją apžiūrinėjantys vyrai. Dažnas bėga į lauką su ja nusifotografuoti. Vieną rankinę N.Statulevičienė parsisiuntė dėl siaurutės apdailos juostelės viduje.
„Štai mūsų jaunystės istorija – greitojo oro pašto spalvų juostelė. Kas laukė laiškų iš mylimųjų, prisimena tas spalvas“, – sakė ji.
Buduarines rankines kolekcininkė vadina „vyrų džiaugsmu“. Tai korsetų formos ar moters kūno linijas imituojantys rankinukai. Jie keliauninkai. N.Statulevičienė tuos šokiruojančius aksesuarus dažnai skolina mergvakariams ir vestuvėms.
Peržiemoja ir vėl sugrįžta
N.Statulevičienė turi ir logotipą „Nemiros rankinių rinkinys“, mat sulaukė kvietimų pasirodyti platesnei auditorijai. Šimtas rankinukų jau vyko į parodą. N.Statulevičienė savo lobius eksponavo rajoninėje gėlių ir grožio šventėje „Jurginžiedis“.
Statulevičių sodybą žmonės ėmė vadinti rankinukų muziejumi. N.Statulevičienė tokio pavadinimo kratosi, nes ji nežino šių rankinių istorijos. N.Statulevičienės kolekciją kaimo sodyboje galima aplankyti tik vasarą, kai čia nuolat kas nors gyvena.
Eksponatai į jiems skirtą patalpą nebetelpa, tad po truputį užkariauja ir šeimos vasarnamį. Keliolika rankinukų grįžo į ankstesnę vietą ant koridoriaus sienos.
Sūnūs apsiprato su keistoku, mamos kuriamu sodybos interjeru, kai visur, kur pažvelgsi, akis bado rankinukai.
Rankinių rinkimas tiek prilipo prie širdies, kad pati kolekcininkė ėmė nešioti papuošalus su rankinukais. Ji turi rankinukų formos auskarus, nešioja pakabutį rankinuką.
Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda žmonių, kolekcininkei siūlančių naujų eksponatų. Moteris neima bet ko, kruopščiai atsirenka, kas jai tinka, kas papildo vieną ar kitą temą, bet eksponatų nenumaldomai daugėja.
V.Statulevičius žmonai pažadėjo remontuoti ūkinį pastatą ir įrengti naują salę.
