Rasa su vyresniąja dukra Gabija jau gali pasikalbėti ir apie verslo plėtojimą. Atžala pamažu seka motinos pėdomis – studijuoja tarptautinį verslą, o vasarą patirties sėmėsi už Atlanto dirbdama pramogų parke.
Gali būti, kad vieną dieną motina ir dukra dirbs kartu. Tokia galimybė labiau viliotų dukterį, bet prekybos centrą „Mega“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovė ir vaikų edukacinio pramogų centro „CurioCity“ projekto autorė R.Vyšniauskienė norėtų, kad Gabija savarankiškai rinktųsi savo kelią.
– Ar niekada nesigailėjote anksti tapusi mama?
Rasa: Susilaukti vaiko yra Dievo dovana. Net minties niekada nekilo dėl to gailėtis, visada dėkoju gyvenimui už abi dukras ir esu laiminga mama. Tačiau mano dvi patirtys labai skirtingos.
Pirmą kartą nebuvau tam tinkamai pasiruošusi nei psichologiškai, nei socialiai, todėl nerimo buvo daug. Studijavau Kauno technologijos universitete, planuose buvo tolesnės tarptautinio verslo studijos ir karjera, kurių neatsisakiau nei laukdamasi dukrytės, nei jai gimus.
Gabija buvo studentų vaikas, kartu su vyru pakaitomis ją prižiūrėdavome, nes jau antrą savaitę po gimdymo lėkiau į paskaitas, o kursinius darbus namie rašydavau vienoje rankoje laikydama kūdikį.
Dar studijuodama ketvirtame kurse, kai Gabijai suėjo metai, pradėjau dirbti verslo plėtojimo vadybininke vienoje didžiausių įmonių Lietuvoje. Tikrai nebuvo lengva viską suspėti: bakalauro, vėliau magistro dieninės studijos universitete, karjera ir šeima. Bet jaunystėje tiesiog imi ir darai.
Antroji patirtis buvo visiškai kitokia – buvau tam subrendusi, pasitikinti savimi ir mėgavausi laukimu ir motinyste.
– Kokių auklėjimo taisyklių laikėtės augindama atžalas?
Rasa: Abi dukros augo sveikos, nebuvo ir bemiegių naktų. Bet auklėjimo klaidų pridariau nemažai, ypač augindama Gabiją. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, vaikui skirčiau daugiau laiko.
Noras viską suspėti baigiasi nuolatiniu laiko stygiumi, kurį vaikas jaučia. Iš užsienio parvežti naujausi žaislai, gražiausi drabužėliai ar brangūs būreliai yra tik kompensacinė meilė.
Tikroji meilė – tavo skiriamas laikas ir dėmesys vaikui.
Liūdniausia, kad vėliau tai suvokus ištaisyti šios klaidos nėra galimybių.
Nenustebinsiu pasakiusi, kad sunkiausias Gabijos auklėjimo periodas man buvo jos paauglystė. Bet ne dėl Gabijos, o dėl to, kad ir vėl nebuvau tam tinkamai pasiruošusi.
Auginant Liepą daug kas vyko ir vyksta kitaip, nes auklėjimo procesas sąmoningesnis, ne savaiminis.
– O ar jūs buvote griežtai auklėjama?
Gabija: Griežtai, bet teisingai. Nebuvo surašyta jokių taisyklių, bet visas žinojau. Būdama mieste su draugais 8 valandą vakaro visada laukdavau mamos žinutės: „Kur esi? Grįžk namo.“ Nors su bičiuliais būdavau susitikusi vos prieš valandą.
Visada turėdavau pirmoji palikti vakarėlį jo įkarštyje. Mokykloje nerdavausi iš kailio, kad sugalvočiau, ką pasakyti mamai, jeigu nenueisiu į kūno kultūros pamoką.
Jeigu norėdavau kur nors išeiti su draugėmis, visos sakydavo: „Pirmiausia Gabija turi paklausti savo mamos – jeigu jai leis, tada visas išleis.“ Bet dabar esu laiminga, nes žinojau, kas galima ir ko ne.
– Su vyresnėle esate tokios panašios, kad daugelis turbūt pamano, jog jūs – seserys ar draugės. Koks jūsų tarpusavio ryšys?
Rasa: Būna situacijų, kad, Gabijai gatvėje ar kavinėje garsiai pašaukus mane mama, žmonės nustebę atsisuka pažiūrėti. Bendraudama su Gabija kartais sau turiu priminti – aš pirmiausia esu mama, ne draugė.
Kartais jos paklausiu, ar netrūksta naminiais kotletais kvepiančio mamiškumo. Ji tik nusistebi ir atsako: „Ne.“
Nors paslaptimis ji mieliau dalijasi su draugėmis, mūsų ryšys stiprus. Kadaise konferencijoje išgirdau verslininko Igno Staškevičiaus išsakytą gyvenimo taisyklę: jei sunku, abejoji, nežinai atsakymo, kaip pasielgti, klausk mamos. Tikiu, kad Gabija vadovaujasi būtent šia taisykle.
– Su kuo buvote artimesnė – su tėčiu ar mama?
Gabija: Dabar sunku pasakyti, nes tėčio netekau, kai dar buvau paauglė. Buvau vienodai artima tiek su mama, tiek su tėčiu.
Jau keletą metų mama turi gyvenimo draugą Liną. Jį labai myliu, nes jis ne iš tų patėvių, kurie dirbtinai bando atstoti tėtį. Didžiausias jo noras – būti geriausiu mano su seserimi draugu. Mumis jis rūpinasi ne mažiau nei tikras tėtis.
– Kas nulėmė jūsų pasirinkimą studijuoti tarptautinį verslą?
Gabija: Būdama dar visai maža sakydavau: „Užaugusi būsiu kaip mamytė“, nes daug laiko praleisdavau pas ją darbe. Bet ne dėl jos pareigų ar uždirbamos pinigų sumos, o dėl to, kad matydavau, kaip ji ruošiasi į darbą. Skirtingų spalvų kostiumėliai, daugybė porų aukštakulnių mane labai žavėjo.
Būdama moksleivė nežinojau, ką noriu studijuoti. Kai manęs klausdavo, kuo noriu būti užaugusi, įsivaizduodavau save einančią į darbą stilingai apsirengusią. Atrasti savo pašaukimą padėjo mama.
Nemeluosiu – mama domėjosi mano studijomis labiau nei aš.
Už tai jai esu dėkinga, kad nukreipė teisingu keliu, nes šiuo metu studijuoju tarptautinį verslą Vilniaus universitete – tai man patinka ir aktualu.
– Norėtumėte ateityje dirbti kartu su mama?
Gabija: Tai mano didžiausia svajonė! Galėčiau iš jos išmokti naudingų dalykų. Ji sukaupė nemažai patirties verslo plėtojimo bei rinkodaros srityse, tad, manau, dirbdamos kartu galėtume pasiekti dar daugiau.
Rasa: Su malonumu dirbčiau kartu su dukra, bet, manau, labai sveika jaunam žmogui karjerą pradėti savarankiškai, ne „namų aplinkoje“, pamatyti kitų įmonių kultūrą, sutikti naujų žmonių, patirti iššūkių.
– Kaip praleidote vasarą?
Gabija: Džiaugiuosi, kad vasarai išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, nes dar labiau subrendau kaip asmenybė, patobulinau anglų kalbos įgūdžius, sutikau nuoširdžių žmonių, kurie lieka draugais, sakyčiau, visam gyvenimui.
Kartu su amerikiečiais, studentais iš Dominikos Respublikos, Filipinų ir Rusijos dirbau pramogų parke kurortiniame Floridos Destino miestelyje, primenančiame Palangą.
Bendravau su klientais, pardavinėjau bilietus į atrakcionus. Tai atsakingas darbas, nes pinigų sumos buvo nemažos. Taip pat turėdavau klientus supažindinti su instrukcijomis.
Jaučiu, kad įgavau daugiau pasitikėjimo, nes išvykau viena, nieko nežinodama, kaip kas bus. Tai buvo iššūkis, nes visada labai ilgiuosi savųjų.
– Ar Gabija namo grįžo su verslo idėjomis, kurias galėtumėte pritaikyti ir jūs vaikų pramogų centre?
Rasa: Gabija jau nuo 16 metų per atostogas dirbo prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ renginių vaikams koordinatore bei animatore. Jau tuomet pastebėjau, kad ji moka bendrauti su klientais, turi gebėjimą pastebėti dalykus, kurie vyksta ne taip, kaip turėtų. Dukra pasakydavo man, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, ką pakeisti. Juokais vadinau ją savo kokybės vadybininke.
Dabar ji man papasakojo apie amerikietiško pramogų parko tvarką, ten taikomas naujoves.
– Kokių turite bendrų pomėgių su dukromis?
Rasa: Labai mėgstu skaityti knygas ir stengiuosi tą meilę įskiepyti dukroms. Visai neblogai man sekėsi iki tam tikros ribos – jų paauglystės. Tryliktieji atžalų metai yra ta riba, kai meilė knygoms pradeda blėsti ir staiga išnyksta. Vyresniajai tik dabar ji po truputį sugrįžta, o jaunėlei dabar tas momentas, kai po truputį blėsta.
Ir, žinoma, kelionės – kitų kraštų, kultūrų, gamtos pažinimas yra mūsų visų bendra aistra.
– Su vyresnėle turbūt dažnai einate apsipirkti ir tariatės dėl drabužių stiliaus?
Rasa: Abi dukros yra mano stiliaus patarėjos, labai dažnai atsiklausiu jų nuomonės. Jei jų nėra šalia, siunčiu joms nuotraukas iš matavimosi kabinos. Jos daro tą patį – siunčia savo nuotraukas man ir klausia patarimo.
Mažoji dar būdama penkerių pareiškė, kad užaugusi bus „modelių direktorė“, o tai turėtų būti suprantama kaip stilistė, ir paprašė manęs daugiau nepirkti jai rūbų be jos.
Su vyresniąja dažniausiai mūsų skoniai sutampa, ir kartais tai sukelia problemų, nes atsidariusi spintą ne visus savo apdarus randu, jie vis stebuklingai perkeliauja į Gabijos spintą.
– Ar mamai jau pristatėte širdies draugą?
Gabija: Supažindinau, kai supratau, kad tai tikrai rimti santykiai. Man svarbu, kad šeima žinotų, su kuo leidžiu didelę dalį laiko. Taip pat svarbu, kad jie sutartų su mano širdies draugu, priimtų jį kaip šeimos narį.
– Ar buvo gaila, kai pirmagimė paliko namus?
Rasa: Gabija studijuoja ir gyvena Vilniuje, mes – Kaune.
Ji yra naminis vaikas, o aš vis norėjau ją išstumti iš tų šiltnamio sąlygų.
Kai dukra mokėsi dešimtoje klasėje, išsiuntėme ją į Pietų Afrikos Respubliką.
Ten ji kelis mėnesius gyveno mūsų draugų šeimoje ir pagal kultūrinių mainų programą lankė vietos vidurinę mokyklą.
Gabijai tai buvo neįkainojama patirtis. Kai pirmą dieną mokykloje ją direktorius pristatė daugiau nei tūkstančiui mokinių, o jos nuotrauka pasirodė vietos laikraštyje, pamaniau: „Aš taip nebūčiau išdrįsusi.“
Džiaugiuosi, kad Gabija jau kuria savarankišką gyvenimą. Susiskambiname kone kasdien.
Kai išgirstu klausimą: „Mama, kaip reikia gaminti tą apkepą, kurį tu kepi?“ arba kokią skalbimo mašinos programą nustatyti, suprantu, kad viskas gerai.
– Ar norėtumėte ir jūs anksti patirti motinystę?
Gabija: Noriu būti jauna mama, nes pati tokią turiu.
Noriu, kad mano vaikai su manimi dalintųsi savo norais, paslaptimis, svajonėmis.
Turiu tokį pavyzdį ir drąsiai galiu juo sekti.
