Po žinios apie vyriausias Lietuvos dvynes – naujiena: yra dar vyresnės

Tada straipsnyje jos buvo pristatytos kaip vyriausios dvynės Lietuvoje, o rekordus fiksuojanti agentūra „Factum“ patvirtino, kad jeigu dvynės pristatys reikiamus dokumentus, rekordas tikrai bus užfiksuotas.

Po šios publikacijos sukluso ir 93-ąjį gimtadienį atšventusios Onutės žentas. 

Jis ir jo šeima tvirtino, kad agentūra „Factum“ vyriausiomis dvynėmis-rekordininkėmis turėtų paskelbti būtent Onutę ir Emiliją, kurioms 2017 metais suėjo 93-eji ir kurios trejais metais lenkia šiuo metu rekordininkėmis tituluojamas Liliją ir Birutę.

Vis dėlto Onutės dukra Danutė Kunickienė (55 m.) tvirtino, kad mamą su seserimi oficialiai paskelbti vyriausiomis dvynėmis bus sudėtinga, mat po namuose kilusio gaisro nebeliko gimimo liudijimo originalo, kuris yra reikalingas kreipiantis į rekordus fiksuojančią agentūrą „Factum“. 

Tačiau net jeigu agentūra ir nepaskelbs Onutės ir Emilijos vyriausiomis Lietuvos dvynėmis, jos dėl to nė kiek nenuliūs. Jų šviesus gyvenimas vienaip ar kitaip vertas dėmesio.

Karo metus, pokario vargus ir gimtųjų namų gaisrą iškentusios dvynės laimingos, sulaukusios garbaus amžiaus.

93-ejų metų dvynių Onutės ir Emilijos gyvenimo kelyje būta nemažai išbandymų, tačiau, pasak Vilniuje gyvenančios Onutės dukros Danutės, baisios ligos, skurdas ar nepriteklius aplenkė garbaus amžiaus sulaukusias moteris.

„Mano mama Onutė ir teta Emilija, mamos dvynė sesuo, gimė ir augo Ukmergėje. Šeimoje, be jų, buvo dar trys vaikai. 

Šiuo metu gyvos likusios tik trys seserys.

Teta Emilija dabar Anykščiuose gyvena su vyresne savo seserimi ir broliene, o mano mama – su manimi Vilniuje. Emilija ilgus metus prižiūrėjo vyresnę seserį, kuri pokario metais, aktyvaus pasipriešinimo metu, neteko akies. 

Praradusi regėjimą ji negalėjo savimi pasirūpinti, todėl jai reikėjo sesers pagalbos.

Gal todėl teta Emilija taip ir nesukūrė šeimos“, – praeitin, rankose laikydama archyvines nuotraukas, nugrimzdo viename sostinės banke dirbanti Danutė. 

Jos mama Onutė šeimą sukūrė būdama 27-erių. Ji ištekėjo už mylimo vyro, su kuriuo susipažino tame mieste, kuriame augo ir vėliau dirbo. 

„Tais laikais žmonės dirbdavo prie ūkio. Nebuvo kitokio pasirinkimo. Ji dirbo kolūkyje, ūkininkavo. Vėliau, sulaukusi 50-mečio, su visa šeima išsikėlė į Vilnių. 

Čia ji dirbo baldų fabrike fizinius darbus, o išėjusi į pensiją, prižiūrėjo mano vaikus. Susilaukiau taip pat dvynių“, – juokėsi Danutė. 

Vėliau ji patikino, kad jų šeimoje taip jau yra – kur pažvelgsi, visur dvynių poros. 

„Mamos šeimoje yra dvynių, ji turi pusbrolius dvynius, tėčio pusėje tiek pat nemažai dvynių porų“, – šeimos išskirtinumu džiaugėsi vilnietė. 

Seseris skiria atstumas

Sesių tarpusavio ryšys itin stiprus iki šių dienų, nors pastaruoju metu, užklupus senatvinėms ligoms, jos bendrauja mažiau ir rečiau. 

„Seserys gyvena skirtinguose miestuose. Mano mama – Vilniuje, kartu su manimi ir mano šeima, o jos sesuo – Anykščiuose. 

Ten ji augina kelias vištas, nors anksčiau ūkis buvo didesnis. Dabar nebeturi sveikatos rūpintis sodu ir daržais.

Tetą Emiliją kankina problemos su klausa, o klausos aparatą nešioti ji atsisako. Telefonu su ja bendrauti sunkoka, todėl seserys pasikalba tik tada, kai nuvykstame į Anykščius.

Mano mama, sulaukusi garbaus amžiaus, gyvena su manimi kartu. Taip viskas susiklostė dar nuo tų laikų, kai atvykome gyventi į Vilnių. Ji man labai padėjo auginti vaikus, kol aš dirbau“, – kalbėjo ponia Danutė.

Anksčiau, kai Onutė turėjo daugiau sveikatos ir energijos, mėgdavo megzti, gaminti valgyti, tačiau ilgainiui prarado ūpą tai daryti.

Nors dabar pati puikiai tvarkosi, pasigamina gardžius pietus, vis dėlto patiekalų receptus greitai pamiršta. „Būna, pagamina ką nors skanaus, o paskui, žiūrėk, jau sako neprisimenanti, ką ir kaip gamino. 

Man mamos patiekalai visi skanūs. Svarbiausia, kad būtų sveika ir pajėgtų gaminti.

Mamai labai patinka bendrauti. Tik labai gaila, kad vis mažiau lieka jos bendraamžių, su kuriais būtų galima pasišnekėti. Mūsų tėtis mirė prieš 23-ejus metus. Tiek metų ji jau yra visiškai viena“, – kalbėjo motina besirūpinanti bankininkė. 

Tarp Onutės ir Emilijos visada buvo ypatingas ryšys, tačiau komiškų ir tik dvyniams būdingų kuriozinių situacijų, išvengta. „Jos nėra ir niekada nebuvo identiškos dvynės. Net žvelgiant į archyvines nuotraukas sunkiai suprasi, kad jos – seserys dvynės.

Anksčiau jos buvo labai užimtos, susikoncentravusios į darbus. Niekas nekalbėdavo, o, turbūt, ir nemokėjo išreikšti savo jausmų ar susikaupusių emocijų, todėl į dvynių ryšį ypatingas dėmesys nebuvo kreipiamas. 

Vis dėlto jos visą laiką viena kitą palaikė, gerbė ir mylėjo“, – gražių žodžių apie mamą ir mamos seserį dvynę negailėjo Danutė.