Pliaupiant lietui nuvedusi sūnų į vaikų darželį M.Vilčiauskaitė rado laiko išgerti šviežių morkų sulčių stiklinę.
Dainininkė nebegeria kavos, atsisakė ir cukraus. Bet gyvenimas dėl to netapo nesaldus.
Nors atlikėja neseniai įrašė naują dainą „Sacred Tears“ (išvertus iš anglų k. – „Šventosios ašaros“) ir pati nufilmavo jos vaizdo klipą, dabar ji daugiau juokiasi, negu verkia.
Atsisveikino su sūnaus tėvu
Migloko jau prieš metus apverkė žlugusius santykius su bendraamžiu tapytoju ir sūnaus tėvu Rubenu van der Lindenu, žinomu Ruby Roepie slapyvardžiu.
Supratusi, kad su olandų menininku nesukurs šeimos, lietuvė su juo atsisveikino ir viena gimtinėje augina atžalą.
Dainininkė savęs nevadina vieniša motina – mat turi daug pagalbininkų, padedančių rūpintis sūnumi. Moteris tikino, kad vieniša galbūt ji jaučiasi emociškai, tačiau liūdėti nėra kada ir aplinkybės tam nebūna palankios.
Juk namuose niekada netrūksta šurmulio – durys beveik neužsidaro: jaunai motinai į pagalbą skuba netoliese gyvenantys artimieji ir giminaičiai.
Mažylį supa mylinčių žmonių dėmesys ir daug jų dovanotų žaislų. Pranukui atiteko didelis žaislų palikimas – juos atidavė Miglės sesuo, pusbrolis, tėvų draugų vaikai.
„Jei staiga prireikia, man padeda šeima – sūnų prižiūri mama, teta arba dėdė.
Iki kiekvieno namų – vos dešimt minučių kelio. Visi ir auginame Pranuką.
Jis auga kaip bendruomenėje. Jeigu visi giminaičiai užsiėmę, tuomet jį prižiūri mamos draugė – kaimynė.
Su sūnumi esame nuostabių žmonių apsuptyje“, – džiūgaudama pasakojo M.Vilčiauskaitė.
Name Užupyje migloko jaučiasi lyg gyventų glaudžius ryšius palaikančioje didelėje italų šeimoje, tačiau po vienu stogu ji įsikūrusi su savo mama grafike Birute Zokaityte ir keturiolika metų jaunesne seserimi Andrėja.
Atlikėjos tėvas, žinomas skulptorius Romas Vilčiauskas, po skyrybų įsikūrė sodyboje Molėtų rajone, bet šeima liko gyventi netoli jo sukurto „Užupio angelo“.
Migloko vadindavo senelis
Užupio simbolio kūrėjas pripažino turįs vokiško ir lenkiško kraujo, be to, jaučiasi truputį panašus į mongolą. Jo, kaip ir migloko, akys – didelės tarsi migdolai, abiejų veidas apskritas.
Dainininkės įvaizdis leidžia abejoti, ar ji esanti tipiška lietuvė. Jau vaikystėje artimiesiems Miglė pasirodė panaši į indėnę.
Prieš metus miręs dainininkės senelis kadaise apie anūkę sakydavo: „Mažytis indėnas laksto po kiemą, aš pašaukiu: „Migloko!“, ir ji uždainuoja.“
Jeigu jis norėdavo, kad vaikaitė padainuotų, turėdavo ją pavadinti migloko.
Vaikystėje sukurtas sceninis vardas tapo M.Vilčiauskaitės vizitine kortele, mat dabar retas kuris žino atlikėjos pavardę, nes įprasta ją vadinti migloko.
Tačiau pastaruoju metu dainininkė pageidauja, kad jos slapyvardžio pirma raidė būtų mažoji. Ji per kelerius metus pasikeitė kaip moteris ir kaip kūrėja, gal dėl to norėtų šį tą pakeisti ir pseudonimo rašyboje.
„Dabar labiau akcentuoju japonišką slapyvardžio kilmę – mane žavi japonų vardai, tokie kaip Kioko, Soho. Gal labai juokinga, nes neturiu jokių ryšių su Japonija, bet tos šalies manija man patinka“, – patikino migloko.
M.Vilčiauskaitė pristatoma kaip alternatyviosios muzikos atlikėja, tačiau jos repertuare – tiek elektroninė muzika ir soulas, tiek tango ir klasikinis džiazas.
„Aprėpiu keletą muzikinių žanrų, nes tai tinka mano charakteriui, esu daugiaspalvė asmenybė“, – tvirtino M.Vilčiauskaitė.
2015 metų rugpjūtį gimus sūnui pasikeitė atlikėjos kasdienybė, bet ne atliekama muzika.
„Labiau atsivėriau gimus vaikui – pradėjau daryti tai, kas man patinka. Anksčiau turėjau daugiau kompleksų, o pagimdžiusi nustojau dėl visko krimstis“, – tikino migloko.
Kūdikio laukimas dainininkei pakuždėjo, kad ji vėl turėtų grįžti prie muzikos. Tuo metu lietuvė gyveno Olandijos mieste Groningene ir mokėsi Šiuolaikinio meno akademijoje – gilinosi ne tik į muziką, bet ir į tapybą, vaizdą, performansą.
Rudaveidis angelas
Olandijoje Miglė sutiko mylimąjį R.van der Lindeną – jį išvydusi suprato norinti su juo susilaukti vaiko.
Migloko neslėpė, kad pirmiausia ją patraukė vyro grožis.
O pradėjus draugauti porą siejo panašus požiūris į meną, kūrybiniai tikslai.
Dainininkė netgi dar labiau pamėgo piešimą, tapymą, kurį buvo apleidusi.
Prieš pusmetį M.Vilčiauskaitė nupiešė save užsisodinusią sūnų ant galvos.
Tai simboliška, nes tokią kompoziciją Miglė sukūrė natūraliai – ant galvos užsiropštęs mažylis siejamas su nuolatine atsakomybe. Motina ir sūnus žvelgė į tolumoje pasirodžiusio rudaveidžio angelo galvą.
Mintis nupiešti tokį piešinį Miglei kilo po atostogų Egipte. Moteris kūrinį pavadino „Prano angelas iš Rytų“. Lietuvė tame krašte jautėsi lyg būtų sava ir tikino, kad bet kurioje šalyje visada suranda afrikietiškų šaknų turinčių draugų.
Netgi Olandijoje ją daugiausia supdavo tamsiaodžiai, su kuriais lengvai pavykdavo surasti bendrą kalbą.
Afrikiečiai jai sakydavo: „Tu esi Juodojo žemyno žmogus – tik tavo oda balta.“
Kai laukdamasi kūdikio M.Vilčiauskaitė iš Groningeno sugrįžo į gimtąjį Vilnių, po ilgos pertraukos privertė suklusti melomanus – menų fabrike „Loftas“ surengė nemokamą koncertą. Ji užsiminė, kad viską tarsi pradeda nuo nulio.
Dainininkė prieš gimdymą ir po to norėjo būti ne Olandijoje, bet tėvynėje – arčiau savo šeimos. Tuomet ji tikino, kad tai nesukelia jokių problemų, nes mylimajam nesunku atvykti ir ją aplankyti.
Moteris džiaugėsi pokyčiais, nes jau senokai norėjo turėti vaiką. Dainininkė buvo įsitikinusi, jog galbūt jo labai trūko, kad atrastų ramybę ir džiaugsmą.
Įsisukusi į sūnaus auginimo rūpesčius atlikėja vis dažniau pasvarstydavo ne apie šiuolaikinio meno studijas Groningene, o apie grįžimą į sceną.
Ji nebesuprato, kam reikia tapybos, jeigu širdis veržiasi dainuoti: „Kodėl Olandijoje studijuoju šiuolaikinį meną, o nekuriu muzikos Lietuvoje? Laiką švaisčiau ne tam – buvau nusigrybavusi į lankas.“
Patinka stovintys ant žemės vyrai
Nors dėl motinystės lietuvė sustabdė studijas Groningene, grįžti ten nebesirengia. Du kursus baigusi studentė šiuo metu išėjusi akademinių atostogų, tačiau žada galutinai nutraukti mokslus. Juolab kad jau metai jos nebesieja ir santykiai su ten gyvenančiu mylimuoju.
Prieš metus Miglė su sūnumi buvo nuvykę į Olandiją, susitiko su R.van der Lindenu, kuris atžalai yra davęs savo pavardę.
Vyras dar kartą nutapė mylimąją su sūnumi, tačiau po viešnagės pora nutarė sukti savais keliais.
„Jis nebuvo tas žmogus, su kuriuo galėčiau gražiai sugyventi. Dviem menininkams sudėtinga, supratau, kad man reikia kitokio žmogaus šalia. Dabar žinau, kokio vyro norėčiau.
Jis tikrai kada nors ateis į mano gyvenimą“, – vylėsi moteris.
Dainininkė neabejojo, kad jai lengviau klostytųsi santykiai su kitos srities, ne meno, žmonėmis, nes Miglė jaučiasi skraidanti padebesiais, bet jai patinka tvirtai stovintys ant žemės.
Savo asmeninę dramą atlikėja atskleidė ir naujame kūrinyje „Sacred Tears“. Tai – lengva šokių muzika. Atlikėja pati nufilmavo vaizdo klipą savo močiutės sode, kuriame pavasarį žydėjo lubinai.
Miglė buvo apsivilkusi rytietišką kostiumą, todėl nė neįtartum, kad vaizdo klipas sukurtas netoli Vilniaus.
„Daina pasakoja mano istoriją, kaip man nepasisekė sukurti šeimos. Tai – mano ašaros. Sužlugo svajonės, labai dėl to išgyvenau. Bet tai mane atvedė į labai gerą būseną.
Pasirodo, man ir nereikėjo su tuo žmogumi sukurti šeimos.
Ir aš džiaugiuosi, kad esu laisva“, – apie muzikoje išlietus jausmus pasakojo M.Vilčiauskaitė, po beveik ketverius metus trukusių santykių išsiskyrusi su Rubenu.
Nesunkiai išsipildė migloko noras turėti vaiką, bet po to iš santykių sukurti šeimą nebuvo lemta. Ašaros jau nudžiūvo, bet emocijos taip ir liko užrakintos kūrinyje „Sacred Tears“.
Taip pat bus pavadintas ir migloko albumas, kurio pristatymas numatytas gruodį Vilniaus planetariume.
Ši vieta nuo seno traukia dainininkę, nes jai patinka stebėti planetų ir žvaigždžių išsidėstymą. Be to, po apvaliais skliautais turėtų gerai skambėti muzika.
„Esu emocionalus žmogus, namuose ašarų neslėpdavau.
Tačiau žmonės, kurie mane mato gatvėje, dažnai sako: tau tai sekasi gyvenime, visąlaik šypsaisi. Iš dalies taip ir yra: turiu ne tik labai laimingą gyvenimo pusę, bet ir dramatišką.
Kai esu blogos nuotaikos, verkiu, neinu į viešumą.
Dabar vis stengiuosi tą liūdesį įterpti į kasdienybę ir jo nesureikšminti. Juk visi esame dvilypiai, visi – panašūs“, – įsitikinusi pašnekovė.
Mama ašarų neslėpdavo ir nuo mažamečio sūnaus. Miglė įsitikinusi, kad tai normalu. Vaikas turi matyti, kai artimiesiems liūdna, išyra santykiai.
„Vaikams sveika pamatyti ašaras, nes jeigu juos augini kaip šiltnamyje, jie išeina į pasaulį neužsigrūdinę.
O jame nėra vien tik malonumai“, – šyptelėjo Miglė.
