Turtingiausias, daugiausia kūrinių ekranizacijų sulaukęs pasaulio rašytojas S.Kingas jau vadinamas gyvuoju klasiku.
Rašytojas aiškina, kad jo pasirinktas žanras – savotiška mirties repeticija, ir būtent tuo jis pritraukia žmones, kurie kokiu nors būdu tikisi prisitaikyti prie jos laukimo.
Patyrė kraupią avariją
Todėl pasakojimas apie S.Kingą irgi prasideda nuo šiurpaus jo gyvenimo įvykio, nutikusio Meino valstijoje. 1999 metų birželio 19-ąją Stephenas iš savo vasarvietės, kuri beveik visada būdavo tuščia, išėjo pasivaikščioti.
Vietos gyventojams 193 centimetrų ūgio, lieso sudėjimo, akinius nešiojantis ir nuolat beisbolo kepuraitę užsimaukšlinęs įžymusis kaimynas jau tapo pakelės gamtovaizdžio dalimi.
Visi žinojo: kai Stephenas eina kelio sankasa išilgai važiuojamosios dalies, nėra prasmės jam mojuoti – apmąstymuose paskendęs rašytojas vis tiek to nepastebės.
Tą dieną viskas įvyko žaibiškai. S.Kingas, pamatęs į jį lekiantį automobilį, pamėgino jo išvengti. Smūgis – tamsa. Dėl visko buvo kaltas šviesiai žydras autobusiukas „Dodge Caravan“.
Jo vairuotojas 42-ejų Bryantas Smithas, nekart teistas ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, buvo nukreipęs akis į rotveilerį. Šis, patogiai įsitaisęs ant užpakalinės sėdynės, snukiu mėgino atidaryti nešiojamąjį šaldytuvą, kur gulėjo mėsa.
Bryantas iš pradžių net nesuprato, kas atsitiko. Pamanė, kad parbloškė elnią.
Bet tada pamatė krauju aptaškytus akinius, įskriejusius į automobilio vidų, kai S.Kingas galva pramušė priekinį stiklą.
Atgavęs sąmonę rašytojas pamatė visiškai ramų B.Smithą – jis pranešė iškvietęs pagalbą.
S.Kingas buvo nugabentas į ligoninę, o iš ten sraigtasparniu skubiai į Meino valstijos medicinos centrą. Plėštines galvos žaizdas teko susiūti 30 siūlių.
Aštuoni įtrūkiai stubure, pažeistas plautis, devyni dešinės kojos lūžiai – gydytojai net svarstė apie amputaciją.
Per dešimt dienų rašytojui buvo atliktos penkios operacijos, po to jo laukė skausminga reabilitacija.
Tik po mėnesio S.Kingas buvo paleistas iš ligoninės. O B.Smithas atsipirko šešių mėnesių lygtine bausme ir metams prarado vairuotojo pažymėjimą.
Rašytojas buvo įpykęs, svajojo prakeiktąjį „Dodge“ sudaužyti beisbolo lazda.
Pagal vieną versijų, rašytojo atstovas nupirko furgoną, ir jis buvo sunaikintas.
2000-ųjų rugsėjo 22-ąją, tuoj po rašytojo gimtadienio, B.Smithas buvo aptiktas negyvas nuosavame namelyje ant ratų. Ant lovoje aptikto kūno – jokių sužalojimų ženklų. Policija pranešė, kad mirties priežastis – chroniška liga.
Vėliau pasklido kalbos apie narkotikų perdozavimą. Bet daugelis buvo įsitikinę, kad tai – S.Kingo kerštas. Viename interviu rašytojas su paslaptinga šypsena veide sakė, kad B.Smithas iš esmės mirė avarijos dieną.
Baisūs sutapimai – nuo vaikystės
S.Kingo gyvenimas iš pat pradžių buvo kupinas siaubingų dalykų, nepaaiškinamų įprasta logika. Jis netgi gimė nepaisant visų blogų prognozių.
Rašytojo motinai Nellie Ruth Pillsbury gydytojai nustatė nevaisingumą ir patarė įsivaikinti.
Būsimosios garsenybės tėvai iš prieglaudos pasiėmė kūdikį Davidą. Po poros metų – 1947 metų rugsėjo 21-ąją – jiems gimė sūnus, kuriam tėvai davė Stepheno vardą.
Šeima gyveno didžiausiame Meino valstijos mieste Portlande. Gimus sūnui tėvas paliko prekybos laivo kapitono tarnybą ir tapo dulkių siurblių prekeiviu.
Būsimojo Siaubų karaliaus tėvas buvo save įsimylėjęs, į avantiūras linkęs ir ne itin pareigingas žmogus. Todėl nieko nuostabaus, kad šeiminis gyvenimas jam greitai įgriso ir jis pakėlė inkarą.
Kai Stephenui buvo dveji, jo tėvas išėjo pirkti cigarečių ir negrįžo. Nellie Ruth puikiai žinojo, kad vėjavaikis vyras liepsnojo didele aistra užkandinės padavėjai Konektikute. Sūnums to nesakė, bet sugalvojo istoriją, kad jų tėvelį pagrobė ateiviai.
Apie tėvo likimą sūnūs nežinojo iki praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Tik pradėjus kurti filmą apie S.Kingą jo sumanytojams pavyko nustatyti, kad jo tėvas mirė prieš dešimt metų.
Paaiškėjo, kad iki tol jis gyveno visai netoli buvusios šeimos. Jis nuslėpė, kad nėra išsiskyręs, ir vedė brazilę, kuri jam pagimdė keturis vaikus.
N.R.Pillsbury viena augino du sūnus, jai teko sunkiai dirbti pardavėja, tvarkyti svetimus namus. Ji dažnai keitė gyvenamąją vietą, kol galutinai apsistojo nedideliame Meino valstijos miestelyje, kur rado slaugytojos darbą protiškai atsilikusiųjų gydykloje.
Drabužių sūnums siuntė giminaičiai. O Stephenas vis kuo nors sirgo ir dėl to dvejus metus trynė pirmos klasės suolą.
Būsimąjį rašytoją kankino ausų infekcijos, anksti atsirado problemų dėl regėjimo. Jam buvo nustatyta reta liga – akių raumens atrofija. Nuo to laiko rašytoją visada lydėjo baimė apakti.
O juk skaitymas buvo vienintelis dalykas, praskaidrindavęs niūrią jo vaikystę. Būdamas šešerių Stephenas palėpėje rado skrynią, prikimštą siaubo ir fantastikos knygų minkštais viršeliais. Paskui jį patraukė komiksai ir siaubo filmai.
Lemtingas motinos patarimas
Septynmetis S.Kingas nusprendė parašyti apsakymą. Ir tuomet motina davė sūnui lemtingą patarimą – nekopijuoti kitų, o sukurti ką nors originalaus.
Sužavėtas jos patarimo berniukas parašė keletą istorijų, kurių herojumi tapo neklaužada triušis. Patenkinta sūnaus rezultatu motina išmokėjo jam pirmąjį rašytojo – 25 centų – honorarą.
Nuo tada Stepheno nebuvo įmanoma sustabdyti – jam patiko kūrybos procesas. Būdamas 14-os su broliu Davidu pradėjo leisti savo laikraštuką, padaugindavo ji rotaprintu.
Penkis centus kainuojantį leidinuką paaugliai pardavinėjo kaimynams ir giminaičiams. Tuo pat metu Stephenas toliau rašė apsakymus ir pardavinėjo mokykloje. Jo „siaubukai“ buvo tokie pat populiarūs kaip ir karšti pyragėliai.
Bet mokyklos direktorius už komercinę veiklą ir kūrinių žanrą pareikalavo laikinai pašalinti S.Kingą iš mokyklos.
Vaikystėje geriausias Stepheno draugas ir pavyzdys jam buvo vyresnysis brolis Davidas. Niekas tada net nebūtų numanęs, kad vėliau jų santykiai atšals.
Davidas su žmona, kilusia iš Rusijos, įsikūrė Niujorke ir mažoje dirbtuvėlėje užsiėmė senos technikos remontu.
Brolių bendravimas apsiribojo tik telefono skambučiais per šventes. Bet Davidas visiems laikams liko ištikimas Stephenui ir nedavė nė vieno interviu apie žymųjį brolį, kad ir kokios astronominės sumos jam buvo siūlomos.
Baigęs mokyklą Stephenas įstojo į Meino valstijos universitetą. Pinigų mokslui užsidirbo triūsdamas audimo fabrike, kur veisėsi daugybė žiurkių. Stephenas pamažėle išsiugdė stebėtiną taiklumą mėtydamas į graužikus kas tik pakliuvo po ranka.
Sutiko ypatingą merginą
Motina siuntė sūnui kas savaitę penkis dolerius, bet pinigų katastrofiškai trūko. Ir Stephenas įsitaisė universiteto bibliotekoje. Ten jis sutiko neįprastą merginą – Tabithą Spruce.
Rausvaplaukė, ilgakojė, dvejais metais jaunesnė mergina vilkėjo juodais drabužiais ir buvo aktyvistė. Tabithą ir Stepheną siejo mažiausiai du dalykai – antikarinės nuotaikos ir kūrybinės paieškos.
Kai per universiteto literatūros draugijos posėdį buvo sukritikuoti Tabithos eilėraščiai, Stephenas puolė jos ginti. Nuo to laiko abu tapo neišskiriami.
Visi aplinkui greitai įprato, kad Stephenas ir Tabitha – pora.
Jaunas vaikinas buvo studentų tarybos narys, rašė įžūlokas skiltis universiteto laikraštyje, klausėsi roko muzikos, buvo nuolatinis visų vakarėlių ir akcijų dalyvis, rūkė kaip garvežys ir labai mėgo išgerti.
Visa tai nė kiek netrikdė Tabithos, bet jos tėvai pasibaisėjo, kai duktė supažindino su jaunikiu. Tokio vyro savo dukteriai jie tikrai nelinkėjo. Bet jų nuomonė Tabithos nė kiek nedomino, ir 1971 metų sausio 2-ąją ji ištekėjo už Stepheno.
Tų metų vasarą pora susilaukė pirmagimės – dukters Naomi. Tabithos ir Stepheno gyvenimas nebuvo lengvas. Gerai, kad Stepheno nepaėmė į armiją, – tuo metu vyko karas Vietname. Jį atleido nuo karinės tarnybos dėl blogo regėjimo, padidėjusio kraujospūdžio ir plokščiapėdystės.
Vos sudūrė galą su galu
Baigęs universitetą, gavęs anglų kalbos dėstytojo diplomą S.Kingas niekaip nerado darbo. Vienu metu triūsė skalbykloje už 1,5 dolerio valandinį atlyginimą, o Tabitha vakarais dirbo kavinėje.
Šiaip ne taip sudurti galą su galu padėjo honorarai už apsakymų spausdinimą vyrams skirtuose žurnaluose.
1971-ųjų rudenį Stephenui buvo pasiūlytas mokytojo darbas vidurinėje mokykloje. Atlyginimas buvo mažas, bet tai buvo bent jau darbas pagal specialybę ir šioks toks stabilumas.
Po metų gimė antras vaikas – sūnus Joe. Kingai gyveno skurdžiai namelyje ant ratų. Dienomis S.Kingas kalė mokiniams į galvą anglų kalbos pagrindus, vakarais tikrino jų sąsiuvinius ir dar papildomai dirbo skalbykloje.
Kasnakt rašė apsakymus ir kūrė romanų siužetus, nekreipdamas dėmesio į tai, kad rankraščiai nuolat grįždavo iš leidyklų su pastaba „Nebus spausdinama“.
Pamažėle Stephenas pradėjo prarasti pasitikėjimą savimi ir su Tabitha dalijosi nelinksmomis mintimis apie ateitį: jis taip ir susens dirbdamas mokytoju provincijoje ir slapčia rašinėdamas niekam nereikalingas grafomaniškas knygeles.
Baisiausia, kad Stephenas negalėjo pakęsti mokinių, kurie jį erzino savo žiaurumu ir nenuspėjamumu.
Galiausiai dėstymas Stephenui tapo kančia. Naktinė kūryba taip pat neteikė pasitenkinimo.
Žmona ištraukė iš šiukšliadėžės
Po begalinių leidyklų „ne“ jis pradėjo naujus „siaubukus“ mesti į virtuvės šiukšliadėžę. S.Kingas buvo įsitikinęs, kad tai netalentinga ir niekam nereikalinga rašliava.
Kartą tvarkydamasi namuose Tabitha iš šiukšliadėžės ištraukė 3 viršuje gulėjusius lapelius. Tai buvo metmenys nuostabios istorijos apie mergaitę, iš kurios tyčiojasi berniukai, ir apie pabudusį mirtiną jos gebėjimą keršyti.
Juos perskaičiusi Tabitha sulaukė iš darbo sugrįžusio vyro ir pareikalavo, kad jis užbaigtų pribloškiantį romaną!
S.Kingas pakluso ir greitai pabaigė rankraštį „Kerė“.
Nieko gero nesitikėdamas nusiuntė į leidyklą „Doubleday“. Jo nuostabai, netrukus sulaukė atsakymo: „Kerė“ bus spausdinama. Pirmąkart gyvenime S.Kingas gavo 2,5 tūkstančio dolerių avansą, kuris jam ir Tabithai labai pravertė.
Po kiek laiko sutuoktinius Kingus pasiekė dar viena žinia: „Kerės“ leidybos teises išpirko „New American Library“ už fantastišką 400 tūkst. dolerių sumą, iš jos Stephenui priklausė pusė. Šią datą – 1973 metų gegužės 12-ąją – jis įsiminė visam laikui.
Tuo metu Kingai nuolat kėlėsi iš vienos vietos į kitą.
Pirmasis persikėlimas buvo susijęs su nelaime: rašytojo motinai buvo diagnozuotas vėžys.
Tad 1973-iųjų vasaros mėnesius šeima gyveno Meino valstijos vakaruose. Po motinos mirties S.Kingas nuolat pervesdavo pinigų Amerikos vėžio centrui.
„Švytėjimas“ – bandymas įveikti savo demonus
Paskui buvo nauji miestai ir naujos knygos. Nedideliame Kolorado valstijos miestelyje buvo sukurtas vienas baisiausių ir žinomiausių S.Kingo romanų „Švytėjimas“.
Mažai kas žino, kad šia istorija rašytojas pabandė įveikti savo demonus. Pagrindinis romano herojus mokytojas stipriai gėrė. Tokiu būdu K.Kingas pripažino savo asmeninę problemą: tuomet jis labai stipriai įjunko į alkoholį.
Vakarinėje Meino dalyje S.Kingas įsigijo namą. Ši valstija traukė rašytoją tarsi magnetas.
Su Tabitha jie susilaukė trečio vaiko – sūnaus Oweno.
Knygos pasipylė viena po kitos, jo gerbėjų metai iš metų daugėjo. S.Kingas imtas vadinti geriausiu šiuolaikiniu rašytoju.
Tuo metu daugiamilijoninę kūrybos gerbėjų armiją turintis rašytojas tapo alkoholiku ir neturėjo jėgų kovoti su pragaištinga priklausomybe.
Vėliau jis prisipažino, kad neprisimena, kaip parašė romanus „Kudžas“, „Tominokeriai“. Iš jo atminties išsitrynė savaitės: gerti pradėdavo nuo ryto. S.Kingas negalėdavo užmigti, jei žinodavo, kad liko bent skardinė alaus.
Kai ir jos nebūdavo, vartodavo viską, kas pakliūdavo po ranka, įskaitant burnos skalavimo skystį. Tais metais jis iš esmės pavirto pabaisa – savo knygų herojumi, bet to atkakliai nenorėjo pripažinti.
Išgelbėjo žmona
Ir tuomet į kovos lauką įžengė Tabitha, vėl ryžtingai pakeitusi vyro gyvenimą. Ji tvirtai pareiškė: arba jis nustoja gerti, arba neteks šeimos.
Tabitha nebenorėjo matyti tuščių butelių, alaus skardinių, kalnų tablečių ir paketėlių su baltais milteliais. S.Kingas puikiai pažinojo savo žmoną: ji nesisvaido žodžiais. Ir nepaliko jam pasirinkimo.
S.Kingas didžiulėmis pastangomis sugebėjo įveikti savo demonus. Be to, metė rūkyti ir dabar gurkšnoja tik gaiviuosius gėrimus ir stiprią arbatą.
Keletą kartų norėjo atsisveikinti su rašytojo darbu pareikšdamas, kad nebeturi ko pasakyti pasauliui, bet ir vėl išleisdavo populiarų romaną.
Jis nelaukia įkvėpimo, o tiesiog sėdasi prie stalo tamsiame spartietiško stiliaus kabinete ir rašo, nesvarbu, kokia nuotaika.
Per dieną S.Kingas tam skiria ne mažiau kaip šešias valandas, kol įvykdo nusistatytą normą, – du tūkstančiai žodžių per parą. Tokio darbo rezultatas – maždaug pusantros knygos per metus.
Jo žmona Tabitha – taip pat rašytoja. Ji išleido aštuonis romanus ir apsakymų rinkinius moteriškos mistinės prozos stiliumi. Tiesa, didelės skaitytojų sėkmės nesulaukė.
Tėvų keliu pasekė abu sūnūs, bet kol kas labiau žinomas vyresnysis slapyvardžiu Joe Hillas, kurio romanas „Dėžutė širdies forma“ nupirktas siekiant jį ekranizuoti.
Duktė Naomi – poetė, ją visada labiau domino socialiniai projektai ir feministinis judėjimas.
Visi Kingų šeimos nariai labai panašūs: nešioja akinius, vienodai šypsosi ir net juokauja.
Siaubų karaliumi vadinamas S.Kingas labai bijo sapnų: tuomet jam šauna į galvą baisiausios būsimųjų romanų idėjos. Jis taip pat bijo gyvačių, vabzdžių, lėktuvų ir tamsos, nesinaudoja mobiliuoju telefonu.
Bet niekam nekalba apie baisiausią košmarą – kas būtų, jei netektų Tabithos. Savo angelo globėjo, tiksliai įvykdžiusio priesaiką, kurią kadaise kartojo vienas kitam per kuklias vestuves.
Dabar jų gyvenimas ramus. Jie plaukioja nuosavame baseine, valgo tik natūralius produktus, priima į svečius vaikus, klausosi muzikos ir žiūri filmus kramsnodami savo pačių pagamintus kukurūzų spragėsius.
Pasivaikščiojimų metu Tabitha fotografuoja gamtovaizdžius – prieš keletą metų net surengė savo darbų parodą.
S.Kingas jai skyrė du romanus: „Kerę“ ir „Lizės istoriją“. Pastarąjį laiko geriausia savo knyga. Tai – pasakojimas apie moterį, gyvenusią genijaus ir psichopato šešėlyje, bet jį mylėjusio.
Apdovanojimas tarp rašytojų sukėlė skandalą
Kai 2003-iaisiais S.Kingas buvo įvertintas prestižiniu apdovanojimu – medaliu „Už žymų indėlį į Amerikos literatūrą“, tai sukėlė tikrą skandalą rašytojų bendruomenėje.
Pasklido kalbos, kad apdovanojimą „prastūmė“ leidėjai, skyrę pigios bulvarinės kūrybos autoriui vietą šalia amerikiečių literatūros klasikų Johno Updike’o, Philipo Rotho ir Henry Millerio.
S.Kingas davė atkirtį jam būdingu kandžiu stiliumi. Jis paaiškino, kad gyvenimas jau seniai pažengė į priekį ir jo kritikams laikas suprasti: ateitis priklauso tokiems aštraus siužeto bestselerių autoriams kaip Tomas Clancy ir Johnas Grishamas.
S.Kingas liovėsi aiškinti žmonėms, kodėl apie tai rašo, tik kaskart aiškina, kad atėjo į šį pasaulį būtent tokioms istorijoms kurti.
S.Kingo knygos išverstos į 33 kalbas ir išleistos 35 pasaulio šalyse, bendras tiražas siekia daugiau nei 300 mln. egzempliorių. Jis nuolat įtraukiamas į žurnalo „Forbes“ reitingus. Šiais metais S.Kingui skirta penktoji vieta: jo pajamos siekia 15 mln. dolerių.
S.Kingo honorarai siekia šešiaženkles sumas. Nieko nuostabaus, kad juo susidomėjo Holivudas.
Tik rašytojas pareiškė, kad nė vienas pagal jo knygą sukurtas filmas negali būti demonstruojamas be jo sutikimo. Bet į kino juostos kūrimo procesą jis nesikiš.
Tokios teisės S.Kingas pareikalavo po nesėkmingos, jo nuomone, „Švytėjimo“ ekranizacijos. Nors juostą režisavo įžymusis Stanley Kubrickas, o joje vaidino Jackas Nicholsonas, rašytojui pasirodė, kad jo sukurta istorija tapo banalia siaubo juosta, nes nebuvo atkreiptas dėmesys į daugelį svarbių detalių.
Sėkmingiausiu filmu, sukurtu pagal jo prozą, S.Kingas laiko „Pabėgimą iš Sošenko“. Antrąją vietą jis skyrė „Mizerei“ ir „Tylos zonai“.
