Pasišnekėti su L.Kuisiene susitikome nedidelėje jos studijoje Kauno senamiestyje. Kaimynai moterį vadina pastato širdimi, mat ji nuolat kala plaktuku.
Nors ji ne stalė ir ne kalvė, plaktukas dažnai praverčia. Leonora įrišinėja ir visokiais įnagiais dailina odinius knygos viršelius.
Nors moters amatas – įdomi tema pokalbiui, ne mažiau dėmesio verta ir Kuisių šeimos gyvenimo istorija. Abu sutuoktiniai kilę iš Tauragės, tačiau susipažino Kaune.
Suvedė tamsios spalvos
„Būdami vaikai gyvenome kaimynystėje, lankėme tą pačią mokyklą, bet vienas kito nepažinojome. O atvykę į Kauną studijuoti susitikome bare“, – pasakojo knygrišė.
Pažintis įvyko neformalaus jaunimo pamėgtame Kauno bare. Porą suvedė tamsios spalvos ir sunkiosios muzikos pomėgis.
Tadas mėgo roką, o Leonora augo su reiveriais, metalistais, kitais neforamalais. „Pagal savo pasaulėjautą esu gotė. Tai man artimiausia“, – sakė menininkė.
Kai jie susipažino, Tadas buvo vadybos magistrantūros pirmakursis, Leonora studijavo dailės pedagogiką Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete, trečiame kurse.
„Pasikalbėję išsiaiškinome, kad abu esame iš Tauragės ir kad jo auklėtoja dėstė man anglų kalbą“, – pasakojo L.Kuisienė.
Menininkė ir vadybininkas vienas kitą papildo.
Draugai dažnai juos vadina Adamsų šeimynėle. „Mėgstame tamsius rūbus. Nauji pažįstami sako, kad esu santūri, paslaptinga, neprieinama“, – kalbėjo kaunietė.
Kuisių dukra Agota, nors ir mėgsta tamsią spalvą, mielai avi ir šviesius baleto šokėjos puantus. Troškimą šokti mergaitė greičiausiai perėmė iš mamos.
„Kai buvau maža, labai norėjau būti balerina. Augau nedideliame mieste, todėl mokytis šokio nebuvo galimybės.
Galbūt dukrai įteigiau, kad baleto šokėjos – lyg princesės. Ji labai užsidegusi nuo pat pirmos pamokos“, – moteris pripažino, jog dabar kone gailisi, kad dukrą leido į baletą.
„Šokėjos kelias yra sunkus. Šeimoje laukia drama. Pabaigusi ketvirtą klasę dukra, ko gero, važiuos mokytis į Vilnių. Vienuolikos metų ji turės išvykti iš namų. Man, mamai, tai sunkūs išgyvenimai“, – atviravo L.Kuisienė.
Sūnus Herkus anksčiau norėjo būti architektas. Dabar šešiolikmetis nėra tikras, kuriuo keliu pasuks.
„Jo prigimtis – labai meniška. Matysime, kas bus“, – nesijaudino mama.
Uždarbiavo Didžiojoje Britanijoje
Prieš 14 metų, kai Herkui buvo treji, šeima išvyko į Didžiąją Britaniją užsidirbti. Po studijų porai norėjosi savo namų.
Londone T.Kuisys dirbo viešbučio administratoriumi ir vadovu, o L.Kuisienė augino sūnų, vėliau ir dukrą.
Atsivėrė galimybės eiti į muziejus, teatrus, gyventi aktyvų kultūrinį gyvenimą. L.Kuisienė svajojo ir apie kūrybą, tačiau jos imtis nedrįso – nenorėjo atimti laiko iš augančių vaikų.
Londone ji mokė dailės Lietuvos ir Rusijos emigrantų vaikus. „Mes aiškiai žinojome, kad nepasiliksime ten gyventi, kad užsidirbsime būstui ir grįšime“, – pripažino kūrėja.
Tačiau planuotas pusmetis išsitęsė iki septynerių metų.
Šeimą į tėvynę parginė Herkaus mokslai – berniukui reikėjo užglaistyti lietuvių kalbos žinių spragas.
Tėvų padedami Kuisiai išpildė svajonę – įsigijo butą Petrašiūnuose.
„Kai visi išgirsta šį pavadinimą, ima galvoti apie darbininkų rajoną. Bet kaimynai čia puikūs ir vieta labai gera, dauiabutis atokiau nuo kitų. Buvo verta taupyti“, – džiaugėsi kaunietė.
Grįžusi į Lietuvą dailės pedagogė ėmė iš lėto bristi į kūrybos upę. Dukrą pusei dienos leido į darželį, o pati kūrė knygas.
Iš pradžių namuose, vėliau – kelias valandas galerijoje.
Knygos primena skulptūras
„Pradžia buvo labai sunki. Visus uždirbtus pinigus atiduodavau už nuomą. Mokesčių inspekcija kelis kartus klausė: „Kaip tu dirbi, kad uždarbio nulis?“ Pradžioje tikrai dirbau iš entuziazmo“, – prisiminė dailės pedagogė ir knygrišė.
Knygų rišimas ją sudomino dar studijų metais. Su knygrišyste studentus supažindino odos dėstytoja.
„Anglijoje supratau, kad tai – geras amatas, juo galima verstis ir namuose. Man knygrišystė priimtina, nes joje telpa grafika, tapyba, juvelyrika, skulptūra, odos bei stiklo menas“, – pasakojo kūrėja.
Kai L.Kuisienė ima rodyti savo įrištas knygas, supranti, ką ji turėjo omenyje. Daugelis knygų primena skulptūras.
Vienos – ant ratukų, kitos – apvyniotos spygliuotu vainiku ar iš gyvačių odos padarytu šliužu. Knyga „Bedugnė“ – su didele skyle visuose juoduose knygos puslapiuose.
Bene didžiausias kaunietės kūrinys – keliolikos tūkstančių puslapių knyga.
„Pagaminau ją pernai, kai man buvo 37-eri. Kiekvienas puslapis – tai viena jau nugyventa mano gyvenimo diena“, – laikydama apie pusantro metro ilgio knygą pasakojo menininkė.
Pirmąją darbų parodą ji surengė prieš dvejus metus, kai tai padaryti prispyrė draugai. Kaunietė jau ruošiasi ir antrajai.
Dailininkai ir knygrišiai nepriima
Vis dėlto kūrėja nepriklauso Lietuvos dailininkų sąjungai, nes pagal išsilavinimą yra tik meno pedagogė. Jai nelemta vadintis ir tautodailininke, nes darbai pernelyg profesionalūs.
Knygrišių gildija moters taip pat nepriima. Knyga jie laiko ne įmantriai pagamintus viršelius ir įrištus lapus, bet būtinai į knygą sutalpintus teksto ar vaizdo kūrinius.
„Jie sako, kad gaminu sąsiuvinius“, – šypsojosi kaunietė. Savo kūrinius ji vadina meno objektais.
Vienintelė knyga, kurią L.Kuisienė siekia perrašyti, yra Dante’s „Dieviškoji komedija“. Šį didelį darbą ji pradėjo Anglijoje.
„Augau kaip menininkė, pasikeitė stilistika. Man ta knyga nepatiko, aš ją išmečiau. Prieš trejus metus pradėjau ją daryti iš naujo – santūresnę, lietuviškesnę“, – pasakojo knygrišė.
Paklausta, ar negaila buvo išmesti darbo, ji aiškino, kad arba daro gerai, arba nedaro visai.
„Dėl to kartais baramės su vyru. Jei pamatau, kad koks nors kamputis ne taip, man nepatinka. Kiti to dalyko gal net nepastebėtų“, – dėstė Leonora.
Jos negąsdino, kad teks dirbti ne vienus metus. Priešingai, ji net ėmė tuo mėgautis.
„Knygos nėra jau dešimt metų. Dėl to pradėjau knygų ciklą „Nuodėmė“. Kol nebaigsiu perrašyti knygos, įrišiu po vieną „Nuodėmę“. Knygų bus tol, kol padėsiu paskutinį tašką „Dieviškojoje komedijoje“, – apie savo nuodėmes pasakojo menininkė.
Moteris užsidirba įrišdama albumus, atsiliepimų knygas ar užrašų knygeles, gamina ir vienetinius odinius rankinukus su ornamentais.
Jos prekės ženklas „Black Lily“ klientus įspėja, kad jie turėtų tikėtis tamsių spalvų.
Adamsų šeimynėlės siela ir mene, ir versle lieka ištikima savo stiliui.
