Tačiau ką daryti, jei visgi likimas pametėja įvykį, kurį atlaikyti ypač sunku? Normalu, kad po trauminio įvykio žmogus jaučia įtampą, baimę ar liūdesį, sutrinka miego ritmas, nerimaujama, kamuoja atsiminimai apie įvykį. Paprastai šios reakcijos savaime praeina per kelias savaites.
Tačiau moksliniai tyrimai patvirtina, kad apie 8 proc. žmonių, patyrusių traumuojančius įvykius, turi ilgalaikių psichologinių pasekmių. Patyrusieji tokius įvykius gali pradėti vengti situacijų ar veiklų, kurios primena patirtą įvykį. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio asmuo vis dar gali patirti traumą taip, lyg tai būtų įvykę ką tik.
Šiandieną savo patirtimi dalijasi Aira – moteris nepasidavė depresijai ir atlaikė likimo mestus smūgius. Ji rodo kiekvienam mūsų – kad žmogus yra stiprus ir gali su viskuo susitvarkyti, jei tik to nori...
Įprasta vaikystė ir sunkūs mokslai
Dažnai žmogaus psichologinės problemos tapatinamos su santykiais šeimoje. Jei vaikas jautėsi nelaimingas, nemylimas, būtent tuo metu, kai vystėsi jo emocinis pasaulio suvokimas, tikėtina, kad ir užaugęs jis nemokės susitvarkyti su tam tikromis situacijomis, sunkiau valdys emocijas, nemokės jų išreikšti. Tačiau ne visuomet suaugusių žmonių problemas lemia santykiai su tėvais. Aira pasakoja, kad jos santykiai su tėvais buvo geri, o ji pati buvo geras ir atsakingas vaikas.
„Nelabai pamenu save vaikystėje, tačiau iš esmės visada buvau geras vaikas. Net paauglystėje mama pasitikėdavo manimi ir išleisdavo į barus, nes žinojo, kad neprisidirbsiu.
Baigusi mokyklą įstojau į VU Medicinos fakultetą studijuoti gydomąją mediciną, bet tada susirgau anoreksija ir studijuoti tiesiog nebepajėgiau... Teko mokslus mesti antrame kurse. Bet tada nuėjau studijuoti Transporto vadybos į kolegiją ir pagal specialybę dirbau 9 metus, iki gruodžio mėnesio“, – pasakoja moteris.
Mitybos sumaištis
Airos teigimu, valgymo sutrikimą lėmė patiriamas stresas. Tiesa, sunku būtų paneigti ir faktą, kad „tobulo“ moters kūno vaizdavimas mus lydi kiaurą dieną. Reta moteris būna visiškai patenkinta savo išvaizda, o jei prisideda stresas ar kiti veiksniai, nuslysti į kraštutinumus tikrai nesunku.
„Nežinau net tiksliai, kaip viskas prasidėjo. Buvo daug streso, nervų, o paskui man tiesiog patiko nevalgyti. Visas mano maistas buvo obuolys per dieną, kartais pakelis liesos varškės.
Man patiko būti liesai, mat šiaip esu linkusi į apvalesnes formas. Patiko tuščio skrandžio jausmas. Tiesiog kaifavau nuo to.
Galiausiai po maždaug metų laiko, kai buvau numetusi apie 18 kilogramų, mano draugės tėvai pastebėjo, kad man kažkas negerai. Su jų pagalba kažkaip pavyko išsikapstyti iš nevalgymo, bet... patekau į persivalgymo pelkę, iš kurios išbristi pavyko tik po maždaug 6 metų. Psichologams nuostabos tai nekelia – dažnai po nevalgymo žmogus grimzta į persivalgymą“, – atvirai sako moteris.
To nepatyrusiems sunku suprasti, kas tas nuolatinis persivalgymas – juk rodos pavalgei, pasisotinai, ir fiziškai „netelpa“ daugiau maisto. Tačiau kai sužaidžia psichologiniai dalykai, sotumo ir alkanumo jausmas tiesiog išnyksta.
„Atsidarydavau šaldytuvą ir šluodavau lentynas. Nesvarbu ką valgyti, nesvarbu, kas po ko. Nesvarbu, kad skrandis plyšta, vis tiek valgai. Nors ne, ne valgai, o ėdi.
Turėjau kelis lūžio taškus, vis sakydavau sau, kad jau gana, kad paskutinis kartas, tačiau nepavykdavo sustoti.
Tačiau aš niekam apie tai nesakiau. Niekam – nei apie vieną, nei apie kitą problemą. Tai buvo mano paslaptis, iš kurios išsikapsčiau vienui viena.
Abejais atvejais kreiptis pagalbos buvo gėda. Nors dabar, kai pamačiau kokiomis geromis sąlygomis gydosi žmonės „valgymo sutrikimuose“, labai gailiuosi“, – neslepia moteris.
Vidutinė depresija ir baisi nelaimė
Aira teigia depresija sirgusi jau tada, kai patyrė ir valgymo sutrikimus. Tačiau kažkur kreiptis nusprendė tik prieš pusantrų metų. Tačiau apie tai, jog gydosi jie niekam nesakė. Buvo gėda.
„Kai guldavausi į lovą su treningais ir kitą rytą su tais pačiais treningais važiuodavau į darbą, supratau, kad metas kreiptis pagalbos. Sutriko miegas, tapau apatiška aplinkai. Tada supratau, kad kažkas man negerai ir nuėjau pas psichologą centro poliklinikos psichikos sveikatos centre. Psichologė padariusi testus nusiuntė pas psichiatrą. Taip gavau diagnozę ir vaistų, kurie man labai tiko. Ir lapkričio mėnesį jaučiausi tokia sveika, kad jau planavau, jog nebereiks jokių vaistų gerti, kad aš jau esu visiškai sveika.
Deja... Nutiko nelaimė darbe.
Atvykusi ryte į darbą radau mirusį savo direktorių, kuris man buvo tobulos šeimos galvos ir gero žmogaus pavyzdys. Man buvo toks šokas, kad po to įvykio mane paguldė į psichiatrijos ligoninę.
Skaudžiausia man buvo tai, kad ryte mes susirašinėjome ir, galbūt, jei ne mano vėlavimas į darbą, būčiau spėjusi jam padėti“, – atvirai sako Aira.
Slėgė kaltė ir suicidinės mintys
Moteris pasakoja, kad iš karto po nelaimės ją paguldė į psichiatrijos ligoninę.
„Po nelaimės mane iš karto nuvedė į psichikos sveikatos centrą ir rekomendavo gultis į ligoninę, nes aš buvau ištikta šoko. Labai skaudžiai į visa tai reagavau. Visą laiką nagais draskiau kojas ir sukau ratus. Negalėjau mąstyti, bijojau būti viena, vis atrodė ir vis dar atrodo, kad įėjus pro duris rasiu kažką negyvo. Šita baimė manęs nepalieka iki šiol...
Jaučiau labai didelę kaltę. Man sako, kad vis dar ją jaučiu, nors įvardinti nesugebu. O jau praėjo daugiau nei pusę metų... Kartais ima neviltis – kada visa tai baigsis...
Direktoriaus laidotuvėse nedalyvavau. Daktaras nerekomendavo, tad pasiklioviau juo“, – skaudžiais išgyvenimais dalinosi pašnekovė.
Aira sako, kad pirmojo gulėjimo ligoninėje beveik neatsimena. Pagulėjus ligoninėje ji buvo perkelta į psichikos dienos stacionarą. Tačiau nebaigus gydymo dėl planų pasitraukti iš gyvenimo ji buvo vėl paguldyta į ligoninę, kai sako pati Aira – „antrai kadencijai“.
Kas būna, kai netenki kontrolės?
Mintys pasitraukti iš gyvenimo Airai pasireiškė visai ne taip, kaip mums atrodytų įprasta. Slogi nuotaika, apatija, vienišumo jausmas... Tačiau moteris sako, kad mintis apie mirtį kontroliavo tarsi kita, svetima jos asmenybės dalis.
„Gydytojai tą pavadino disociacija. Jaučiausi, lyg kažkokia kita mano asmenybės dalis paėmė kūno ir minčių kontrolę, ir vedė tamsiu tuneliu, kuriame niekas neegzistuoja apart galutinio tikslo – savižudybės.
Tai ne sąmonės užtemimas, ten didelis tuštumo jausmas ir vienintelis tikslas. Daugiau ten nieko nėra – nei tėvų, nei draugų, nei vilties. Yra tik tikslas. Ir ta asmenybės dalis tave kaip robotą kontroliuoja ir tu negali jai priešintis.
Bet esant pirmam tokiam „užtemimui“ kažkokiu būdu sugebėjau pirmiausia nueiti iki daktaro ir pasakyti, kad man kažkas labai negerai. Tada mane ištiko panikos priepuolis – taigi nuo tada ir buvo nuspręsta mane vėl guldyti į ligoninę. Daktaras sureagavo labai profesionaliai ramindamas mane ir iškviesdamas personalą, kad suleistų vaistų.
Ar tai labai įprasta, man niekas nesakė, sakė tik, kad taip būna“, – kraupią patirti pasakoja Aira.
Lemtingas kartas
Aira sako, kad tokių patirčių, kai kita jos asmenybės dalis tarsi perėmė kontrolę, ji turėjo keturias. Tačiau trys iš jų baigėsi panikos priepuoliais, kurių metu ji jautėsi taip, tarsi negalėtų įkvėpti, dusdavo. Vis dėlto vienas kartas buvo kitoks, nei likusieji.
„Tris kartu planavau šokti po mašinos ratais, tačiau visada planai pasibaigdavo panikos priepuoliais. Tačiau ketvirtas, paskutinis, nutiko, kai buvau pas savo brolį, Londone.
Labai gerai atsimenu, kaip gulėjau lovoje, apimta visiškos apatijos, ir man mano kitas aš pasakė: pasiimk peiliukus ir persipjauk venas. Aš tam balsui mintyse bandžiau sakyti, kad bus daug kraujo, kad broliui reiks skalbti patalynę, o ir peiliukai nežinau kur.
Tada tiesiog aptemo sąmonė, o aš atsipeikėjau virtuvėje besipjaunanti sau ranką su peiliu. Atsipeikėjusi padėjau peilį, ir tiesiog išėjau iš namų. Tai įvyko birželio12 dieną, o po savaitės aš jau gulėjau ligoninėje – trečią kartą“, – išties sunkiai suvokiamą patirtį nupasakojo Aira.
Gydymas padėjo
Moteris pasakoja, kad apie viską kalbėjosi su gydytoju. Tiesa, dabar ji jaučiasi žymiai geriau.
„Apie visus įvykius pasakojau daktarui. Neseniai išėjau iš ligoninės po trečiojo gulėjimo. Šį kartą jaučiuosi daug stipresnė, nors vis dar bijau, kad nepasikartotų visi šitie tuneliai.
Iki šiol nesuprantu, kas sukėlė tokią mano savijautą tuos keturis kartus. Bet man išrašė vaistų, kurie padeda tokius dalykus kontroliuoti, tad labai viliuosi kad jų nebebus.
Ligoninėje man taikė relaksacinę terapiją, meno terapiją. Daug kalbėdavau su psichiatru ir psichologu. Išties su manimi daug dirbo, užsiėmė, nepaliko likimo valioje.
Dabar geriu vaistus. Geriu ir litį, jis man kol kas labai tinka“, – pasakojo Aira pabrėždama, kad jos būsena dabar yra išties gera.
Pripažinti reikia daug drąsos
Kaip ir kiti su panašiomis problemomis susidūrę žmonės, Aira neslepia, kad net artimiesiems pasakoti apie savo problemas ilgą laiką buvo gėda. Juo labiau, kad jos patirtis – išties neeilinė, verčianti susimąstyti apie tai, kokia galinga mūsų pasąmonės galia, ir kaip stipriai mus paveikti gali stresas, nervinis išsekimas. Tačiau dabar Aira tikina, kad gėdytis nustojo – juk liga ne nuo jos priklauso.
„Dabar tiek draugai, tiek artimieji žino viską. Nustojau gėdytis ligos, kuri nuo manęs iš tiesų nepriklauso. O ir ligoninėje susiradau nuostabių draugų, su kuriais leidžiame laisvalaikį.
Ilgą laiką gėdijausi savo problemų. Man buvo baisu, kad žmonės nesupras, kad man yra iš tiesų blogai. Bijojau, kad mano pasakymą, jog man depresija, palaikys eiliniu tingėjimu. Arba, kaip man viena draugė pasakė: „Tau reikia prisigert ir baigsis tavo depresijos“.
Dėl to aš atsirinkau žmones, su kuriais bendrauju ir jie žino mano ligą. Manau, kad likusieji, kurie nesupranta, tiesiog kitaip vertino mūsų santykius, nebuvome vienas kitam tokie svarbūs. Tokių žmonių bus visada“, – sako Aira.
Kas gali padėti įveikti potrauminio streso sutrikimą?
Turite stengtis grįžti prie kasdienio gyvenimo, įveskite tvarką, kurios laikantis jums bus lengviau: reguliariai valgykite, mankštinkitės, leiskite laiką su draugais, šeima.
Užimkite mintis jums maloniais dalykais, išbandykite relaksacijos metodus – piešimą, spalvinimą, muzikos terapiją.
Nevenkite specialistų pagalbos. Apie savo būseną papasakokite gydytojui, vadovaukitės jo nurodymais. Supraskite, kad tai, ką jaučiate, yra normalu ir, svarbiausia, laikina.
Padėti gali kognityvinė ir elgesio terapija, kurios metu patirtus išgyvenimus ir atsiminimus išmoksite vertinti kitaip. Ilgainiui išmoksite juos suvaldyti ir jie nebekels diskomforto.
Taip pat padeda bendravimas su žmonėmis, kurie patyrė panašių išgyvenimų. Dalindamiesi prisiminimais, patirtimi ir tuo, kas padėjo įveikti streso sukeltus padarinius, pasijusite geriau.
Nebijokite medikamentų. Antidepresantai – vaistai, kurie padeda palengvinti potrauminio streso sindromą. Skirtingai nei prie raminamųjų, prie jų nėra priprantama. Tačiau šiuos vaistus vartoti reikėtų ilgesnį laiką, o nutraukti be gydytojo priežiūros – negalima.
Fizioterapija, masažai, akupunktūra, joga, meditacija – visa tai taip pat padeda nukreipti minti, išmokti jas valdyti. Išmokę atpalaiduoti kūną ir mintis pajusite, kaip gyvenimas grįžta į įprastas vėžes.
