Mylinti žmona išėjusiam vyrui sukūrė ypatingą atminimą

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos našlė keramikė Lida Kuzmienė su dideliu įkvėpimu dvejus metus lipdė vyrui atminti skirtą kūrinį – dviejų žmonių sarkofagą primenančią molinę skulptūrą.

Dabar ji eksponuojama sostinėje, Valdovų rūmų požemiuose.

Kūrinys unikalus ir menine idėja, ir atlikimo būdu. Ant ažūrinio pagrindo sukomponuotos dvi figūros, išdegtos japoniška raku technika.

Kūrybinis procesas buvęs ilgas, sudėtingas ir fiziškai sunkus, ypač todėl, kad darbas susideda iš didelių gabalų. Juos, iki raudonumo įkaitintus specialioje krosnyje, vėsinant reikia mesti į pjuvenas, o po to į vandenį, kad suskilinėtų glazūra.

Menininkė naudojo sidabro, vario, bismuto, kobalto glazūras, jos degimo metu metalizavosi, sidabras pavirto auksu. Darbas išėjo labai puošnus, molio masė pajuodavo ir gilios glazūrų spalvos su ja sudarė taurų derinį.

„Moterį, amžinąją Ievą, nulipdžiau realistiškai, o vyro – kario figūrą išmėčiau šarvų pavidalu, lyg arime rastas archeologines iškasenas. Tarsi sakau: vyro ir moters sąjunga neišardoma, jo kaip ir nebėra ir kartu jis šalia. Stanislovui šiemet būtų suėję 70 metų“, – kalba menininkė.

Dirbtuvėje viskas likę taip, kaip S.Kuzmai gyvam esant. Menininkas mirė prieš 5 metus.

Lubas remia kūrinio „Dviese“, išdidinto iš mažos medinės skulptūrėlės, maketas. Jis buvęs paskutinis menininko darbas.

„Čia individualus užsakymas, stovės pas žmones kieme, šalia namų, kūrinį įgyvendinti akmenyje pabaigs sūnus Algirdas“, – sako L.Kuzmienė.

Kuzmos užaugino du vaikus, sūnus pasuko tėvo pėdomis, baigė dailės mokslus ir tapo skulptoriumi. Dukra Gabija yra diplomuota tekstilininkė, bet šiuo metu menus atidėjusi į šalį. Taline ji baigė medicinos mokslus, specializavosi Naujojoje Zelandijoje ir dabar yra masažo meistrė.

„Nei dukros, nei sūnaus neleidom į M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Stasys turėjo nuomonę: nevalia vaikams piršti savo gyvenimo. Gabija pati buvo užsimaniusi ten mokytis, bet po dvejų metų perėjo į paprastą mokyklą, o paskui pareiškė, kad mes daugiau nieko nemokam ir nežinom, neišeinam iš dailininkų gyvenimo rato, todėl pasirinko meno studijas, dailės akademijoje baigė tekstilę. Ji gabi, bet pastaruoju metu mano, jog menais neturi ką pasakyti žmonėms, o vien tik dekoruoti savo tiesų nenori“, – pasakoja nuoširdumu ir paprastumu paperkanti moteris.

„Čia Panevėžys, Agronomijos gatvė, namas, kuriame Stasys gimė. Jam buvo dveji metai, kai tėvai iš senelių namų išsikraustė į Šiaulius, bet jis iš ano laiko daug atsiminė, tėvai net negalėjo patikėti. Tą namą vėliau mes su šeima dažnai lankydavom, Stasys visada jautėsi panevėžiečiu“, – rodydama senas nuotraukas pasakoja L.Kuzmienė.

Kad ir persikraustė tėvai, bet iki mokyklos S.Kuzma su broliais augo pas močiutę Veroniką ir senelį Antaną Mamavičius.

Senelis buvo amatininkas, dirbino medinukus: drožė pakabas, siuvinėjimo lankelius, segtukus skalbiniams ir sekmadieniais važiuodavo jų pardavinėti į turgų. Kartu riedėdavo ir bobutė, ji priliedavo cukrinių gaidelių parduoti.

„Stasys neišeidavo iš daržinės, nenulipdavo nuo drožlių krūvos, padėdavo seneliui meistrauti. O jis sakydavo: jei dirbsi su medžiu, gerai gyvensi. Senelis labai apsidžiaugė, kai Stasys įstojo į M.K.Čiurlionio meno mokyklą, tais pačiais metais jis ir mirė“, – toliau pasakojo pašnekovė.

Panevėžiečius senelius būsimas skulptorius labai mylėjo, visa, kas vyko anuose namuose, šviesiausiais prisiminimais jį lydėjo visą gyvenimą.

Senelis buvo labai rūpestingas ir darbštus, labai anksti keldavosi ir eidavo drožti. Po pietų – būtinai pogulis, o tada vėl darbas iki vakaro.

„Vasarą visi maudytis bėgdavo į Nevėžį. Didžiausia šventė būdavo Antaninės, kaimynai ant durų prikaldavo vainiką iš bijūnų“, – L.Kuzmienė iš nuotrupų vis dėlioja vyro vaikystės paveikslą.

Dirbtuvėje ant sienos tebekabantis senutėlis švediškas senelio pjūklas. Iš pradžių S.Kuzma juo dirbo, o paskui kaip brangią relikviją pakabino matomiausioje vietoje.

S.Kuzmos senelių iš tėvo pusės tėvonija taip pat buvo netoli nuo Panevėžio, Rėkliuose.

„Stasys neatsiminė lankymųsi ten. Jie buvo ūkininkai. Po karo namas atiduotas svetimiems, tėvo broliai ir seserys išvažiavo mokytis į Kauną. Stasio tėvas Algirdas Kuzma iki karo studijavo mediciną, padėjo senelio Jono broliui chirurgui Vladui Kuzmai operuoti. Po dviejų kursų jam teko eiti į frontą, karą perėjo iki Berlyno, grįžo 1945-ųjų pabaigoje. Rėkliuose senelių sodybos nebėra, bet vienas dėdė nusipirko namus netoliese, ten būna giminės susiėjimai. Kuzmų šeima didelė, visi dainingi, pasakoriai, tik tiek, kad gyvenimo tolokai vieni nuo kitų išmėtyti“, – kalba keramikė.

S.Kuzmos tėvas medicinos studijų nebetęsė, tapo prekybininku, o mama buvo baigusi pedagogikos mokslus. Jie susilaukė keturių sūnų, bet užaugo tik trys. Stasys buvo antras vaikas.

Per Stasį ir pati Lida susidraugavo su Panevėžiu, galima sakyti, per šitą miestą ir karjerą padarė – čia, pas Valių Baublį, degdavo savo juodosios keramikos puodus. Ir dabar draugauja su „Midene“ – keramikų įmone, perka iš jų molį.

Kai Stasys persikraustė pas tėvus į Šiaulius ir pradėjo lankyti mokyklą, buvo pokaris, vaikai dažnai žaisdavo karą. S.Kuzma tuomet jau visai neprastai drožė, visus kiemo vaikus aprūpindavo mediniais ginklais.

„Jo mama buvo romantikė, labai mėgo grožį, pati siuvo, siuvinėjo, buvo gera kulinarė, ypatingai padengdavo stalus. O tėvas buvo plataus akiračio: Stasiui pirkdavo knygas, meno albumus, pats gražiai piešė. Tai nuo pat vaikystės gebėjo ir Stasys“, – pasakoja toliau L.Kuzmienė.

Prieš gerą dešimtmetį keramikė lankėsi vienoje Panevėžio mokykloje ir ten, biologijos kabinete, pamatė S.Kuzmos tėvo A.Kuzmos pieštus mokomuosius anatomijos atlasus.

Stasį meno studijų link pastūmėjo viena Šiaulių mokyklos pedagogė. Pamačiusi skelbimą, kad Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykla kviečia gabius vaikus, liepė S.Kuzmos tėvams jį ten būtinai vežti. Į tą pačią mokyklą iš Kėdainių rajono mokytis kiek anksčiau buvo atvažiavusi ir L.Kuzmienė.

„Tada mes ir susitikom, jam buvo trylika metų, o man dvylika. Ir nebesiskyrėm. Susituokėm po pirmo studijų kurso“, – kalba našlė.

S.Kuzma, kaip gali paliudyti jo žmona, skulptoriumi tapo tik dėl geležinės valios. Vaikystėje jis persirgo reumatu. Po besikartojančių ūmios ligos priepuolių išsivystė širdies yda. Ir mokykloje, ir būdamas studentu jis ne kartą gulėjo ligoninėje.

Su tokia diagnoze sąmoningai nuspręsti kalti akmenį reikėjo didžiulio ryžto.

„Jis svajojo būti tapytoju, piešti mokėsi iš reprodukcijų, tapė kopijas, bet meno mokykloje po trejų mokslo metų visus mus suskirstė pagal gabumus į tapytojus, grafikus ir skulptorius. Jį priskyrė skulptoriams, nes formą jautė geriau nei spalvas. O skulptūra jam patiko, tuomet jis jau drožė, turėjo savo įrankius“, – pasakoja gyvenimo bendražygė.

Silpna širdis ir didelis fizinis krūvis, regis, nesuderinami dalykai, bet S.Kuzma elgėsi labai disciplinuotai, laikėsi darbo ritmo ir režimo.

„Į priekį vedė atsakomybė, kad turi darbą padaryti, jis buvo pareigos žmogus. Sugebėjo išlaviruoti tarp ligos ir „galiu – negaliu“, – sako žmona.

Reumatiniai širdies pakitimai talentingam kūrėjui gal būtų leidę darbuotis iki gilios senatvės, juk medicina tobulėja, atsiranda vis efektyvesnių vaistų, bet susidūrimas jaunystėje su saugumiečiais S.Kuzmai tikrai sutrumpino gyvenimą.

Po žiauraus sumušimo menininkui prireikė sudėtingos širdies operacijos, o po to visą laiką jis gyveno nuolat prižiūrimas gydytojų, vis balansuodamas tarp šiapus ir anapus.

Sovietinio saugumo akys į S.Kuzmą nukrypo tada, kai jis baigė Dailės akademiją. Talentingam vaikinui buvo leista pasilikti dėstyti. Greit paaiškėjo, kad ne už ačiū, iš jauno dėstytojo buvo pareikalauta sekti studentus, rašyti ataskaitas saugumui, pranešti pokalbius.

„Norėjo, kad jis būtų „jų“ žmogus. Stasys nepakluso tokiems nurodymams, kiek kvietėsi pokalbių, tiek nesutiko įduoti. Ir vieną naktį buvo žiauriai sumuštas. Dabar jau žinau, kad tai saugumiečių darbas“, – sako L.Kuzmienė.

Sudaužytas dėstytojas vos atsigaivelėjo, bet anksčiau ligos alintas organizmas nebuvo stiprus, po sumušimo išsivystė kraujo užkrėtimas, širdis nebesugebėjo dirbti. Pagal tuomečius medicinos pasiekimus vienintelis išsigelbėjimas buvęs keisti širdies vožtuvus.

„Tuo laiku tai buvo unikali operacija, kad žmogus išgyventų. Mums pasisekė, iš Amerikos atvežė naujausius, daug lengvesnius vožtuvus“, – įtempčiausią laikotarpį mena L.Kuzmienė.

Skulptorių operavo vienas garsiausių kardiochirurgų, organų transplantacijos šalyje pradininkas Algimantas Marcinkevičius.

Po operacijos atsigavusiam ligoniui jis pasakė, kad menas yra lankstus dalykas, skulptūrą teks keisti kuo kitu.

„O jis tuo metu turėjo nacionalinio dramos teatro užsakymą, darė „Mūzas“. Operacija vyko vidury darbų. Daktarui teištarė: „Pažiūrėsim“ ir grįžo prie to, ką pradėjęs. Pabaigė. Atsilaikė. O paskui buvo dar daug tokių kūrybinių maratonų“, – prisimena L.Kuzmienė.

Paskutiniais gyvenimo metais skulptoriaus širdis plakė vis prasčiau, gydytojai manė, kad reikia keisti jau atitarnavusius vožtuvus, o geriausia – persodinti širdį.

„Paskutinius metus nedrąsiai laukėm donoro. Gal per vėlai sugalvojom tam ryžtis, nes iki tol pablogėjimų metu sulaukdavom pagalbos. Stasys labai sunkiai apsisprendė sutikti širdies persodinimui, sakė nesąs godus gyventi, esąs godus mylėti“, – pasakoja L.Kuzmienė.

Vis dėlto nesveika širdis skulptorių pergyveno, ji dar dirbo palyginti gerai, kai atsisakė inkstai.

„Keturis mėnesius pragulėjom reanimacijoje, inkstai nebeveikė. Šitiek metų jis vartojo vaistus, kasdien gerdavo po 12 ir daugiau tablečių. Laukėme širdies persodinimo, o apie inkstų persodinimą jau niekas nekalbėjo, ir taip gydytojai iš jo šedevrą padarė, kad tiek metų iš gyvenimo atsikovojo“, – kalba ištikima menininko bendražygė.

Iš tos neišvengiamos draugystės su medikais atsirado ir ne vienas įspūdingas kūrinys.

Kai 1987 metais Lietuvoje pirmą kartą buvo persodinta širdis, S.Kuzma sukūrė skulptūrą „Donoro širdis“: balta drobule apdengta figūra tarsi sklendžia ore, ji jaudinamai paslaptinga, lyg susidvejinusi su jau išėjusiu ir gyventi naujai sugrįžusiuoju. Tas darbas dabar saugomas Lietuvos dailės muziejuje.

Po poros metų A.Marcinkevičius skulptoriaus paprašė sukurti ką nors gydytojams, esą S.Kuzma kuria visai šaliai, o medikai, jo kasdieniai pakeleiviai, neturi savo profesinio simbolio.

Tą kartą menininkas sukūrė bibliniu siužetu pagrįstą skulptūrinę kompoziciją „Lozoriau, kelkis“: ant kelių parpuolęs žmogus tiesia ranką į Kristų, o jį už nugaros stengiasi prilaikyti angelas.

Mintis buvusi tokia: kiekvienas ligonis tampa vargšu Lozoriumi, gydytojas, kaip Kristus, padeda savo žiniom ir galiom pasveikti. Bet yra ir likimas, neaišku, kodėl vieni pasveiksta, o kiti ne.

Remdamasis savo asmenine patirtimi S.Kuzma aiškino, jog nebūtų gyvas, jei būtų bendradarbiavęs su liga, o ne su gydytojais, jis tikėjo, kas sveikimo procese veikia neišardomas trikampis: ligonis, gydytojas, aukščiausiasis.

Artimiesiems buvo sakęs, kad, jei tokia išraiška medikams nepatiks, daugiau nieko jiems nedarys.

„Tas eskizas ir modeliai daug metų gulėjo ligoninėj. Nepriklausomybės pradžioje visi buvo užsiėmę pertvarka, neturėjo laiko. Tik po Stasio mirties prisiminė, kad toks darbas yra.

Dabar kompozicija „Lozoriau, kelkis“ stovi Santariškių klinikų kiemelyje. Iš eskizo į akmenį ją perkėlė sūnus Algirdas su meistrų komanda.

„Jis labai jaučia tėvo plastiką, formas, tad viskas tarsi natūraliai tęsiasi. Pastaruosius du dešimtmečius Algirdas tėvui padėjo modelius perkelti į akmenį, tobulai perprato granito paslaptis“, – pasakoja L.Kuzmienė.

Visą gyvenimą ištikimai ėjusi koja kojon su mylimu žmogumi ir mačiusi absoliučiai visų kūrinių gimimą, L.Kuzmienė mano, jog sutuoktinio menas buvęs lyg iš kito laiko.

„Man atrodo, jis renesanso epochos menininkas, jam buvo labai svarbu grožis, estetika. Nemėgo deformacijos, brutalumo, buvo linkęs į metaforas, harmoniją. Sakė, kad nereikia vaizduoti tikrovės tokios, kokia ji yra, kūryboje reikalingas pakylėjimas, menas turi kalbėti žmonėms, paliesti jų dvasią. Jis ir liko ištikimas grožiui bei estetikai, čia svarbiausias jo kūrybos motyvas ir braižo išskirtinumas“, – kalba skulptoriaus žmona.

Abiem buvo įstrigęs popiežiaus Jono Pauliaus antrojo atsakymas į klausimą, kodėl šiandien neatsiranda įkvėptų darbų bažnyčiose, kaip būdavo kitose epochose. Aukščiausias dvasininkas manė, kad dėl to kaltas nusilpęs arba visai žlugęs tikėjimas, nes jis nebeįpareigoja, nebeįkvepia menininko kurti. Kūriniai negimsta, nes nebėra tikėjimo į Dievą.

S.Kuzma tikriausiai tokį įkvėpimą jautė, bažnyčioms ir visuomeninėms erdvėms kurti jo darbai įspūdingi, sukrečiantys, įsimenantys.

Vienos iš labiausiai atpažįstamų S,Kuzmos skulptūrų yra „Mūzų šventė“ Nacionalinio dramos teatro fasade ir „Versmė“ teatro hole, „Sutartinė“ „Lietuvos“ viešbučio prieigose, „Pieta“ Lietuvos laisvės gynėjų memoriale Antakalnio kapinėse, atkurtos Vilniaus arkikatedros frontono skulptūros, „Aleksandras“ Panevėžyje, „Šaulys“ Šiaulių aikštėje, „Marija su mažuoju Kristumi“ Elektrėnuose, „Nukryžiuotasis“ Vilkaviškio katedroje, „Marijos dangun ėmimas“ Ignalinoje, „Nukryžiuotasis“ Nidos bažnyčioje ir dar ne vienai bažnyčiai daryti altoriai.

„Valdovų rūmuose stovi Stasio daryta „Barbora“, o dabar sūnui Algirdui užsakė padaryti Žygimanto Augusto biustą“, – L.Kuzmienė džiaugiasi, kad tėvo ir sūnaus kūriniai stovės greta.

Kai jėgos nebeleido kalti akmens, S.Kuzma dirbo rengdamas knygą. Viso gyvenimo jo kūrinių albumas ir buvęs paskutiniu darbu.

„Jis nupasakojo visą savo gyvenimą per kūrinius“, – versdama spalvotų iliustracijų lapus sako L.Kuzmienė.

Vienas pirmųjų kūrinių – labai mylėtai, bobute vadintai senelei Veronikai skirta skulptūrinė kompozicija „Kelionė“, joje pavaizduota motina su vaikeliu.

„Bobutė turėjo skausmingą gyvenimą, vienas sūnus, Stasio tėvo brolis, buvo prie vežimėlio prikaustytas invalidas. Ta bobutė buvo šventoji“, – vyro giminės istoriją primena L.Kuzmienė.

Tėvams S.Kuzma paskyrė skulptūrą „Pora“.

Prezidentas Valdas Adamkus vieno išraiškingiausių šalies skulptorių kūrinį vežė dovanų Amerikos prezidentui Bilui Klintonui. Vėliau Kuzmos gavo pranešimą iš Suvienytųjų nacijų organizacijos, kad vertingas lietuvio kūrinys saugomas Baltuosiuose rūmuose.

„Daug metų fizinius darbus kūrybinėse dirbtuvėse atlikti padėdavo Stasio brolis Saulius Kuzma, jis buvo baigęs dailę Šiaulių universitete. Brolis čia gyveno aštuonerius metus. Jis irgi jau miręs nuo sunkios ligos“, – primena L.Kuzmienė.

Šiemet per Stasines S.Kuzmai būtų sukakę 70 metų, o rugpjūtį bus 5-osios skulptoriaus mirties metinės.

„Šiemet, po penkerių metų pertraukos, su draugais vėl šventėme Stasines, paminėjome Stasio gimtadienį“, – sako našlė.