Ida Wilde (83 m.) nė nemanė kada nors prieš savo akis vėl išvysianti tėvų įsivaikintą brolį Asgarą Patelį po to, kai šis buvo priverstas palikti namus Škotijoje, Glazge, ir grįžti į Indiją.
Kuomet 1947-aisiais Indijoje vyko nepriklausomybės kovos, ponios Wilde teta rūpinosi berniuku. Per tą laiką jis ir Ida tapo labai artimi.
Vėliau palikęs jį įsivaikinusią šeimą Škotijoje, Asgaras Patelis (78 m.) grįžo į tėvynę, kur įkūrė vieną didžiausių logistikos kompanijų šalyje.
Sulaukus sėkmės, jo atlyginimas tapo šešiaženklis. Šiuo metu jis yra multimilijonierius ir 2017-ųjų metų „Forbes“ žurnalo sudarytame turtingiausių Indijos verslininkų sąraše užima 45 vietą.
Jo įmonė „Patel Roadways“ veiklą vykdo Artimuosiuose Rytuose, Indijoje ir dar daugelyje šalių. 2013-aisiais jo asmeninio turto vertė siekė 521 mln. eurų.
Laikinas prieglobstis Škotijoje
Naujienų portalui „Daily Record“ Ida Wilde pasakojo: „Kai jam teko išvykti, mes labai liūdėjome. Net 5 metus mudu buvome brolis ir sesuo, buvome labai artimi. Kurį laiką mūsų ryšiai nenutrūko, tačiau aš ne kartą keičiau gyvenamąją vietą, jis taip pat. Dažnai pagalvodavau, kur jis ir ką jis šiuo metu veikia. Pasirodo, jis metų metus ieškojo Škotijoje likusios jį įsivaikinusios šeimos, tačiau mes išsikėlėme iš Glazgo, ir jis nebegalėjo mūsų surasti.“
Indijos ir Pakistano atsiskyrimas pareikalavo milijonų aukų.
Norėdamas apsaugoti šeimą, Asgaro tėtis, tuo metu taip pat turtingas verslininkas, vaikus laikinam saugiam prieglobsčiui išsiuntė į Jungtinę Karalystę. Berniuką kartu su dar 3 vaikais, netikėtai išdygusius ant savaitinės mokyklos slenksčio, priglaudė Idos Wilde teta.
Su ja susisiekė du buvę mokyklos mokiniai, teiraudamiesi, ar moteris šiems keturiems vaikams, tarp kurių buvo ir Asgaras, gali suteikti laikiną saugų prieglobstį. Po kurio laiko senyvo amžiaus moteris nebesugebėjo pasirūpinti visais keturiais vaikais. Situaciją išgelbėjo ponios Wilde mama.
Nenorėjo grįžti namo
Tuo metu šešerių sulaukęs Asgaras kartu su dvylikamete seserimi Kuslom tapo Wilde šeimos nariais.
„Kai išvydome juos pirmą kartą, pagalvojome, kaip kokia nors motina ar tėvas galėtų išsiųsti keturis vaikus į Škotiją? – sakė Ida. – Tačiau suprasti šį jų priimtą sprendimą tapo lengviau, kai išvydome, kokie žiaurūs dalykai tuo metu vyko Indijoje ir Pakistane.
Kuslom pasiilgo savo tikrosios šeimos ir be galo norėjo grįžti į Indiją, o Asgaras pas mus galėjo gyventi nors ir amžinai. Jis greitai tapo visaverčiu šeimos nariu. Mes turėjome nedidelį šunelį, vardu Sparkie, kuriam patiko žaisti su mano įbroliu. Mes taip pat kartu keliavome prie jūros, lankėme naujas vietas. Buvo smagu su jais gyventi, o jie pas mus jautėsi labai laimingi.“
Per 5 metus, kuriuos Asgaras su seserimi praleido pas Wilde‘us, Ida ir berniukas tapo neišskiriami. Tačiau vieną dieną jų namus pasiekė žinia, kad įbrolis ir įseserė turės grįžti į Indiją.
„Mano tėvus jis dažnai vadindavo mama ir tėčiu, tačiau dėl to jausdavomės kiek nejaukiai, tad kartą mano mama jam pasakė: „Asgarai, tu turi savo tikruosius mamą ir tėtį, ir jiems tai tikrai nepatiks, tad nuo šiol vadink mus teta ir dėde“, – pasakojo Ida.
Pamiršo gimtąją kalbą
„Kai Asgaro mama iš Indijos atvyko aplankyti savo sūnaus, įbrolis jau buvo pamiršęs urdu kalbą, o jo mama nemokėjo nė žodelio angliškai, tad vienas kitą pamatę jie tik pamojo rankomis.
Ji tikrai pasiilgo sūnaus, o Asgaras, išvydęs savo tėvus, jautėsi labai laimingas. Tačiau buvo praėję nemažai laiko, ir berniukas jau buvo įpratęs prie mūsų gyvenimo būdo. Tikiu, jog jo tėvams tai matyti buvo skaudu.
Nors Asgaras juos labai mylėjo, kai atėjo laikas grįžti į tėvynę, nenorėjo mūsų palikti. Jis troško gyventi su mumis. Jam teko priimti nelengvą sprendimą, tačiau mes žinojome, kad jis privalo grįžti ir gyventi su savo šeima“, – tęsė moteris.
Atsisveikinimas su įbroliu Glasgo traukinių stotyje buvo labai jautrus. Nors juodu ne kartą siuntė vienas kitam kalėdinius atvirukus, galiausiai ryšys tarp artimų bičiulių nutrūko.
Lyg seni bičiuliai
Tačiau po 60-ies metų, suradęs ponią Wilde „Facebook“ socialiniame tinkle, Asgaras Patelas nusprendė parašyti žinutę, tikėdamasis, jog tai tikrai ji, ir vildamasis sulaukti atsakymo.
Moterį Asgaras „Facebook“ tinkle pastebėjo tuomet, kai jo naujienų sraute atsirado vienos šeimos vestuvių nuotrauka. Pasirodo, joje buvo įamžinta ir jo seniai dingusi įseserė. Pora po kelių dešimtmečių vėl susitiko šių metų rugpjūtį.
„Pasidalinus nuotrauka internete, į savo „iPad“ gavau žinutę, kurioje kažkoks vyras klausė, ar aš – Ida Moreland. Moreland yra mano mergautinė pavardė.
Sulaukusi iš jo žinios, labai apsidžiaugiau ir kartu nustebau, kiek daug visko jis prisimena. Jis teiravosi, ar vis dar pamenu mūsų keliones. Atrodė, jog taip ir nebuvome išsiskyrę, – teigė Ida Wilde. – Nebuvo nejauku ar keista, mudu bendravome lyg seni bičiuliai. Jis teigė esantis laimingas, pagaliau atradęs savo škotišką šeimą.
Asgaras manė niekada manęs nebesutiksiantis, kol vieną dieną nepamatė vienos fotografijos. Džiaugiuosi, jog jis išdrįso man parašyti.
Traukinių stotyje atsisveikinau su mažu berniuku. Pasirodo, jis įkūrė sėkmingą verslą ir tapo milijonieriumi. Negalėjau tuo patikėti. Nors gyvenime jis pasiekė išties nemažai, viduje Asgaras išliko toks pat nuoširdus ir mielas žmogus.
Mudu ilgai bendravome, vienas kitam pasakojome apie savo šeimas. Jis nori mane atskraidinti į Dubajų, kad susipažinčiau su jo vaikais, o kitąmet žada aplankyti mane. Gera savo gyvenime vėl jį turėti.“
Parengė Edita Maračinskaitė
