Šiandien Krakių parapijiniuose senelių namuose yra 20 gyventojų – 11 moterų ir devyni vyrai.
Ateina visokie – ir turi rasti kelią į kiekvieno širdį
– Aldona, kiek valandų per parą prabėga čia, Krakių parapijiniuose senelių namuose?
– Na, kokios dešimt (šypteli). Kone pusė paros. Aišku, turiu ir išeiginių, bet man šitas darbas labai patinka – galbūt antraip jo nedirbčiau jau dvidešimt dvejus metus.
Be to, čia ūkvedžiu dirba mano vyras, todėl senelių namai – mūsų antrieji namai, vaikams užaugus, tapę kone pirmaisiais.
– Kokie gi buvo tie dvidešimt dveji metai?
– Keista, bet laikas praėjo labai labai greitai. Keitėsi seneliai, keitėsi žmonės.
Bendrai, man atrodo, kad tie metai buvo labai neblogi.
– Ar daug skirtingų charakterių žmonių jums teko pažinti?
– Labai. Vienas iškart atėjęs džiaugiasi, kad tai – naujieji jo namai, bet tokių mažai, todėl daugumą tenka prisijaukinti iš lėto.
Gauname vienu metu keturis–penkis naujus gyventojus, ir jie visi – labai skirtingi. Vienas, žiūrėk, dainuoja, juokiasi, eina, kitam reikia laiko prie mūsų priprasti. Atrodo, va, viskas, jau priprato, vieną dieną mus prisileido prie savęs, o kitą – jau nebeprisileidžia.
Sudėtingesni būna žmonės po insultų.
Buvo ir yra pačių įvairiausių charakterių žmonių. Ateina ir sunkesnių, ir lengvesnių. Tačiau kiekvieną paglostai, paguodi, parodai, kad jis tau artimas.
Galbūt daugelis ateina čia su mintimi, kad pagyvens trumpai. Bet jiems čia patinka, todėl galiausiai mūsų namelius senukai palieka tik iškeliaudami Anapilin.
Sūnūs net nežino, kad tėtis miręs
– Kodėl apskritai buvo įkurti Krakių parapijiniai senelių namai?
– Krakėse dirbęs klebonas Romualdas Ramašauskas pastebėjo, kad parapijoje yra daug vienišų senelių, todėl nusprendė įkurti parapijinius senelių namus. Nedideli namukai su šešiais gyventojais pradžioje įsikūrė kitame pastate, Vasario 16-osios gatvėje.
Čia, šiame pastate, kuriame gyvename šiandien, buvo vaikų namai – gyveno apie penkiasdešimt likimo nuskriaustų vaikučių. Kai dauguma jų užaugo, išėjo į savus gyvenimus, likusius į Klaipėdą kapelionu paskirtas klebonas išsivežė kartu, apgyvendino Juodkrantėje, karinėje bazėje.
Ištuštėjusias šias patalpas pasididinome, įsirengėme ir jau sėkmingai gyvuojame daugiau nei dvi dešimtis metų.
– Kokio amžiaus gyventojai apsistoję čia, Krakėse?
– Didžioji dalis – vyresnio amžiaus, tarp aštuoniasdešimties ir devyniasdešimties metų amžiaus. Tačiau yra ir jaunesnių. Jauniausioji – Zita, ji – mano amžiaus.
Didžioji dauguma senelių likę našliais. Jie buvo santuokoje, bet vaikų taip ir nesusilaukė. Vos keli – nesukūrę šeimų arba sukūrę, bet turintys vaikų.
– Ar būna, kad seneliai prasitaria turintys skaudulių dėl to, kad vaikų taip ir nesusilaukė arba neįsivaikino?
– Jie neišsiduoda.
Bet yra tokių, kurie be galo myli vaikus. Viena mūsų gyventoja globoja berniuką iš greta esančio daugiabučio namo. Artėja Kalėdos, ji nusiperka saldainių ir sako: „Bėgu pasveikinti Emiliuką“.
Mano vaikai, būdami mažiukai, čia užeidavo, tai kai kurie juos pamatę labai džiaugdavosi, o kiti neparodydavo jokios reakcijos.
– Ar pati įsivaizduojate, kaip vaikai savo tikrus tėvus gali atiduoti į senelių namus? Kokios yra to priežastys?
– Liūdna, bet tokia tendencija yra ir ji netgi didėja. Turbūt tai natūralu, kadangi daug vaikų išvyksta gyventi į užsienį.
Pradžioje vaikai stengiasi laikyti savo tėvus šalia. Vaikų – keturi, penki, atrodo, net ir dirbantys, jauni, bet savo tėvus atiduoda.
Dažniausiai vaikai laiko savo tėvus namuose tol, kol šie jiems gali padėti, yra naudingi. Kai šie savimi sunkiau pasirūpina – galbūt jiems reikia pagalbos net ir valgant – tada išveža į senelių namus. Tada, kai tėtis ar mama tampa našta. O kol ja netampa, laiko, nes, ko gero, pensija – labai naudingas dalykas.
Valgė pašarinius burokus, kad nenumirtų iš bado
– Dažniausiai pas jus apsigyvena vaikų ir apskritai jokių artimųjų neturintys seneliai. Yra, tiesa, ir tokių atvejų, kuomet senelius čia atsivežėte ištraukę iš tikro pragaro. Kokios gyvenimo istorijos iki šiol jums įsiminė labiausiai, Aldona?
– Jauniausioji mūsų gyventoja, Zita, čia yra jau dvylika metų. Ją namuose mušė vyras. Žiemą, išvaryta vyro iš namų, miegojo daržinėje.
Atvažiavo Zita visa sulysusi, nepaliovė verkti, buvo išgąsdinta, labai bijojo prisileisti žmones. Čia ji pradėjo vartoti vaistus nuo depresijos.
Šiandien ji šypsosi, laiminga, saugi, priaugusi svorio ir sveika.
Kitas atvejis – pas mus jau šešiolika metų gyvenanti moteris. Savų vaikų neturi. Gyveno ji su sūnėnais ir dukterėčiomis – sesers vaikais. Šie ją laikė uždarę rūsyje, baisiai su ja elgėsi, mušė, kankino.
Moteris valgė pašarinius burokus, kad tik badu nenumirtų.
Atvažiavo pas mus ji be dokumentų, be pinigėlių. Čia ja pasirūpinome, pastatėme ant kojų, sutvarkėme neįgalumą.
O tame kaime Kėdainių rajone, vis dar tame pačiame name jos skriaudėjai ir šiandien gyvena.
– O ar turite tokių senelių, kurie susilaukė vaikų, tačiau vaikai jų niekada neaplanko?
– Na, tokių, kurie vaikų turi, pas mus vienetai.
Beveik prieš metus laidojome vieną senelį. Atėjo jis pas mus vaikų sumuštas, nuskriaustas. Vaikai atėmė butą ir išvijo.
Abu sūnūs per dvylika metų tėčio čia aplankyti atvykę buvo du kartus.
Laidojome su parapijinių senelių namų darbuotojais, aktyviomis bažnyčios moterimis ir vyriškio pussesere. Mes ieškojome sūnų, bet negalėjome rasti, nežinome, kur jie yra. Skaudu, kad vaikai tėvų nelanko. Ko gero, jie net dabar nežino, kad jų tėtis – jau miręs.
Skaudu, kai tokie dalykai dedasi savoje aplinkoje.
Kitą senelį pas mus atvežė anūkai. Rūpestingi, jautrūs, mieli. Matosi, kad šiuo atveju anūkai senelį myli labiau nei tikri jo paties vaikai.
Džiaugsmas senelių namuose
– Ką daro Krakių parapijinių senelių namų vedėja? Tik sėdi, darbuotojams ir gyventojams pirštu viską diriguoja?
– (juokiasi) Oi, tikrai ne. Aš jokio darbo nesibauginu. Galiu virti valgyti, seneliams sauskelnes keisti, senukas parpuola – aš jį pakelsiu, spaudimą pamatuosiu, vaistus ant spintelės sudėliosiu.
Lydžiu senelius pas gydytojus, dokumentus tvarkau, į komisijas vežioju.
Man joks darbas nėra atgrasus.
– Ar per tuos ilgus metus senelių namuose teko matyti daug džiaugsmo?
– Žinoma!... Tu matai, kad senelio sveikata gera ir tuo labai džiaugiesi. Matai, kad jie laimingi, ir labai džiaugiesi. Matai, kad mėgaujasi pietumis, o po jų – prieina padėkoti – tu labai džiaugiesi. Jie šypsosi – tu džiaugiesi. Visada stengiamės ateiti į darbą su šypsena. Tada jie atsako tuo pačiu.
Yra tekę atsisveikinti dėl alkoholio
– Ar kada ne kada seneliai slapčia nepabando pavartoti „velnio lašų“?
– Buvo tokių atvejų. Jiems labai skaudu, bet tas alus jų akyse būna išpilamas į kriauklę. Be jokio gailesčio (juokiasi).
– Dėl alkoholio nėra tekę atsisveikinti su vienu kitu gyventoju?
– Mes pasakome iš karto, kad alkoholikų čia nelaikome. Seneliai tai labai greitai supranta ir problemų dažniausiai nekyla. Pasitaikė vos vienas kitas atvejis.
Štai papasakosiu vieną istoriją. Išvyko senelis pas gimines, skambina, kad yra Kėdainiuose, ten gyvenančiai jo giminaitei prastai su sveikata, ji nakvoti nepriima, o jis nebeturi kaip grįžti pas mus. Paskambinau tuometiniam klebonui, dešimtą valandą vakaro išvažiavome abudu į Kėdainius senelio parsivežti.
Ką jus manote – grįžtame, o čia vakarėlis vyksta. Leidome vakarėlio autoriui pernakvoti tą naktį, o kitą dieną paprašėme uždaryti senelių namų duris iš kitos pusės. Dar kurį laiką jis mus šantažavo, ateidavo pas kleboną pinigų, sakydavo, kad, jeigu išvarė, dabar privalo jį išlaikyti, elgdavosi piktybiškai. Šiandien jau geriančių nėra (šypteli).
– Aldona, sakykite, kokia gi toji auksinė taisyklė, kaip rasti priėjimą prie seno žmogaus?
– Tik švelnumu. Jeigu matai, kad žmogus neprisileidžia, reikia išlaukti tam tikrą laiką. Negalima ginčytis. Jeigu matai, kad žmogui kažkas nepatinka, supyko, tada geriau nutylėti.
Būna, kad pasielgia piktybiškai, nusisuki, išeini. Ir lyg tarp kitko sugrįžti po gero pusvalandžio apsimetęs, kad kažko reikia. Senelis tave pamato ir nedrąsiai klausia: „Galbūt spaudimą pamatuosite?“. O tu ir atsakai: „Taip, pamatuosiu – kodėl gi ne?“. Ir taip pamažu vėl prasideda pokalbis.
Niekada negalima bartis. Jeigu barsi, jautresnis žmogus neprisileis. Jeigu žmogus jautresnis, o tu pakelsi balsą – jautresnis gali apsiverkti, net ir vyras. Jokiu būdu negalima veltis į konfliktą.
Seneliai žiūri krepšinį, „Volkerį“ ir „Kobra 11“
– Jeigu kas nors nori prisidėti prie Krakių parapijinių senelių namų gyventojų gerovės – kokios paramos šiandien jums reikia? Kokia yra bendra situacija – ko Krakėse trūksta?
– Negaliu įvardinti. Jeigu žmogus ką nors iš širdies dovanotų – mes viską priimtume. Laukiame bet kokios pagalbos. Ir ne tik per Kalėdas (šypteli).
Gerumo sulaukiame išties daug. Mums tikrai neretai paskambina, paklausia, ar mums ko netrūksta.
Džiugu, kad prieš metus solidžią paramą gavome iš Danijos: funkcines lovas, vaikštynes, patalų, drabužių. Tai buvo labai apčiuopiama parama.
Būna, kad žmonės paskambina ir pasiūlo drabužių, uogienių. Vienas vietos gyventojas, Juozas Meškuotis, pas mus per mėnesį po kelis kartus atvyksta su uogienėmis, vaisiais. Devyniasdešimtmetis vyrukas pats dar vairuoja automobilį, o atvykęs akcentuoja: „Aš čia seneliams atvežiau!“ (šypteli).
Viskas, ką mes gauname, mums praverčia. Sunaudojame viską. Negalime prašyti ir įsakyti, kad ko mums atvežtų – bet priimame viską.
– Geros valios žmonių netrūksta?
– Tikrai ne! Visai ne per seniausiai dovanų gavome didžiulį televizorių. Jį mums atvežė viena vilniečių šeima, mūsų buvusios gyventojos anūkas su žmona. Nors jų močiutė jau iškeliavusi Anapilin, jis mūsų nepamiršta. Užpernai jie mums Kalėdoms atvežę vaisių ir saldumynų, dar prieš tai – visiems seneliams vitaminus supirkę. Jie mus palepina kasmet. Sako, kad tokia jų padėka už močiutę.
– Vakarus seneliai dažniausiai leidžia prie televizoriaus svetainėje. Aldona, ką seneliai dažniausiai žiūri?
– (juokiasi) Geras klausimas. Senelių pomėgiai yra skirtingi. Vieni mėgsta krepšinį, kiti – „Duokim garo“, treti – socialines laidas. Kai kurie televizorius turi kambariuose, tad, jeigu svetainėje prie bendro televizoriaus kertasi norai, jie pasiskirsto po kambarius – vieni išeina kartu žiūrėti „Volkerį“, kiti – „Kobra 11“ (juokiasi).
