Žudiko prašymas šokiravo
Pernai nužudyto Kupiškyje gerai žinomo muzikanto Gintauto Bernadicko našlė Laima Bernadickienė iki šiol negali patikėti, kad jos žmogus jau atgulė amžinojo poilsio.
„Atrodo, kad jis išvykęs į koncertinę kelionę. Regis, pakelsiu galvą ir ties posūkiu pamatysiu boluojant jo galvą“, – sako moteris.
Dar sunkiau jai, kai tenka nuolat svarstyti, kodėl jis tapo baisaus žudiko auka.
L.Bernadickienė visus metus pratinosi susitaikyti su netektimi ir gyventi toliau, tačiau prieš kelias savaites įvykęs žudiko teismas iš naujo sužadino skausmą.
Įvairių talentų turėjusį 69 metų G.Bernadicką, kaip jau rašėme, nužudė 32 metų kupiškietis Nerijus Baronas. Jaunas vyras atėjo pas muzikantą į namus ir jį žiauriai subadė peiliu. Auka iš šio pasaulio išėjo didelėse kančiose, nes ilgai merdėjo.
Žudikui nuosprendis – 9 metai nelaisvės.
„Mes manom, kad jis vertas sunkiųjų darbų iki gyvos galvos, bet tokios bausmės nėra. Kadangi mes kartu su visais šalies gyventojais už jo išlaikymą kalėjime turėsim mokėti, tad tegu atsėdi tiek, kiek teismas skyrė“, – sakė našlė ir jos vaikai.
Tačiau tai, kad apeliacinį skundą padavęs žudikas panoro dar mažesnės bausmės, gedinčią šeimą tiesiog šokiravo.
„Toks poelgis mus begaliniai pribloškė ir įskaudino. Devyneri metai už absurdiškai atimtą žmogaus gyvybę – per daug? Su vaikais nusprendėme, kad dabar kape besiilsinčio tėtės nepaliksime vieno. Apeliaciniame teisme bus kalbama apie jį, tad privalome dalyvauti ir užginčyti, jei teismas nors dieną nuo bausmės nubrauktų“, – sakė našlė.
Priekaištavo, kad laidotuvėms per daug išleido
Prakalbus apie vyrą L.Bernadickienę smaugia ašaros. Visą istoriją iki smulkmenų teks prisiminti ir rugsėjo 13 dieną, kai sostinėje vyks apeliacinio teismo posėdis.
„Visus žudikus turėtų surinkti į vietą ir įdarbinti kokiame nors kenksmingame fabrike, bent visuomenei mažesnė našta būtų. Dabar žudikas ne tik apeliacinį skundą padavė, bet ir mūsų patirtas išlaidas užginčijo“, – kalba moteris.
Materialinę žalą ji įvertino 4 tūkstančiais eurų, bet žudikas ir to nenori pripažinti.
„Mums advokatė priekaištavo, kad tiek išlaidų neturėjome, klausė, kurgi laidotuvių reikalais važinėjom, esą degalų išlaidos per didelės. Dviem tūkstančiams eurų turėjau čekius, o likusiai sumai ne. Bažnyčia ir giedotojai juk sąskaitų neišrašo, bet nebuvo jėgų ginčytis. Mes ir advokato nesamdėme, nes neturėjome pinigų. Laidotuvėms išėjo visos santaupos, likau kaip stoviu“, – pasakojo našlė.
Džiaugėsi šimtamete troba
Bernadickų sodyba stovi ramioje Kupiškio pakraščio gatvelėje. Gedulo drabužius tebedėvinti L.Bernadickienė sukiojasi po kiemą, išnešė į lauką sulankstomą krėslą – nori išvilioti anūkus į gryną orą.
„Jie abu labai gabūs smuikininkai, matyt, persidavė senelio talentas“, – apie Vilniuje gyvenančius, bet Kupiškyje atostogaujančius vaikaičius sako ji ir kviečia į pagal kupiškėnų tradicijas statytą ūkininkų gryčią.
Su vyru jiedu čia atsikraustė prieš 5 metus. Apleistą sklypą su senu namu, klėtimi ir ūkiniais pastatais jie nusipirko pardavę butą, kolektyvinį sodą ir garažą.
Teritorija buvo apaugusi krūmynais ir užkėsta laukinių aviečių, trobai reikėję nemenko remonto.
„Kai krūmus iškirtom ir atsidengė visas vaizdas, supratome, kad čia gyventa turtingų ūkininkų, pastatai ne bet kaip suręsti ir jų čia nemažai buvę, kitų tik akmeniniai pamatai išlikę, gyvenamojo namo kambariai erdvūs, aukštokomis lubomis. Paskutiniai valdos šeimininkai buvo du broliai senberniai, vaikų neturėjo, taip ir užsibaigė giminės gyvavimas“, – pasakojo moteris.
Remontuodami namą Bernadickai nenaikino senovės pėdsakų, paliko plačialentes lubas, sijas ir sienų atramas. Langus sudėjo naujus, bet madų nesivaikė, jų nedidino, paliko kaip buvę senojoje gryčioje. Tik sienoje į vidinę kiemo pusę įstatė stiklines duris, planavo už jų pasidaryti terasą, o kol šios nebuvo, iki vėlyvo rudens arbatą gerdavo atlapoję duris į sodą.
Talentų davė su kaupu
„Susipažinom šokiuose Noriūnuose. Aš ketveriais metais jaunesnė. Vestuvės buvo kuklios. Kartu pragyvenom 46 metus. Gintukas buvo labai geros širdies, vabaliuko neužmuš. Buvo šnekorius. Jei užpyksta, kitą minutę ir atsileidžia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo dūmų, visko buvo. Kai supykdavau, jam sakydavau, kad eitų geriau grot“, – prisimena našlė.
Vyrui talentų Dievas atseikėjo su kaupu: visi darbai jo rankose tirpte tirpdavo. Ilgai dirbo kalviu-suvirintoju, užtat gerą pensiją užsidirbo. Mokėjo ir staliaus darbus, bet save laikė geležies žmogumi, kalė kryžius, visokius užraktų pagražinimus, išraitytus vyrius, sklendes ir ką tik reikia. Kalvių konkurse net pirmą vietą laimėjo.
Bernadickai planavo šiemet švęsti šeimos galvos 70-metį, susikviesti gatvės kaimynus ir G.Bernadicko kolegas muzikantus.
L.Bernadickienė turi buhalterės diplomą, bet visą gyvenimą, 43 metus iki pat pensijos, dirbo administratore kultūros namuose.
Grojimas buvo ypatingas
G.Bernadickas – savamokslis armonikininkas. Augo jis tik su mama, nes karas buvo šeimą išblaškęs. Septynerių metų gavo muzikos instrumentą ir jo jau niekad nebepaleido.
„Gintukas pats kūrė tekstus, muziką, Puponių kaimui himną parašė“, – eilių primargintą knygelę rodo našlė.
G.Bernadickas daug metų grojo Kupiškio orkestre, buvo kapelų, kolektyvo „Kupkiemis“ narys. Jis buvo pakviestas atstovauti Lietuvai Europos armonikininkų varžytuvėse.
„Jo grojimas buvo ypatingas, tuoj atskiri iš švelnių perėjimų. Muzika nekapota, liedavosi vientisai. Etnomuzikologas Arvydas Kirda jį labai vertino.
Bėda atėjo per verandą
Prieš kurį laiką Bernadickai sumanė prie namo pridurti verandą. Per ją į namus ir atėjo nepataisoma bėda.
Verandos statybai šeimininkas ketino samdyti meistrą, bet tas vis buvo užimtas, sutartu laiku neatėjo.
„Nuėjo, apžiūrėjo, kaip kaimynas daro, ir nusprendė, kad pats pasistatys: medžio turi, geležų yra, ką čia svetimo prašysi. Vienam būtų buvę sunku, buvo po širdies šuntavimo operacijos, tad pasisamdė talkininką, tai tas talkininkas paskui Gintuką ir nužudė“, – pasakojo našlė.
N.Baroną jiems prirodė kažkas iš pažįstamų.
Kai jaunas vyras atėjo dirbti, G.Bernadickas pirmiausia jį išklausinėjo, iš kur kilęs, kas tėvai.
Sužinojęs, kad tas iš Paberžės, prisiminė kadaise dirbęs su šio tėvu Rimu Baronu.
„Iškart pradėjo jį sūneliu vadint“, – pirmąją susipažinimo su žudiku dieną prisiminė našlė.
Žudikas buvo įjunkęs skolintis
Nuo tos dienos N.Baronas į Bernadickų kiemą dažnokai užsukdavo, vis prašydavo paskolinti eurą kitą.
Muzikantas buvęs minkštos širdies, niekad neniekino skurdžiai gyvenančių, į jokį valkatą nežiūrėjo išdidžiai, elgetaujantiems prie prekybos centro nuolat į delną sprausdavo monetą.
„Girdžiu, vienąkart vyras sako jam nebeturįs pinigų. Kai prašytojas išėjo, nustebusi paklausiau, kaip gi neturi? Juk žinau, kad turi. Gintukas paaiškino, kad nusibodo, duok ir duok, o niekad negrąžina. Jaunas vyras, jėgos turi, tegu eina dirbt“, – vyro žodžius prisiminė ji.
Anksčiau dar ji buvo nugirdusi, kaip N.Baronas jos vyrui guodėsi turįs kažkokių skolų.
Lemtingą rugsėjo 25-ąją, kai nutrūko mylimo žmogaus gyvybė, L.Bernadickienės namie nebuvo. Moteris savaitgaliui buvo išvažiavusi į Vilnių pas vaikus. Kvietė kartu važiuoti ir sutuoktinį, bet jis atsisakė, sakė pasidarbuosiąs namie, buvo suplanavęs daryti laiptus.
Sekmadienį prieš užpuolimą, pusę dvyliktos, G.Bernadickas dar pasikalbėjo telefonu su žmona. Papasakojo, kad vakar buvo užsukę kapelos draugai, visi linksmai pasisėdėjo, o dabar pagiriojąsis, verda daržovių sriubą ir laukia jos grįžtant.
„Dar paerzino, kad sriubon morkų daug pridėjo, žino, jog nemėgstu“, – buitinį pokalbį prisiminė L.Bernadickienė.
Jokių nuojautų ar nelaimę pranašaujančių ženklų nebuvo. Siaubas persmelkė tik tuomet, kai L.Bernadickienė automobilį įvairavo į savo gatvelę ir dar nuo kampo pamatė policijos mašiną bei kaimynų pulką. Buvo pusė šešių vakaro.
Su bet kuo stiklelio nekėlė
Našlė dėlioja įvykių mozaiką.
Spėja, kad N.Baronas vėl buvo atėjęs skolintis pinigų. Gali būti, kad vyras jam išdrožė pamokslą, jog nevalia kaulyti, reikia eiti dirbti. Gal tie žodžiai žudiką įsiutino?
„Kitus pamokyti Gintukas mėgo, žiūrėk, ima ir pasako: „Vaikel, negerai šitaip.“
Kai policija žudiką sulaikė, jis buvo smarkiai girtas. Alkoholio rasta ir nužudytojo kraujyje, todėl sausoje pareigūnų ataskaitoje atsirado frazė, jog auka ir žudikas kartu girtavo. Duodamas parodymus žudikas tikino, kad jiedu drauge gėrė vyną. Tuo L.Bernadickienė visiškai netiki.
„Negalėjo jis su N.Baronu gerti, išgerdavo su draugais, su muzikantais, bet niekad su juo. Tuo labiau kad maniškis visai negėrė vyno, ir kam jam vyną gert, jei spintoje už sienos buvo degtinės ir konjako, kieme dirbtuvėje ir degtinės butelis buvo, bet niekas nepaliesta. Alkoholio kraujyje galėjo būti nebent po vakarykščio pasisėdėjimo su draugais“, – manė L.Bernadickienė.
Ji sako, kad sutuoktinio jokiu būdu nevalia vadinti girtuokliu. Jis abstinentu nebuvęs, bet stiklelį kilnodavęs saikingai ir ne su bet kuo.
„Jei Gintukas būtų gėręs, argi šitaip namus būtume galėję susitvarkyti?“ – klausė našlė.
Ginčo priežasties taip ir nepasakė
Iš namų niekas nedingo, bet L.Bernadickienė neįprastoje vietoje rado vyro piniginę. Joje buvo keliolika eurų smulkiais, bet paimta ir iškeista 50 eurų kupiūra. Grąža, kiek lieka atidavus perkant vyno butelį, gulėjo verandoje. Moteris turi savo versiją: galbūt žudikas, pamatęs, kad piniginę atvėręs šeimininkas namie vienas, ištraukė iš rankų penkiasdešimtinę, galbūt todėl jiedu susistumdė ir jaunas vyras ėmė badyti žilagalvį.
„Kaimynas iš toliau matė, kad N.Baronas blaškėsi su dviračiu prie šiltnamio, jam viskas iš rankų krito, klausė, kaip išvažiuot. Žmogus dar nusistebėjo, kad ne pirmą kartą atvažiavęs į tą kiemą vyras neberanda kelio. Kita liudininkė matė N.Baroną kruvinom rankom ir kelnėm mieste. Gal jis parlėkė namo, atsikvošėjo, ką padaręs, suprato, kad bus atsektas, grįžo ir padėjo grąžą? Grįžęs pradėjo gaivinti, iškvietė greitąją, gaisrinę“, – spėjamą vaizdą piešė našlė.
Teisme L.Bernadickienei nepavyko sužinoti priežasties, už ką žudikas taip baisiai subadė auką. Žudikas tvirtino nieko neatsimenantis.
„Pasakė, kad abu susipyko. O dėl ko? Jokio atsakymo nebuvo“, – moteris tebėra nežinioje.
Su peiliu šoko ir prieš tėvą
Beprasmiškos vyro žūties aplinkybės L.Bernadickienei perša mintį, kad dėl tragedijos kaltas ir žudiko tėvas.
Prieš kurį laiką N.Baronas su peiliu puolė savo gimdytoją. Iškviesti pareigūnai užpuoliką išsivežė, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet tėvas sūnui dovanojo ir bylą tą kartą nutraukė.
„Maniškiui daugybę kartų peiliu dūrė į pilvą, rankas, kojas. Siautėjo su tokiu pat ginklu, kokiu kėsinosi ir į tėvą. Suprantu, kaip sunku tėvui prieš sūnų liudyti, bet jei tąkart jį būtų pasodinę, mano vyras tebebūtų gyvas. Jei kartą šitaip baisiai agresija buvo prasiveržusi, akivaizdu, buvo tik laiko klausimas, kas bus kitas, o juo tapo mano žmogus“, – apmaudą liejo gedinčioji.
Motina tyrinėjo aplinką
Po nelaimės L.Bernadickienę aplankė žudiko motina. Moteriai susidarė įspūdis, kad į jos namus atėjusi viešnia tyrinėja aplinką, nori išsiaiškinti, kokia yra nužudytojo šeima. Viešnia vis gyrė savo vaiką ir aikčiojo, kad toks geras sūnus negalėjo šitaip padaryti.
„Teisme gailesčio dėl savo poelgio N.Barono elgesyje nemačiau. Jis abejingai suvapėjo „atsiprašau“, nes, matyt, advokatė taip liepė“, – kitokį įspūdį susidarė L.Bernadickienė.
Dėl atvejo, kai N.Baronas kėsinosi papjauti tėvą, teisme liudijo įvykį matę kaimynai, bet jie prisidengę abejingumo skraiste, tikino nieko nebeatsimenantys.
„Tėvas teisme elgėsi lyg pieną paliejęs katinas, matyt, supranta: kokį išauklėjo, tokį ir turi. Žmogui, kėlusiam ranką prieš gimdytoją, negali būti jokių nuolaidų“, – įsitikinusi L.Bernadickienė. Ji dar paaiškina, kodėl teisme prašė 55 tūkstančių neturtinei žalai atlyginti.
„Su vaikais svarstėm, kaipgi įvertinti tėvelio netektį. Ji nepamatuojama, bet skaičių pasakyt reikia. Užsikabinau už vieno mūsų pokalbio, kai kartą parėjęs iš daržo pasakė, kad dar turi uždirbt 55 tūkstančius eurų. Sakau, kas gi jį, pensininką, samdys? Nebent kokį muzikinį projektą sugalvotų“, – pasakojo moteris.
Projektą gyvenimas sugalvojo kur kas šiurpesnį.
Žudikas šiuo metu kalėjime, o jo tėvų žurnalistei nepavyko rasti.
