Būdama Prancūzijos prezidento žmona Carla jautė didelę įtampą, o dabar gyvenimas atrodo lengvesnis.
Ypač kai nori koncertuoti ar išleisti muzikos albumą. Pasikeitusiu C.Bruni gyvenimu išsikrausčius iš Eliziejaus rūmų neseniai pasidomėjo vokiečių žurnalistai.
– Ištekėti už valstybės prezidento reiškė ir pranašumą, argi ne?
– Ši aplinkybė mano muzikinei karjerai neturėjo jokios naudos. Santuoka su prezidentu 2008-aisiais man davė keletą pažinčių su įžymiais asmenimis, bet atėmė pasitikėjimą savimi.
Prancūzai ant manęs net truputį pyko.
– Surengę nedidelę apklausą Prancūzijos gatvėse sulaukėme tokio atsakymo: malonu, kad ji vėl dainuoja.
– Tai mane džiugina.
Kai 2013-aisiais pirmą kartą po penkerių metų leidausi į turnė, visur bilietai buvo išpirkti. Ir niekas mano dainose nebeieško politinių motyvų.
– Nepaisant to, turėtumėte paaiškinti, kodėl naujajame albume „French Touch“ atsirado sunkiojo roko muzikos grupės AC/DC kūrinys „Highway to Hell“.
– Dėl to kaltas mano 16-metis sūnus Aurelienas, kuris klausosi tokios muzikos.
Jis man nuolat teigia: „Mama, tavo dainos gražios, bet nuo jų užsnūstu.“
Atsakiau, jog tai netiesa. Dainuoju dainas, kurios ne tik užliūliuoja, žadina norą dalyti bučinius, bet ir ragina bėgti, šokti. Bet tai Aurelieno neįtikino. Dėl to pamėginau „Highway to Hell“.
– Ar sūnui patiko mamos versija?
– Jis sakė, kad patiko. Jų karta daug atviresnė nei mano. Kartais sūnus patraukia mane per dantį, bet man tai patinka.
Anksčiau kartu lankydavomės koncertuose, o kai tai pasidarė sudėtinga, koncertų įrašų klausydavomės namuose. Kartą, kai žiūrėjome filmą „AC/DC – Live in Paris“, namo parėjęs vyras paklausė: „Kodėl bermudais apsitempęs vyriškis laksto po sceną? Kodėl publika su ragais?“
„Visi nori patekti į pragarą“, – paaiškinome jam.
– Ar dainuojate namuose?
– Šešerių metų dukrelei Giuliai turiu dainuoti W.Disney filmų princesių dainas. Šiuo metu jai labiausiai patinka „Let it go“ iš „Ledo šalies“.
Sūnui Aurelienui kartais dainuoju čiliečių pasipriešinimo priespaudai dainą „El pueblo unido jamas sera vencido“ („Suvienyta tauta“).
Beje, Aurelienas – veganas. Kas kartą, kai patiekiamas jautienos kepsnys, kyla diskusijos. Ačiū Dievui, kad yra ši karta ir kad ji yra tokia, kokia yra. Juk pasaulis turi keistis į gera.
Bet jau daugelį metų valgome sojų varškę, lęšius ir bolivinių balandų kruopas. Kartais elgiuosi kaip ožka, vadovaudamasi šūkiu: „Viva la cucina italiana!“ – „Tegyvuoja itališka virtuvė!“
– Naujajame albume skamba ABBA, „The Clash“, „Depeche Mode“ ir Ritos Hayworth dainos. Labai įdomi kelionė po laiką.
– Tai – dainos, kurių klausausi su malonumu. Aš pakeičiau visų jų ritmą, greitį, stilių.
Tai mano asmeninis „touch“ (išvertus iš anglų k. – „prisilietimas“) – kitas atspalvis. Išskyrus Audrey Hepburn „Moon River“ – kas norėtų joje ką nors keisti?
– Ar paskambinote Mickui Jaggeriui dėl jo „Miss You?“ Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvote pora. Ar tai jau ženklas jam susiprasti?
– Žinoma, kad ne. Tiesiog daina nuostabi. Ir didžėjai atsirenka, ką jie nori, tad tapo nebeįprasta klausti.
– „The Rolling Stones“, vaizdžiai sakant, vėl atsistojo ant kojų.
– Taip, atrodo, kad net Keithui Richardsui viskas gerai: jis liovėsi gerti. Ar girdėjote 1977-aisiais Toronte jo sukurtus įrašus? Kadangi buvo sulaikytas dėl narkotikų laikymo ir negalėjo išeiti iš viešbučio, jam atnešė pianiną.
Tada jis porą dainų įrašė į paprastą magnetofoną.
„Unknown Dreams“ – vienas nuostabiausių, niekada nepasirodžiusių albumų. Dabar internete galima jo klausantis girdėti, kaip Keithas prisidega cigaretę, kartkartėmis paspaudžia ne tuos klavišus, bet dainuoja nuostabiai.
– Kodėl jūsų balsas duslus?
– Jau vaikystėje mano balsas skambėjo kaip barmeno. Dabar jis stipresnis, bet visiškai švaraus niekada neturėsiu, nors kasdien atlieku dainavimo pratimus.
Ar žinote, ką operos primadonai Mariai Callas jaunystėje pasakė jos Atėnų konservatorijos mokytoja? „Prisimenu ne jūsų balsą, o jus, kaip mokinę, kuri daugiausia lavino savo balsą.“
– Panašiai kaip portugalų futbolininkas Cristiano Ronaldo, prie kurio kojos nuolat prilipęs kamuolys.
– Toks pat yra ir mano vyras. Nesvarbu, ką Nicolas daro, – jis visa galva būna į tai paniręs.
Aš veikiau priklausau prie XIX amžiaus airių kilmės anglų rašytojo Oscaro Wilde’o šalininkų: niekuomet neatidėk rytojui to, ką galima padaryti poryt.
– Ar su vyru ginčijatės?
– Tarp mūsų negali kilti ginčų. Na, kokį kartą per metus. To negalime išvengti, nes abu esame pernelyg ūmaus būdo ir jausmingi.
Jau dešimt metų gyvename kartu ir vis dar esame įsimylėję. Ar esate girdėję apie Harvardo universiteto ilgalaikius laimės tyrimus, kurie pradėti 1938-aisiais? Šimtai vyrų iš įvairių visuomenės sluoksnių buvo tiriami ir apklausinėjami kas dvejus metus.
Vieni tapo alkoholikais, kiti – dvasininkais, vienas buvo net prezidentas – Johnas Fitzgeraldas Kennedy (1917–1963). Apie 60 jų dar gyvena. Visi jie didžiulę reikšmę teikė partnerystei, draugystei ir meilei. Tie, kurie gyveno vieni, dažniausiai mirė anksti – nesvarbu, ar buvo vargšai, ar turtingi.
Laimė nesusijusi su cholesteroliu ar turtu. Dabar jau žinau, ką duoda gyvenimas su partneriu, net jei kartais tampa nuobodu.
– Kodėl jūs susižavėjote politiku?
– Didelės meilės neieškoma – ji įsiplieskia staiga. Bet jei jau įsimyli politiką – geriau prezidentą nei deputatą, ar ne?
– Ar vyras eina į jūsų koncertus?
– Jis gyvena visiškai normalų gyvenimą ir yra mažiau saugomas negu daugelis kitų politikų. Žmonės, kurie anksčiau buvo juo nepatenkinti, dabar su juo gana malonūs.
Bet kokiu atveju jie žino – Nicolas nėra veidmainis. Nesvarbu, ar jį mėgsta, ar nemėgsta.
– Gimėte pianistės ir padangų gamintojo, kuris kūrė ir klasikinę muziką, šeimoje.
– Mūsų namas turėjo du priestatus: viename skambėjo klasikinė muzika, kitame aš klausiausi prancūziškos popmuzikos.
Būdama 12–13 metų atradau „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“. Iš savo brolio Virginio vogiau plokšteles.
Gerai, kai turi vyresnį brolį.
– Ar prisimenate tą dieną, kai sužinojote, jog vyras, kurį jūs vadinote tėčiu, nėra jūsų biologinis tėvas? Tikrasis jūsų tėvas – italas Maurizio Remmertas šiuo metu gyvena Brazilijoje.
– Tai sužinojau tik 1996-aisiais, kai mirė mane auginęs tėvas. Jaučiausi kaip dėlionės detalė, pagaliau padėta į deramą vietą.
Kai pamačiau M.Remmerto nuotrauką, viską supratau. Jo jaunesnė duktė Consuela, būdama 20-ies, dirbo modeliu Milane ir nuolat girdėjo: štai ateina mažoji Carla Bruni!
Kai ir man buvo vos per 20 metų, ši žinia nebuvo skausminga. Mano tėvai buvo labai civilizuoti žmonės, abu labai švelnūs.
Tėvas Alberto Tedeski žinojo, kad aš ne jo duktė, bet neišskirdavo nė vieno iš trijų vaikų. Bet manau, kad nereikėtų meluoti. Melas suteikia skausmą.
– Ar pasigendate mados pasaulio? Ar trūksta dėmesio?
– Visada ieškojau scenos, nes tai buvo mano aistra. Mados pasaulis tapo tarsi mano šeima. Vis dar lankau mados kolekcijų pristatymus, susitinku su dizaineriais. Bet mados verslas pasikeitė – tapo kietesnis.
– Kokios buvo įspūdingiausios jūsų, kaip modelio, akimirkos?
– Viena jų – 1998 metų pasaulio futbolo čempionato finalo mačas: Prancūzija – Brazilija.
Iki rungtynių pradžios 300 modelių demonstravo 80 tūkstančių stadiono žiūrovų įspūdingiausius Yves’o Saint Laurent’o kolekcijos drabužius.
Paskui dizaineris pakvietė į savo ložę du modelius – Laetitią Castą ir mane. Su Y.Saint Laurent’u buvo ir jo šuniukas Moujik.
– Gruodį švęsite 50-ąjį gimtadienį. Ar kartais dėl ko nors apgailestaujate?
– Jei ir norėčiau, kad būtų truputį kitaip, ką jau padarysi...
– Ar jauni vyrai vis dar žiūri jums įkandin?
– Ar trokštu jaunų vyrų dėmesio? Vyrai, kurie galėtų būti mano vaikai, manęs tikrai nedomina. Jauni vyrai gali būti išvaizdūs ir gundantys, bet neturi dvasinės stiprybės.
Man patinka stiprūs vyrai, ir jų patirtis labai viliojanti.
– Ar daug kartų buvote rimtai įsimylėjusi?
– Tris kartus. Pirmą kartą buvau dar nesubrendusi, nenorėjau atsakomybės. Gal buvau įsimylėjusi susižavėjimo idėją, bet tikrai nebuvau gera meilužė. Kai buvau 30-ies, jau buvo geriau.
Ir kai įsimylėjau savo vyrą, jautėmės kaip Romeo ir Džuljeta – būdama 40-ies to nebesitikėjau.
– Ką manote dėl to, kad jis buvo prezidentas?
– Žinoma, tai man kėlė nerimą. Bet juk per pirmuosius tris mėnesius smegenis užvaldo įsimylėjimas, dingsta baimės.
Meilės pradžia – nuostabiausias laikas bet kokio žmogaus gyvenime. Gaila, kad savo vyrui niekada vėl netapsiu naujiena.
– Turite vyrų suvedžiotojos reputaciją. O kaip dėl Donaldo Trumpo? Tikriausiai gandas, ar ne?
– Sužinojau, kaip viskas buvo. Prisistatęs savo spaudos atstovu D.Trumpas skambino laikraščių redaktoriams ir pasakojo, kad jis girdėjęs apie D.Trumpo santykius su Holivudo žvaigžde Kim Basinger, popmuzikos karaliene Madonna ir Carla Bruni.
Veikiausiai šie įrašai išliko. Atrodo, kad D.Trumpas savo balsą ne kartą keitė! Labai keista.
– Jūsų ir jūsų šeimos gyvenimą galima perkelti į ekraną.
– Taip, mano gyvenimas buvo nepaprastas. Bet manau, kad dar kas nors bus. Aš vis dar noriu ką nors patirti.
Bet kadangi patyriau tiek daug laimės, nuolat baiminuosi blogiausio. Pavyzdžiui, kad kas nors atsitiks vaikams, – dėl to nuolat tris kartus pabeldžiu į medį.
Parengė Ona Kacėnaitė
