Nuo vaikystės Silvija skiria tiktai šviesą ir mato šešėlius. Nors negali matyti raidžių, tikino, kad skaito knygas. Bet iš tiesų klauso įgarsintų tekstų. Ji pati yra įgarsinusi ne vieną pasaką.
Matantys žmonės žiūri į atverstą knygą, o neregiai ją liečia pirštais, nes toks yra Brailio raštas. Tačiau fotografuodamasi su knyga Silvija ją atsiverčia ir žiūri taip, kaip tai daro sveiki žmonės.
Silvija pasakojo žiūrinti ir filmus, nors klauso tik dialogų ir girdi muziką.
Kai Silvijai buvo treji, Londone jai buvo atlikta akių operacija, tačiau medikams nepavyko mergaitei sugrąžinti regėjimo.
Silvija tikisi, kad ateityje bus įmanoma atlikti dar vieną operaciją, nes akių nervai yra gyvi.
Ji norėtų luktelėti, kol medicina bus šiek tobulesnė ir galės ištaisyti tai, kuo nuskriaudė gamta.
Silvija nesinaudoja baltąja lazdele – dažniausiai ją kas nors lydi, be to, ji sugeba orientuotis aplinkoje.
„Mačiau tik vieną savaitę, kai man padarė operaciją, bet po to traukė siūlus, ir man vėl viskas atšoko. Aš gerai neprisimenu to laikotarpio. Bet man labai svarbu, ar mano marškiniai juodi, ar rudi“, – tikino Silvija.
Studentės geriausias draugas yra fortepijonas. Balti ir juodi klavišai puikiai paklūsta regėjimą praradusiai merginai, nors jų nemato.
Ji gali klaviatūrą tiktai čiuopti, būna ir taip, kad nepataiko, todėl mokydamasi kūrinių kur kas ilgiau sugaišta nei jos bendraamžiai.
Apie solinę pianistės karjerą svajojanti mergina neslėpė, kad teko išgirsti ne vieną priekaištą.
Jai ir dabar netrūksta dėmesio, kartais ji yra kviečiama groti kas antrą dieną, o kartais pauzė trunka mėnesį.
Dėl ydingo akių vystymosi Silvija nuo mažens skiria tik šviesą. Kiek save prisimena, ji visiems sakė, kad norėtų tapti pianiste.
Fortepijono garsai ją taip užbūrė, kad žūtbūt norėjo išmokti skambinti.
Tačiau stojamieji egzaminai parodė, kad ne visi pedagogai suprato, kodėl ji renkasi fortepijono studijas ir atlikėjos kelią.
Mergina turi gražų balsą, yra dainavusi ne viename koncerte, tad pedagogai tikino, kad mokytis dainuoti yra lengviau nei mokytis groti.
Juk dainos žodžius galima susirasti internete, juos Silvijai gali paskaityti ir tėvai, tačiau nėra Brailio raštu užrašytų kūrinių fortepijonui.
Tokia partitūra būtų pernelyg sudėtinga. Todėl dėstytojas turi skaityti Silvijai natas.
Silvija gali dainuoti ir pati sau groti – ji nėra priklausoma nuo koncertmeisterio.
Būdama trejų metų Silvija pradėjo skambinti fortepijonu. Jos močiutė tuo metu dirbo vaikų darželyje naktine budėtoja. Kai darželis ištuštėdavo, Silvija eidavo kartu su ja pagroti į salę.
Mergaitei labai patiko šio instrumento skambesys. Silvija galėdavo skambinti iki vėlumos, kol mama ateidavo jos vestis namo.
Kai Silvija pradėjo mokytis vidurinėje mokykloje, muzikos mokytoja atkreipė į ją dėmesį ir paragino lankyti muzikos mokyklą. Kaip neregę mokytoja ją ragino dainuoti, gal lankyti chorą ar pūsti fleitą.
Bet atkakli mergaitė norėjo groti tik fortepijonu.
Jos pedagogė jau buvo dirbusi su neregiais vaikais.
Kai Silvija ėmėsi rimtesnių muzikos kūrinių, reikėjo ir kitokio pasirengimo.
Stodama į VDU Muzikos akademiją Silvija susidūrė su įvairiomis kliūtimis. Kad galėtų pasiruošti stoti, ji apsilankė ne pas vieną pedagogą.
Jai susidarė įspūdis, kad daugelis pedagogų ėmė jos vengti vien dėl to, jog ji neregė, todėl reikės sugaišti kur kas daugiau laiko – skaityti jai kiekvieną natą.
Buvo ir tokių, kurie didžiąją konsultacijos dalį stengėsi ją atkalbėti nuo tokių studijų: „Tu nesugebėsi, tavo diplomas nebus toks kaip kitų, nes tu nematai.“
Silvijai buvo skaudu tai girdėti, ji stengdavosi susitvardyti ir neverkti, jai netgi būdavo gaila tokių siaurakakčių žmonių. Neregė vis tiek siekė profesionalios atlikėjo karjeros.
Silvija lengviau atsikvėpė tik tada, kai pateko pas VDU Muzikos akademijos lektorių Dainių Kepežinską ir jis sutiko su ja dirbti. Kai dėstytojas pasiteiravo neregės, kaip reikėtų su ja dirbti, Silvijai atrodė, kad ir šis pedagogas atsisakys ją mokyti.
Bet D.Kepežinskas jau turėjo patirties. Dirbdamas Italijoje jis ugdė vieną neregę pianistę.
Silvija mokosi groti ir iš klausos, tačiau ten, kur daug akordų, kur ilgi sudėtingi kūriniai, natas jai turi padiktuoti muzikos pedagogas.
Silvija nekeikia likimo ir mano, kad ne viena profesija galėtų tapti jos ateitimi – ji galinti būti vokalistė, pianistė, kompozitorė. Tik jai buvo nemalonu, kad daug kas stengėsi atkalbėti nuo fortepijono studijų, o šis instrumentas – jos vienintelė meilė.
Buvo ir tokių kritikų, kurie tikino, kad mergina negalės pragyventi iš grojimo ir muzikos kūrimo.
„Tu neturėsi darbo, negalėsi būti koncertmeisterė, nes negali groti iš natų“, – visi šie įspėjimai neregę liūdino, bet nepakeitė jos apsisprendimo studijuoti VDU Muzikos akademijoje.
„Muzika – mano šviesa, mano spalvos“, – prisipažino studentė.
Ji mėgsta ne tik skambinti, bet ir dainuoti, tačiau nėra patenkinta savo balsu.
Kad kitą dieną jis gražiai skambėtų, reikia anksti eiti gulti, o poeziją jai geriausia rašyti naktį, kai visi namie miega. Silvija įsitikinusi, kad būtų sunku suderinti dainavimą su eilių kūrimu.
Kadangi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra mėgstamiausias kompozitorius, ji ne tiktai groja jo kūrinius, bet ir rašo jam skirtus eilėraščius, taip pat skiria jam savo muzikinius kūrinius.
Neseniai išleista Silvijos poezijos knyga „Sielos preliudai“, kurioje keliomis kalbomis skelbiami jos eilėraščiai.
Kai ji ieškojo, kas galėtų parašyti būsimos rinktinės recenziją, kai kas kritikavo, kad jos eilėdara pasenusi. Bet buvo ir tokių, kurie įžvelgė eilėraščių išskirtinumą, ir S.B.Petkevičiūtei pavyko gauti paramą.
Ji turi planų išleisti ir detektyvinį romaną, kurį rašo kompiuteriu taip pat naktimis.
Silvija pribloškė prisipažinusi, kad netgi nenorėtų atgauti regėjimo.
„Nenoriu matyti. Bijau, kad pradėsiu vertinti žmones pagal jų išvaizdą, daugelis jaunimo dabar taip daro. Aš to nenoriu.
Nematau, kaip atrodo žmogus, ir man tai neįdomu“, – savo kalbomis stebino neregė.
Silvijai labiausiai patinka žmogaus balsas, todėl iš jo ir susidaro pirmąjį įspūdį. Pagal balsą neregė greit nusprendžia, ar norės su tuo žmogumi bendrauti.
Mergina studijuoja ne tik atlikėjo meną, bet ir anglų, rusų kalbas bei teisę. Dar ji svajoja išmokti lenkų, italų, prancūzų kalbas.
„Trokštu tapti soliste, bet jei trūks pinigų, gal teks dirbti prokurore ar teisininke. Aš vis tiek gročiau, nors turėčiau pasirinkti kitą amatą“, – tikino S.B.Petkevičiūtė.
Reportažą apie pianistę žiūrėkite „Lietuvos ryto“ televizijos „Žiniose“ rugsėjo 30 d. 18 val.
Akių raidos sutrikimas – įgimtas
Nuo mažens Silviją pažįstanti Lietuvos mokslo premijos laureatė, medicinos mokslų daktarė Rasa Bagdonienė (nuotr.) ir toliau stebi jos gyvenimą.
„Nedaug yra žmonių, kurie apdovanoti tokiais gebėjimais. Silvija - tai pavyzdys sveikiesiems, kurie viską turi, bet nieko nesiekia“, – tikino akių ligų gydytoja R.Bagdonienė.
Silvijai buvo nustatyta odeninė ragena – tai ydinga jos raida, kuriai būdingas įgimtas ragenos drumstėjimas ir kraujagyslių išvešėjimas.
Ši liga apima abiejų akių ragenas. Dažnai būna pakitęs ir ragenos dydis - ji būna suplokštėjusi, maža. Gali būti pokyčių priekinėje akies kameroje, gali didėti akispūdis.
Silvija buvo siųsta operuotis į vieną Londono kliniką, bet operacija nebuvo sėkminga, nes akies viduje yra daug raidos pokyčių. Tai – reta patologija.
Gydytoja R.Bagdonienė tikisi, kad ateityje medicina galės kur kas daugiau padėti žmonėms, turintiems odeninę rageną. „Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad persodinus donoro rageną viskas bus gerai, tačiau taip nėra, nes pakitimų dažnai būna ir giliai akyje“, – apgailestavo medikė.
Kartais net sudėtingos rekonstrukcinės akies operacijos nebūna sėkmingos. Jei akis sunykusi, mažytė, nevisiškai susiformavusi, neretai būna sunku sugrąžinti regėjimą.
Gydytoja R.Bagdonienė priminė, kad įtarę kokių nors naujagimio ar kūdikio akių pakitimų tėvai turi nedelsdami kreiptis pagalbos į specialistus. Būtina kuo anksčiau skirti gydymą, o ne manyti, kad vaikui augant akių pakitimai išnyks.
