Keturias dienas su didžiuliu būriu bendraminčių jis žygiavo šalies keliais, kasdien įveikdamas po 40 kilometrų, o juos palaikė milijonas sirgalių. Daugiau nei 4,5 tūkstančio kilometrų. Maždaug tokį atstumą per pusketvirtų metų įvairiuose žygiuose pėsčiomis yra įveikęs A.Cimbolaitis.
Žygeivis savo kojomis yra žingsniavęs ne tik per Lietuvą, daugelį Europos valstybių, bet ir Japoniją bei Pietų Korėją.
O šiuo metu gyvena emocijomis ir prisiminimais, kuriuos parsivežė iš Neimegeno, kur jau 101-ąjį sykį vyko pats didžiausias ir daugiausia dalyvių pasaulyje sutraukiantis pėsčiųjų žygis.
Į žygį šiemet užsiregistravo daugiau nei 52 tūkstančiai dalyvių, tačiau patekti galėjo apie 42 tūkstančius. Dalis žygeivių buvo atrinkta loterijos būdu.
Žygio dalyviai keturias dienas iš eilės ėjo pasirinkto ilgio maršrutu – nuo 30 iki 50 kilometrų, o juos palaikė maždaug milijonas sirgalių.
„Tai reikia patirti, pajusti, pamatyti. Nueini kelias dešimtis kilometrų, tačiau tos dienos kelionę baigi su šypsena.
Aš labai noriu, kad kuo daugiau lietuvių atrastų šį žygį ir jame dalyvautų. Jokiuose kurortuose nepajusi tokio gyvenimo džiaugsmo“, – tikino vilnietis.
Antrą kartą žygyje Olandijoje dalyvavęs A.Cimbolaitis teigė, kad nei žodžiai, nei nuotraukos neperduos emocijos, kuri žygeivius lydi masiškiausiame ir daugiau nei šimto metų tradicijas turinčiame žygyje.
„Paskutinę – ketvirtą – dieną, kai žygeiviams iki finišo lieka 5 kilometrai, sirgaliai ima juos apkaišioti kardeliais. Plojimai, sveikinimai, merginų apsikabinimai... Visi eina tarsi plaukiančia žmonių upe“, – pasakojo vilnietis.
Savaitę šiam žygiui paskyręs vyras pastebėjo, kad visą tą laiką žygio rimtu ir nuotaika gyvena ir Neimegeno apylinkių žmonės.
Žygio dienomis vyksta ir muzikos festivalis, todėl keturias dienas miestas gyveno muzikos ir geros nuotaikos ritmu.
Vietos gyventojai savo namų kambarius nuomoja žygeiviams – viena nakvynė kainuoja vidutiniškai 35 eurus.
„Miestas visą savaitę nedirba – žmonės išeina atostogų. Visam regionui tai didžiulė šventė. Kone kiekvienas namas – pasipuošęs, mažesniuose miesteliuose, per kuriuos driekiasi žygio trasos, taip pat juntama šventinė nuotaika.
Žmonės išeina į gatves, šūksniais, plojimais sveikina žygeivius, siūlo jiems vandenį, užkandžius. Eidamas į žygį su savimi gali neimti jokio maisto – pakeliui žmonės visko siūlo, ir net per daug“, – pasakojo A.Cimbolaitis.
Vilnietis pajuokavo, kad iš šalies šis festivalis gali pasirodyti net juokingas – gatvėmis plūsta dešimttūkstantinės minios tinginių, kurie užuot dirbę eina pasivaikščioti, o už tai gauna gėlių ir sulaukia sveikinimų.
„Ar galima tai logiškai paaiškinti? Niekaip nepaaiškinčiau. Kodėl vaikšto? Ir dar gauna pavalgyti, jiems groja orkestrai, dovanojamos gėlės“, – juokėsi žygeivis.
Per 101 metus žygis Nyderlanduose neįvyko vos keletą kartų – Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. O 2006-aisiais žygis buvo nutrauktas.
„Tais metais tvyrojo labai dideli karščiai. Pirmą žygio dieną mirė du žmonės, ne vienas tūkstantis žygeivių dėl karščių nebaigė žygio“, – pasakojo A.Cimbolaitis.
Tiesa, karšta būna beveik kasmet. Tačiau net ir karščius žygeiviams padeda įveikti vietos gyventojai, siūlydami ne tik geriamojo vandens – iš kiemų į gatves jie ištempia laistymo žarnas ir laisto žygio dalyvius šaltu vandeniu.
„Jei eini per miestelį – jame sutiksi bent kelis žygeivių garbei grojančius orkestrus, ant pakylų stovi ir žmones sveikina vietos valdžios atstovai“, – pasakojo lietuvis.
Viename iš miestelių pakelėse žygeivių laukė ir sveikino visa miestelio ligoninė – į gatves buvo išstumtos net sunkiai sergančių ligonių lovos.
„Neįtikėtina, kai matai tau plojantį žmogų, kuris guli lovoje su prijungta lašeline. Taip pat neįgaliuosius, vežimėlius valdančius tiesiog burna. Galbūt tai žmonės, kurie kadaise patys dalyvavo šiame žygyje? Jo tradicijos – tikrai gajos“, – sakė A.Cimbolaitis.
Suvaldyti didžiulę masę žmonių – viena iš svarbesnių žygio organizatorių užduočių. Jokių nesklandumų, kaip sakė A.Cimbolaitis, nebuvo, mat skirtingus atstumus einantys žygeiviai startuodavo skirtingu laiku – nuo 4 iki 10 valandos ryto.
Didžiausiame pėsčiųjų žygyje yra ir griežtos taisyklės – žygio atstumus reikia rinktis pagal amžių ir pagal tai, ar eini su komanda, ar vienas.
Tokiuose žygiuose, ypač užsienyje, dalyvauja ne tik jauni – būna nemažai vyresnių žygeivių, sulaukusių 60, 70 arba net 90 metų – iš jų galima pasisemti geros nuotaikos ir energijos.
Pasak vilniečio, šių metų žygyje Olandijoje dalyvavo trys lietuviai. Jei ir buvo daugiau, to jis nežino. Tiesa, didžioji dalis Lietuvos žygeivių bendruomenės pažįsta vieni kitus.
Pirmąsyk A.Cimbolaitis šiame žygyje dalyvavo 2015 metais. Tada nuėjo 200 kilometrų – keturias dienas žygiavo po 50.
„Aš einu todėl, kad man tai labai įdomu. Antra – dalyvaudamas užsienio žygiuose gali pamatyti šalis, gamtą, aplankyti miestus, o svarbiausia – pabendrauti su bendraminčiais iš viso pasaulio. Trečia – tai nėra labai brangu, jei turi laiko ieškoti pigesnių kelionių iki žygio vietos. Ir galiausiai – visi žino judėjimo naudą sveikatai“, – sakė A.Cimbolaitis.
Tarptautinė žygių lyga, vienijanti 24 valstybes, tarp jų – ir Lietuvą, kasmet žygeiviams siūlo dalyvauti 26 žygiuose, kurie vyksta įvairiose pasaulio šalyse – tiek Europoje, tiek tolimose Japonijoje, Pietų Korėjoje, JAV, Kinijoje.
A.Cimbolaitis pernai vyko į du tolimus pėsčiųjų žygius – Pietų Korėjoje bei Japonijoje. Šių metų planuose – Taivanas ir Indonezija.
Vilnietis yra dalyvavęs daugelyje Europos žygių – mat jis esąs kolekcininkas ir greta kitų pomėgių kolekcionuoja nueitus kilometrus. Jo namuose kabo daugybė žygiuose gautų medalių.
Visus tarptautinius žygius jam planuoja ir organizuoja žmona. „Be jos pagalbos aš tik svajočiau apie žygius gulėdamas ant sofos, varvinčiau seilę ir kojos iš namų neiškelčiau“, – pajuokavo žygeivis.
Pirmieji A.Cimbolaičio kilometrai prasidėjo sostinės Pilaitės rajone, prie namų – vaikščioti pėsčiomis vyras pradėjo po kelio menisko operacijos. Nueinamų kilometrų skaičius vis augo, nors iš karto, pasak pašnekovo, nueiti 20 kilometrų pėsčiomis jam atrodė tarsi nuskristi į kosmosą.
„Vėliau su bičiuliais pradėjome eiti 30, 40 kilometrų, netrukus atradau Lietuvoje Pėsčiųjų žygių asociaciją. Kai nuvykau į pirmą žygį, man patiko. Taip ir prasidėjo“, – apie pradžią pasakojo daugelyje žygių Lietuvoje dalyvaujantis vilnietis.
Žygiai populiarėja ir Lietuvoje
Lietuviai vis labiau ir gausiau dalyvauja Tarptautinės žygių lygos (IML) žygiuose tiek Europoje, tiek pasaulyje.
Pėsčiųjų žygiai populiarūs ir Lietuvoje, o Pėsčiųjų žygių asociacijos (PŽA) kasmet organizuojamas Lietuvos žygeivių festivalis, vykstantis pirmąjį rugpjūčio savaitgalį Lietuvos žygeivių sostinėje Jurbarke, yra įtrauktas ir į Tarptautinės žygių lygos žygius.
Dauguma nuolatinių dalyvių turi Lietuvos žygeivių pasus, į kuriuos dedami spaudai, žymintys nueitų kilmetrų skaičių. Kai kurie įveiktus atstumus pasižymi ir tarptautiniuose žygeivių pasuose.
Surinkus tam tikrą kilometrų skaičių keliautojams pėsčiomis teikiami apdovanojimai. Į Lietuvoje vykstančius pėsčiųjų žygius susirenka nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dalyvių.
Masiškiausias Lietuvoje vykstantis žygis – aktyvaus laisvalaikio organizatoriaus „TrenkTuro“ rengiamas žygis „Pėsčiomis pajūriu“. Jame šiemet dalyvavo apie 8 tūkst. žygeivių.
Aktyvaus laisvalaikio mėgėjai taip pat gausiai renkasi ir tradicinį „TrenkTuro“ žygį „Nemuno kilpomis“ Birštone (daugiau nei 3 tūkst. dalyvių) bei pirmą kartą šiemet surengtą „Karjerų žygį“ (apie 3 tūkst. dalyvių) Naujojoje Akmenėje.
Žygius Lietuvoje organizuoja ir kitos organizacijos: „Kertam kampą“, „Aktyvi Tauragė“, „Panevėžio turistai“, įvairūs Lietuvoje esantys regioniniai parkai, pavieniai ėjimo entuziastai.
