Po vyro savižudybės moters gyvenimas virto košmaru

Phyl save vadino laiminga moterimi – ji jautėsi gerai darbe, buvo laimingai ištekėjusi, o fizinio lavinimo mokytoju dirbęs vyras Timas buvo sveikas ir sportiškas. Jis buvo gyvybingas ir kiekvieną draugų ar artimųjų susibūrimą paversdavo puikia švente – buvo vakarėlių siela, rašo „Mirror“.

Tačiau 1995-aisias iki tol sveiką vyrą palaužė virusas. Tuomet prasidėjo ilga, 17 metų trukusi moters kova su sutuoktinio bėdomis: lėtinio nuovargio sindromu, skydliaukės problemomis ir jį užklupusia depresija.

Jo smagus ir energingas gyvenimas išgaravo kaip dūmas, o viena liga vijo kitą. Per tą laiką vyras buvo atleistas iš darbo, nuolat išgyveno galvos skausmus, tapo vangus ir uždaras.

2010-aisiais jis tapo priklausomas nuo kodeino (priklausomybę sukeliantys vaistai) – tada ir prasidėjo tikrasis Phyl gyvenimo košmaras. Kai Timas nustojo vartoti šiuos vaistus, jo nuolatiniais palydovais tapo visa paimantis nerimas ir nemiga.

„Tų metų Kalėdos jau buvo kitokios. Vyras iškart po vakarienės atsigulė. To žmogaus, kurį pažinojau anksčiau, jau nebuvo likę. Kitas kelias dienas jo neigiamas nusistatymas į viską tik augo.

Gydytojai tuomet skyrė jam naujų vaistų nuo skausmo, o jų šalutinis poveikis buvo mintys apie savižudybę. Tai buvo siaubingas užburtas ratas.

Norėjau, kad Timas jaustųsi geriau, o turėjau matyti, kaip kasdien jam darėsi vis blogiau. Tačiau vis tiek niekada nė mintis neatėjo, kad jis gali pakelti prieš save ranką. Tačiau jis nebeteko vilties“, − pasakojo Phyl.

Gruodžio 29-osios naktį Phyl vyrą vėl kankino nemiga. Versdamasis lovoje Timas pasakė: „Jaučiu, kad tuoj išprotėsiu“. Ir pravirko.

Ryte Timas buvo beveik be jėgų. Vienintelis žodis, kurį iš murmėjimo suprato Phyl, buvo „tabletės“. Moteris tuoj pat iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

Prieš išveždami Timą į ligoninę gydytojai žmonai pranešė, kad jis išgėrė tris migdomųjų tabletės žolelių pagrindu. Tačiau Phyl ant žemės rado tuščią dėžutę nuo vyro vaistų, skirtų skydliaukės problemoms gydyti.

„Buvau šoko būsenos. Negalėjau patikėti, kad jis sąmoningai išgėrė tas tabletes bandydamas nusižudyti.

Ligoninėje Timas man pasakė, kad jis parašė laišką. Ir prasitarė „Na, tokiems atvejams kaip šis“.

Pasijuokiau, priėmiau tai kaip pokštą. Tačiau vėliau, kai grįžome į namus, vyras vėl prašneko apie tabletes. Nemiga vedė jį iš proto“, − pasakojo Phyl.

Laikui bėgant atrodė, kad Timui jau geriau. Tačiau kartą jis paprašė Phyl rasti jam keletą namų kvapų. Grįžusi su vyro paprašytais eteriniais aliejais, Phyl jo neberado namuose. Moteris paskambino policijai.

Paieškos tęsėsi visą naktį. Ryte du pareigūnai žengė jų namų kiemo takeliu.

„Jis miręs?“ – iškart paklausė Phyl. Jai buvo atsakyta, kad Timas rastas pasikoręs.

„Mane ištiko šokas. Po kelių minučių atsipeikėjau ir pradėjau galvoti apie praktinius dalykus. Ramiai. Paprašiau pareigūnų išeiti ir pradėjau skambinti šeimos nariams ir draugams.

Manau, kad tai buvo mano išgyvenimo instinktas – tam tikra emocinė anestezija. Kai tą pačią dieną Timą pamačiau morge, jaučiausi valdoma autopiloto.

Tokios buvo ir kitos 17 dienų iki jo laidotuvių. Atsisveikinimas buvo sunkus, tačiau viską nustelbė šokas, kuriame vis dar gyvenau“, − kalbėjo moteris.

Vyro laišką, apie kurį anksčiau jai buvo užsiminęs, Phyl rado praėjus dienai po jo mirties. Skaitydama, koks desperatiškai nelaimingas jis buvo, ji suprato – viskas buvo sąmoninga, net lemtingas vaistų nuo nemigos kokteilis.

Siaubinga nemiga, ligos ir vaistai kartu padarė savo – privedė Timą prie troškimo patirti ramybę.

Emocinis stresas ir nuovargis paėmė viršų. Po vyro mirties moteris pati nebesuvokė, nei kas ji, nei ką veikia. Ji pradėjo visko bijoti, o miegodavo palikusi įjungtą šviesą. Keturioms savaitėms Phyl net buvo persikėlusi pas anytą, nes tiesiog paniškai bijojo būti viena.

6 valandą ryto ji vis dar nebūdavo užmigusi, ji tiesiog sėdėdavo kėdėje ir verkdavo. Viskas atrodė kitaip, ją pradėjo kankinti haliucinacijos.

Vieną vakarą pažvelgusi pro langą ji pamatė į ją greitai atbėgantį vilką. Kitą rytą Phyl suprato, kad ją išgąsdino senis besmegenis, kieme pastatytas vaikų. Jos gyvenimas virto pragaru, ji manė, kad išeis iš proto.

„Į galvą man pradėjo lįsti mintys apie savižudybę. Bijojau, kad jos mane nugalės. Galiausiai vienas draugas man pasiūlė iš namų išmesti visas likusias Timo tabletes.

Mat aš, vos pažvelgusi į virtuvinį peilį ar net diržą, galvodavau, kad tai – būdas nusižudyti. Po šešių savaičių grįžau į darbą – dirbau su protinės sveikatos projektu mokyklose.

Maniau, kad tai mane išblaškys. Tačiau po trijų mėnesių darbo man buvo pasakyta, kad mūsų sutartis baigėsi. Į darbą, akivaizdu, grįžau per anksti“, − pasakojo Phyl.

Negana to, jos problema buvo ir namas. Jos ir Timo namai, kuriuose jie laimingai gyveno, nebebuvo tokie mieli. Čia moterį nuolat kankino siaubingi prisiminimai, pro akis nuolat prabėgdavo lemtinga diena miegamajame.

Čia gyventi darėsi per sunku. Phyl pardavė namą ir įsikėlė pas anytą.

Neturėdama nei vyro, nei darbo, nei namų Phyl jautėsi taip, lyg neturėtų nieko. Gyvenimas nebebuvo mielas, o būdama bedarbė ji visą parą turėdavo laiko apmąstymams.

„Visaip stengiausi išvengti tuštybės – pradėjau išeidinėti, socializuotis, pradėjau išgėrinėti ir leisti savo santaupas. Nusipirkau sportinį automobilį, išvykau atostogų ir kasdien užmigdavau prisigėrusi vyno.

Mano adrenalinas buvo pakilęs, nesijaučiau sveika, juolab, kad nebesimaitinau tinkamai. Negalėjau ramiai pasėdėti – vis kažką dariau, bet ką, kad tik nebūčiau be veiklos. Vesdavau į lauką šunį, eidavau apsipirkti, eidavau į barą, užsisakinėdavau įvairius kursus, lankiau sporto klubą.

Turėjau būti tarp kitų žmonių, būti vienai man buvo baisu. Draugai nerimavo dėl manęs ir mano elgesį net vadino destruktyviu.

Giliai viduje ir pati žinojau, kad jei sustosiu – visada yra savižudybės galimybė“, − savo išgyvenimus pasakojo moteris.

Fizinis Timo pasiilgimas buvo neįmanomai stiprus, visa apimantis. Moters kūnas taip beprotiškai jo ilgėjosi, kad, atrodė, plyš.

Tačiau netrukus ji įsikėlė į naujus savo namus, o pinigai ėjo į pabaigą. Daugybė išsiuntinėtų gyvenimo aprašymų ieškant darbo nedavė jokių vaisių, o nerimą ir depresiją tik dar labiau aštrino nesibaigiančios pagirios.

Kitiems Phyl gyvenimas galbūt atrodė laisvas ir smagus, tačiau ji pati jautėsi esanti kone šiukšlė. Kiekvieną vakarą apgirtusi ji grįždavo į namus ir čia pratrūkdavo – gyvenimas yra baisus.

Viskas pasikeitė 2013-ųjų kovą, kai Phyl nuėjo į programą, keičiančią ir stiprinančią žmonių gyvenimus. Čia ji suprato, kad užslopinti jausmai gali privesti prie sprogimų – baisiausias kurių yra savižudybė.

„Pamenu vieną užsiėmimą, per kurį palūžau. Prisiminiau Timo žodžius, kuriuos jis ištarė prieš pat mirtį: „Jaučiuosi kaip slėgio prispausta viryklė, kuri tuoj sprogs“. Tuomet supratau, kaip tiksliai jis jautėsi – juk dabar ir pati taip jaučiuosi.

Dėkoju Dievui, kad savo būseną pažinau ir suvokiau anksčiau, nei kad jau būtų buvę per vėlu. Programoje man padėjo susidoroti ir su nenormaliu kaltės jausmu, kurį visą laiką jaučiau – maniau, kad galėjau išvengti Timo mirties.

Timo mirtį tiesiog turėjau priimti kaip faktą, mano galvoje neturėjo likti jokių „būčiau“, „galėjau“, „turėjau“, − kalbėjo moteris.

Dabar Phyl tikslas buvo susikurti naują gyvenimą. Ji nustojo vartoti alkoholį, nustojo neapdairiai leisti savo santaupas, pradėjo dirbti sau – tapo specialiste, padedančia žmonėms išgyventi gedulą ir netektis.

„Susitaikiau su praeitimi ir suvokiau, kad dabar turiu gyventi savo gyvenimą, kuriame, deja, nebėra Timo. Bet aš juk esu. Ir turiu būti stipri. Apie Timą prisimindavau nebe su skausmu, o su malonumu.

Po vyro mirties jaučiausi taip, lyg tuo metu iš manęs buvo atimta viskas. Bet susikūriau sau naują normalų gyvenimą ir galiausiai jaučiuosi laiminga.

Dėl to ir pasakoju savo istoriją – suteikiu viltį kitiems, netekusiems artimųjų. Esu gyvas įrodymas to, kad įmanoma ne tik išgyventi, bet ir gyventi laimingai“, − pasakojo Phyl.