Nuo vaikystės Silvija skiria tiktai šviesą ir mato šešėlius. Nors negali matyti raidžių, tikino, kad skaito knygas. Bet iš tiesų klauso įgarsintų tekstų. Ji pati yra įgarsinusi ne vieną pasaką.
Matantys žmonės žiūri į atverstą knygą, o neregiai ją liečia pirštais, nes toks yra Brailio raštas. Tačiau fotografuodamasi su knyga Silvija ją atsiverčia ir žiūri taip, kaip tai daro sveiki žmonės.
Silvija pasakojo žiūrinti ir filmus, nors klauso tik dialogų ir girdi muziką.
Kai Silvijai buvo treji, Londone jai buvo atlikta akių operacija, tačiau medikams nepavyko mergaitei sugrąžinti regėjimo.
Silvija tikisi, kad ateityje bus įmanoma atlikti dar vieną operaciją, nes akių nervai yra gyvi.
Ji norėtų luktelėti, kol medicina bus šiek tobulesnė ir galės ištaisyti tai, kuo nuskriaudė gamta.
Silvija nesinaudoja baltąja lazdele – dažniausiai ją kas nors lydi, be to, ji sugeba orientuotis aplinkoje.
„Mačiau tik vieną savaitę, kai man padarė operaciją, bet po to traukė siūlus, ir man vėl viskas atšoko. Aš gerai neprisimenu to laikotarpio. Bet man labai svarbu, ar mano marškiniai juodi, ar rudi“, – tikino Silvija.
Studentės geriausias draugas yra fortepijonas. Balti ir juodi klavišai puikiai paklūsta regėjimą praradusiai merginai, nors jų nemato.
Ji gali klaviatūrą tiktai čiuopti, būna ir taip, kad nepataiko, todėl mokydamasi kūrinių kur kas ilgiau sugaišta nei jos bendraamžiai.
Apie solinę pianistės karjerą svajojanti mergina neslėpė, kad teko išgirsti ne vieną priekaištą.
Jai ir dabar netrūksta dėmesio, kartais ji yra kviečiama groti kas antrą dieną, o kartais pauzė trunka mėnesį.
Dėl ydingo akių vystymosi Silvija nuo mažens skiria tik šviesą. Kiek save prisimena, ji visiems sakė, kad norėtų tapti pianiste.
Fortepijono garsai ją taip užbūrė, kad žūtbūt norėjo išmokti skambinti.
Tačiau stojamieji egzaminai parodė, kad ne visi pedagogai suprato, kodėl ji renkasi fortepijono studijas ir atlikėjos kelią.
Mergina turi gražų balsą, yra dainavusi ne viename koncerte, tad pedagogai tikino, kad mokytis dainuoti yra lengviau nei mokytis groti.
Juk dainos žodžius galima susirasti internete, juos Silvijai gali paskaityti ir tėvai, tačiau nėra Brailio raštu užrašytų kūrinių fortepijonui.
Tokia partitūra būtų pernelyg sudėtinga. Todėl dėstytojas turi skaityti Silvijai natas.
Silvija gali dainuoti ir pati sau groti – ji nėra priklausoma nuo koncertmeisterio.
Būdama trejų metų Silvija pradėjo skambinti fortepijonu. Jos močiutė tuo metu dirbo vaikų darželyje naktine budėtoja. Kai darželis ištuštėdavo, Silvija eidavo kartu su ja pagroti į salę.
Mergaitei labai patiko šio instrumento skambesys. Silvija galėdavo skambinti iki vėlumos, kol mama ateidavo jos vestis namo.
Kai Silvija pradėjo mokytis vidurinėje mokykloje, muzikos mokytoja atkreipė į ją dėmesį ir paragino lankyti muzikos mokyklą. Kaip neregę mokytoja ją ragino dainuoti, gal lankyti chorą ar pūsti fleitą.
Bet atkakli mergaitė norėjo groti tik fortepijonu.
Jos pedagogė jau buvo dirbusi su neregiais vaikais.
Kai Silvija ėmėsi rimtesnių muzikos kūrinių, reikėjo ir kitokio pasirengimo.
Stodama į VDU Muzikos akademiją Silvija susidūrė su įvairiomis kliūtimis. Kad galėtų pasiruošti stoti, ji apsilankė ne pas vieną pedagogą.
Jai susidarė įspūdis, kad daugelis pedagogų ėmė jos vengti vien dėl to, jog ji neregė, todėl reikės sugaišti kur kas daugiau laiko – skaityti jai kiekvieną natą.
Buvo ir tokių, kurie didžiąją konsultacijos dalį stengėsi ją atkalbėti nuo tokių studijų: „Tu nesugebėsi, tavo diplomas nebus toks kaip kitų, nes tu nematai.“
Silvijai buvo skaudu tai girdėti, ji stengdavosi susitvardyti ir neverkti, jai netgi būdavo gaila tokių siaurakakčių žmonių. Neregė vis tiek siekė profesionalios atlikėjo karjeros.
Silvija lengviau atsikvėpė tik tada, kai pateko pas VDU Muzikos akademijos lektorių Dainių Kepežinską ir jis sutiko su ja dirbti. Kai dėstytojas pasiteiravo neregės, kaip reikėtų su ja dirbti, Silvijai atrodė, kad ir šis pedagogas atsisakys ją mokyti.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
