Žmonės įsitikinę, kad ir laimėje, ir nelaimėje tėviškės niekas nepakeis, į ją visada trauks sugrįžti.
Net laikas negali ištrinti
„Mūsų kaimą žino visa šalis. Kur benuvažiuotume, vos pasisakome, kad esame iš Biržų rajono, Kupreliškio, žmonės ima klausinėti apie pas mus įvykusią tragediją. Net laikas neištrynė.
Gaila, kad išgarsėjome tokia kraupia istorija. Tik dabar, praėjus šitiek metų, mes patys galime apie tai šiek tiek ramiau šnekėti“, – kalbėjo Kupreliškio šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios duris atvėrusios seniūnaitė Danutė Einorienė ir Zita Vaitaitienė.
Z.Vaitaitienė yra bažnyčios prižiūrėtoja, o jos sūnus – zakristijonas.
Moterys taip prabilo apie kaimo skaudulį – prieš 23 metus išžudytą Danutės ir Jurgio Vajegų bei jų dešimtmetės dukrelės Rūtos šeimą. Baisiausia, kad tai padarė ne svetimas beširdis, o moters sūnus Mindaugas Daunoras.
Ši tragedija skambėjo per visą šalį, „Panevėžio kraštas“ taip pat aprašė, kaip M.Daunoras, spiriamas D.Einorienės, pranešė policijai apie neva prieš dvi savaites dingusias motiną ir seserį bei patėvį.
Paaiškėjusi tiesa pribloškė – pats M.Daunoras užbadė visus tris ir, sumetęs į nuotekų šulinėlį, užbetonavo.
„Kaimas buvo sukaustytas – gegužės mėnuo, o mes bijome praverti langus“, – kalbėjo D.Einorienė.
Per laidotuves – pilna bažnyčia
Emigracija Kupreliškio neaplenkė, kaip ir kitų kaimų. Iš kadaise gyvenusių 350 žmonių vietos moterys ne per seniausiai bepriskaičiavo 140. Todėl ir tikinčiųjų kaimo bažnytėlėje – kur kas mažiau.
Bet D.Einorienė ir Z.Vaitaitinė kaip šiandien prisimena, kad per Vajegų laidotuves bažnyčia buvo pilnutėlė. Lauke lijo lietus. Pirmoji Rūtelės ir pirmoji J.Vajego mokytoja, sakydama kalbą, susmuko ant grindų. Ji taip ir neatsigavo, mirė.
Tuo laiku tik tikėjimas kupreliškiečiams padėjo atsigauti. Juk niekas iki šiol negali atsakyti, kas atsitiko, kad itin mandagus, gerai besimokęs vaikas išžudė artimuosius.
„Danutė ir Jurgis buvo mano jaunystės draugai. Jau tuomet vėžiu sirgo Danutės dukra Inga. Danutė dėl to baisiai išgyveno. Bet šeima buvo paslaptinga, uždara ir, matyt, turėjo paslapčių“, – svarstė D.Einorienė.
Niekas nebesužinos, kas iš tiesų siejo brolį ir seserį – Mindaugą ir Ingą.
„Kai jos tėvus ir sesutę traukė iš šulinėlio, Ingą parsivedžiau namo. Abi miegojome vienoje lovoje, kaip įmanydama ją raminau. Bet Inga išgyveno tik dėl to, kaip bus su Mindaugo mokslais“, – vis dar stebėjosi D.Einorienė.
Moteris pakartojo jau anksčiau ištartą frazę apie M.Daunorą – jaunuolį angelo veidu, bet šėtono siela. Taip pat į kapus nukeliavo paslaptis, ar M.Daunoras neturėjo padėjėjų.
Atvykusieji į Kupreliškį vietinius gyventojus prašydavo parodyti, kur stovėjo Vajegų namas. Dabar ten – nušienauta pieva ir dar šeimininkų pasodinta gyvatvorė.
Krosnis – prie rąstinės sienos
Kupreliškiečiai tragedija vadina ir prieš kelerius metus kaimo bendruomenės namuose plykstelėjusį gaisrą. Patalpos kaimiečiams reikalingos ir šventėms, ir susibūrimams, ir mirusiesiems šarvoti. Juk ne visi turi pinigų važiuoti iki salės Biržuose.
Todėl kupreliškiečiai atstatė seną gryčiukę, moderniai ją renovavo ir įkūrė bendruomenės namus. Bet vieną spalio vakarą viduje pasirodė dūmai.
Gaisrinė atvyko greitai, bet langai išdužo – ir pliūptelėjo ugnies liežuviai. Pastato išgelbėti nepavyko.
Gaisras įvyko dėl neteisingai sumūrytos krosnies. Ji buvo įrengta prie pat rąstinės sienos, o už jos dar buvo prikrauta malkų.
„Sviro rankos žiūrint į vaiduoklių namą – kitaip jo pavadinti negaliu. Bet žmonės susitelkė, ėmėme rinkti pinigus namams atstatyti. Patys prie jo plušome“, – kalbėjo D.Einorienė.
Kol vyko statybos, jos buvo draustos, bet pastatą suremontavę kupreliškiečiai nesusizgribo vėl jį apdrausti. Todėl dabar su krosnį mūrijusiais „specialistais“ jie aiškinasi teisme.
Prabus ir be batono
Bet Kupreliškis turi ir kitokių – šviesių istorijų, nesavanaudžių žmonių.
D.Einorienė prisiminė senoje gryčiukėje gyvenusią klebono šeimininkę. Kai sudegė vieno iš kaimo gyventojų namai, D.Einorienė kaime rinko paramą nelaimėliui. Tuomet buvo dar vadinamosios vagnorkos.
„Ta močiutė pasiveja mane prie bažnyčios vartų ir tiesia pinigėlius. O aš žinau, kad juos atidavusi nebeturės už ką batono nusipirkti. Bet ji sako: „Prabūsiu be batono. Kaip žmogui galėčiau nepadėti.“ Štai kokio gerumo būta“, – kalbėjo D.Einorienė.
Atlaidai – šventas reikalas
Geru žodžiu kupreliškiečiai mini ir Eugenijos Jasiūnienės sūnų Kęstutį. Vyras seniai kaime nebegyvena, bet padeda kuo tik gali.
Po bendruomenės namų gaisrų šis vyras vienas pirmųjų skambino pasiteirauti, kuo gali prisidėti namus atstatant. Po to savaitei grįžo pas motiną, obliavo lentas, dirbo kitus darbus, padėjo pinigais.
„Jam Kupreliškis labai rūpi, viskas jam čia ypač sava, o dėl nelaimių itin skauda. Kęstučio dūšia – Kupreliškyje“, – kalbėjo D.Einorienė.
Telefonu kalbinamas K.Jasiūnas patvirtino, kad tėviškės jam niekas nepakeis.
Dar kolūkių laikais jis persikėlė į Anykščius, ten įsikūrė. Bet su savo šeima aplanko motiną du tris kartus per mėnesį. Tai žolę reikia nupjauti, tai ką nors suremontuoti – kaime darbo visuomet surasi, tik netingėk. Ir mamai linksmiau savų sulaukus.
K.Jasiūnas nesureikšmino savo pagalbos atstatant bendruomenės namus. Bet sutiko, kad vyriškos rankos, kai kaime daugiausia senyvų žmonių ir moterėlių, tokiu atveju labai praverčia.
O jau liepos pradžioje Kupreliškyje švenčiami Elzbietos atlaidai – šventas reikalas.
Paklausia, ar turi duonos
92 metų E.Jasiūnienienė su vyru Jonu išaugino šešis vaikus. Vyras miręs. Senolė turi 10 anūkių, 12 proanūkių. Kai suvažiuoja visa giminė, tenka susispausti, gultis po du. O kai kurie ir ant suolų permiega.
„Per atlaidus į bažnyčią ir mažieji eina. Kur jie dėsis – bobutė taigi varo! Visi moka poterius, prie Pirmos komunijos leisti, dėl to nesiskundžiu“, – kalbėjo E.Jasiūnienė.
Tiek vaikų, vaikaičių, provaikaičių – tai bent linksmybės bus per senolės šimtmetį!
Bet E.Jasiūnienė patikino, kad linksmybės jai nerūpi, kad tik būtų kunigas. Į bažnyčią nenueina tik retais atvejais. Dabartinis klebonas Virgilijus Liuima jos pasiteirauja, ar sveika, ar turi duonos.
Dvi E.Jasiūnienės dailininkės dukros perdažė bažnyčioje šv. Juozapo ir Švč. Marijos skulptūras.
Moteris pasiskundė tik prastėjančia atmintimi. „Amžius didelis“, – paaiškino.
Ji gimė ir užaugo Papilyje. Tėvas užsidirbti buvo išvykęs į Ameriką ir dukrai davė nemažai pasogos.
Bet siuvėja dirbusi moteris prisiminė, kad pradžia Kupreliškyje jai su vyru buvo sunki.
„Iš lentų surinkome gryčią, vežimu atsivežėme vaikus, suguldėme po stalu. Vyras „darbštus“ buvo, todėl vaikų – visas pulkas“, – juokėsi E.Jasiūnienė.
Tragedija prieš 23 metus
Primename, kad „Panevėžio rytas“ buvo išsamiai rašęs, kaip 1995 metų kovo 31osios naktį 18 metų M.Daunoras į patėvio bei motinos miegamąjį įsėlino apsiginklavęs laužtuvu ir peiliu. Uždaužęs ir užbadęs suaugusius, jaunas vyras pasmaugė ir dešimtmetę seserį Rūtą.
Po kraupios egzekucijos M.Daunoras kruopščiai išvalė namus, sudegino kruviną patalynę, tėvų bei sesers drabužius, perklijavo vienos miegamojo sienos tapetus. Kurį laiką žudikas kūrė istorijas, kad artimieji išvyko į Latviją ir negrįžo.
Po dviejų savaičių, paragintas kaimo bendruomenės pirmininkės, apie šeimos dingimą M.Daunoras pranešė policijai. Visas kaimas tada gailėjo M.Daunoro, kaimynai padėjo jam ūkio darbuose ir vis guodė, kad nežinia kur prapuolusi šeima atsiras.
Netrukus iš Kauno, kur mokėsi, į namus parvažiavo sesuo Inga. Abu eidavo per kaimą susikabinę už rankų, tokiu elgesiu vienus stulbindami, kitus dar labiau versdami gailėti neva giminišku artumu viens kitą guodžiančių vaikų.
Pražuvėlių visur ieškojo ir policijos pareigūnai, ir ekstrasensai, o šie gulėjo čia pat, vos per žingsnį nuo namo, į nuotekų šulinį sugrūsti kartu su krauju permirkusia pagalve ir aplieti tvirtu betonu. Beje, ekspertai nustatė, kad mergaitė buvo dar gyva, kai žudikas brolis pylė ant jos betono kapą.
Likęs be tėvų M.Daunoras toliau važinėjo į mokyklą Biržuose, tvarkė ūkį, rūpinosi pavasario sėja. Žmonės jį savo vaikams pavyzdžiu rodė: mokslų neapleido, namai blizga, ūkis klesti.
Visi įvykio dalyviai nebegyvi
Kalėti iki gyvos galvos nuteisto žudiko M.Daunoro nebėra gyvo, tėvažudys pasikorė Lukiškių kalėjimo vienutėje 2000 metais. Kilpą ant kaklo jis užsinėrė praėjus metams po sesers Ingos mirties. Tada jam tebuvo 23-eji.
Tik jo palaikų Kupreliškio gyventojai į savas kapines nenorėjo priimti. Tėvažudys palaidotas Pakruojo rajone, jo pakasynomis rūpinosi ten gyvenanti močiutė.
Kartu su tėvais nebuvo laidojama ir vyresnioji dukra Inga, ji mirė nuo kraujo vėžio praėjus ketveriems metams po žudynių.
Kupreliškiečiai įtaria, kad ji žinojo apie žudiko kėslus, jiems pritarė ir gal net pagelbėjo po egzekucijos tvarkant namus. Ingą laidojo irgi močiutė iš motinos pusės.
Brolio ir sesers elgesys kėlė įtarimų
Nors Inga ir Mindaugas palaidoti tose pačiose kapinėse, jie guli skirtinguose kapuose. Apie keistą žudiko ir jo sesers elgesį kaime sklando įvairiausių kalbų.
Puse lūpų šnekama, kad po tėvų egzekucijos žudikas su seserim net ėmė gyventi kaip pora.
Ne vienam, tuo metu užėjusiam į Vajegų namą, į akis krito pakili Mindaugo ir Ingos nuotaika. Sėdėdavo jie lyg jaunavedžiai prie stalo, švytinčiom akim, besišypsantys, akivaizdžiai laimingi. Ir nė kruopelės liūdesio ar nerimo, kad tėvai negrįžta.
Namai tviskėjo idealia švara ir tvarka, ko nebūdavo, kai toje erdvėje šurmuliuodavo visa šeima. Pasisvečiavusios moterys perpasakodavo kaimynams ką mačiusios, tie kraipydavo galvas ir sakydavo, gal vaikai šitaip tėvų laukia, dėl to linksmi, daug tvarkosi.
Viena pedagogė prasitarė, kad matė Mindaugą piniginėje besinešiojant sesers nuotrauką. Tai atrodė keistai, paprastai tokio amžiaus vaikinai domisi mergaitėmis, o jis jokio dėmesio moksladraugėms nerodė.
Tik vėliau atkreipė dėmesį į smulkmenas
Dingusios šeimos pareigūnai ieškojo Latvijoje, nes M.Daunoro buvo informuoti, jog tėvai ten išvažiavo maišelių parduoti. Tebesitęsė plastmasių spaudėjų era, tad tokio verslo versija nieko nestebino.
Kratos šeimos namuose niekas nedarė, kaimynų neklausinėjo, nes normaliam žmogui negalėjo net minčių kilti, kad šeimą išžudė ir kažkur kūnus paslėpė jų pačių vaikas.
Vėliau kupreliškiečiai prisiminė įvairių įtartinų smulkmenų. Tris dienas po Vajegų dingimo iš namų kamino rūko tamsūs, „riebūs“ dūmai. Buvo labai šilta balandžio pradžia, kūrenti šildymui nebereikėjo, o ir dūmai buvo ne tokie, kaip degant malkoms, mat iš dūmelio spalvos kaimo žmogus nesunkiai skiria, kas dega.
Ne vienam kaimynui keistai pasirodė, kai Mindaugas už namo sukūrė laužą. Ką ten tokiu laiku degint nei lapų, nei žabų nėra. Vėliau kriminalistai senoje laužavietėje rado tėvų ir sesers drabužių liekanų. Žudikas stengėsi liepsnose pradanginti tuos rūbus, kuriais, kaip pasakojo policijai, buvo apsirengę dingę šeimos nariai.
Kai prapuolė tėvai, Mindaugas ėmė rakinti rūsio duris. Šią smulkmeną iš karto pastebėjo karvių melžti atėjusi kaimynė. Iki tol moteris ne kartą buvo pagelbėjusi prie ūkio darbų, žinojo, kur padėtos milžtuvės, kiti rakandai, kai jų prireikdavo, nusileisdavo į rūsį ir pasiimdavo.
Aiškiaregys iš Panevėžio vertė prisipažinti
Per mėnesį dingusiųjų paieška nepasistūmėjo nė per milimetrą. J.Vajegos brolis Vidmantas griebėsi šiaudo ir iš Panevėžio atsivežė ekstrasensą Praną Sabaliauską.
Šis iš karto bedė pirštu į Mindaugą ir pasakė, kad jis kaltas, pripuolęs prie vaikino piktai reikalavo pasakyti, kur paslėpė kūnus.
Mindaugas atrodė kiek sutrikęs, bet neišsidavė, tačiau giminaičiai, akylai stebėję jo elgesį, padarė savo išvadas.
Ekstrasensas paaiškino kaltę įžvelgęs nusikaltėlio akyse, pažiūrėjęs į vietovės žemėlapį kūnų patarė ieškoti už 6 kilometrų esančio ežero pakrantėse. Giminaičiai su policija tas vietas naršė, bet veltui.
Broliai tikrino visas įmanomas versijas
Jausmas, kad kažkas ne taip, nužudytojo broliui Vidmantui kilo pačią pirmą dieną, kai sūnėnas papasakojo, jog tėvai ir mažoji sesutė naktį išvažiavo į Latviją.
Neva jis pabudo nuo triukšmo kieme, ten stovėjo mikroautobusas, o kažkoks nepažįstamas vyras gaudė kiaulę. Tėvai jau buvo apsirengę ir ketino su tuo žmogumi važiuoti. Sakė, kartu pasiimsiantys ir Rūtą.
„Atvažiavo brolis iš Kauno, pradėjom Mindaugo klausinėti, tuoj pasipylė nesutapimai. Jau vien tai, kad gyvą kiaulę parduoti vežė priekaboje tik brezentu apdengę, skambėjo kaip nesąmonė“, - prisiminė V.Vajega.
Pasitarę du broliai paskambino Kaišiadoryse gyvenančiam aiškiaregiui. Tas pasakė, kad važiuoti į Kupreliškį jam nėra reikalo, nes ir taip žino, kad aukos paslėptos prie namo, kuriame buvo nužudytos.
„Dar paklausė, ar yra kur laiptai, o prie jų duobė ar šulinys? Pasakiau, kad yra. Liepė ten ir ieškoti“, - pasakojo V.Vajega. V.Vajega nuėjo pas įgaliotinį, papasakojo aiškiaregio versiją ir paprašė ją patikrinti.
Atkėlęs šulinio dangtį žudikas kvatojo
Abu su pareigūnu palaukė, kol Mindaugas grįš iš mokyklos, ir kartu su juo ėmėsi šulinėlių apžiūros. Žvalgyti pradėjo nuo tolimiausio šulinio specialiai.
Dangčius nukelti liepė Mindaugui. Situaciją iš toliau stebėjusi A.Vajegienė matė, kaip pakėlęs dangtį Mindaugas kvatoja lyg iš šmaikštaus pokšto.
„Tada pasakiau jam: jei jau visus apžiūrėjom, žvilgtelkim ir į paskutinįjį. Mindaugas nieko nesakė, lyg niekur nieko atkėlė dangtį. O ten iki viršaus cementas. Iš karto supratau, kas po juo yra“, - sunkų pasakojimą tęsė nužudytojo brolis.
V.Vajega sūnėno paklausė, kas tai. Mindaugas atsakė, kad šulinį užbetonavo tetukas. Paklaustas kada, nes betonas šviežias, žudikas susipainiojo ir išlemeno, kad prieš savaitę.
Apsimetė, kad nieko nesuprato
Vyriškis įgaliotiniui davė ženklą, kad apsimestų nieko nesupratę ir neįtarę. Pasakė, kad apžiūra baigta, ir liepė vaikinui šulinį uždengti.
Nežinia, kas dėjosi žudiko galvoje. Tikriausiai manė visus apkvailinęs, antraip gal būtų bandęs bėgti.
Apie rastą užbetonuotą šulinį tuojau pat buvo informuoti dingusios šeimos paieškas vykdę Biržų pareigūnai.
Tuo pat metu pajudinti tyrimą iš mirties taško pabandė buvę nužudytojo J.Vajegos bendraklasiai. Viena jų, Vilniuje gyvenanti Birutė Valionytė, 1990 m. kovo 11osios Nepriklausomybės akto signatarė, tarėsi su Generalinės prokuratūros vadovais.
Paslaptingai dingusia šeima susidomėjo ir Vilniuje.
Vyko siaubo filmo scenarijų primenanti drama
Kitą dieną iš mokyklos grįžtančio Mindaugo policija laukė autobusų stotelėje, bet jis išlipo anksčiau ir namo sliūkino laukais bei pamiške.
Palaukę, kol jis įžengs į namus, pareigūnai pasibeldė į duris. „Jis iššoko iš namų, apsidairė, gal būtų bėgęs, bet nebebuvo kur, nes buvo apsuptas“, - V.Vajegos pasakojimas artėjo prie kulminacijos.
Vyrai atidengė šulinį. Tik pradėjo kapoti betoną, pasirodė krauju permirkusi pagalvė ir J.Vajegos galva. Palaikų iškėlimą stebėjęs brolis iš nevilties šaukdamas klausė sūnėno: „Pasakyk, kas čia?!“
Mindaugas Daunoras atsakė: „Tetukas“. Tada nesusivaldęs vyras spyrė žudikui.
Pareigūnai nusikaltėlį surakino ir įvedė į namą, atgal atvedė tik tuomet, kai visi trys kūnai jau buvo ištraukti.
Prisiminęs matytą vaizdą V.Vajega negali sulaikyti ašarų. Sunku buvo patikėti, kaip nedidelio ūgio aštuoniolikmetis galėjo taip žiauriai sumaitoti aukštą tvirto sudėjimo vyrą.
Danutės ir Jurgio kūnuose žiojėjo gausybė žaizdų, moteriai buvo perpjautas kaklas. Vėliau, apžiūrėdami žudynių vietą, ekspertai kraujo pėdsakų rado ant visų sienų, lubų, grindų, durų.
Galima spėti, kad sunkiai sužalotos aukos dar bandė grumtis, name dėjosi siaubo filmo scenarijų primenanti drama, pasibaigusi neįsivaizduojamu žiaurumu.
Duktė į nužudytų tėvų palaikus žvelgė šaltai
Diena, kai rado kūnus, A.Vajegienei niekaip neišsitrina iš atminties. Tada smarkiai lijo. Moteris neturėjo drąsos į viską žiūrėti iš arti.
Kažkas atnešė greta esančio tuščio namo raktus, ir A.Vajegienė su kitais giminaičiais, tarp jų ir dukterėčia Inga, suėjo vidun, užlipo į antrą aukštą ir palaikų iškėlimą stebėjo pro langą.
„Neturėjom kur dėtis iš nerimo, įtampos, siaubo, o Inga buvo visiškai rami, net šypsojosi, kai iš po cemento luitų žmonės traukė jos tėvų ir sesutės kūnus. Taip šaltai besielgiančio žmogaus gyvenime nebuvau mačiusi. Dar pasvarstėme, ar ji išprotėjo, ar nuo ko nors apsvaigusi, arba tiesiog viską žino“, - anų dienų potyrius atpasakojo A.Vajegienė.
Giminaitė prisiminė, kad Inga daugiau emocijų rodė kalbėdama apie savo figūrą, nei tąkart, kai matė žudynių rezultatą.
Mergina buvo ne kartą priekaištavusi motinai, kad paveldėjo nedailų sudėjimą, kad yra negraži, ir pyko, kad jos jaunylė sesuo Rūta, kurios motina susilaukė su patėviu, yra gražut gražutėlė.
„Rūta, kaip reta, tikrai buvo labai gražus vaikas, o Inga to grožio pavydėjo. Nepasakyčiau, kad Inga buvo negraži, atrodė normaliai, niekuo nesiskyrė nuo savo amžiaus draugių“, - pasakojo pašnekovė.
Rūpėjo ne tėvų, o brolio likimas
Prieš užplombuodami namą pareigūnai liepė Ingai pasiimti reikalingus daiktus ir pasiprašyti nakvynės pas gimines.
„Mano vyras Ingos akyse matyti nenorėjo, niekas iš giminių nenorėjo jos įsileisti į savo namus“, - sakė A.Vajegienė.
Merginą nakčiai priėmė klasės draugės mama, bendruomenės pirmininkė Danutė Einorienė. Vėliau ji pasakojo bijojusi eiti miegoti, visą naktį sėdėjusi ir kalbėjusi su viešnia.
Ingai rūpėjo tik viena: kas bus Mindaugui, kaip bus su jo mokslais? „Sakiau jai: vaikeli, jei jis šitaip padarė, kokie dar mokslai, ką čia dar kalbi?“ - prisiminė D.Einorienė.
Skubėjo išsivežti mirusiųjų turtą
Dėl tėvų žudynių Mindaugo kaltę nujautęs V.Vajega sakė įtaręs, kad ir dukterėčia prie tragedijos kažkaip prisidėjusi. Vyras mano, kad ją ir brolį siejo didelis materialinių gėrybių troškulys.
Būtent dėl šio bruožo su velionio brolio žmonos giminėmis jis ir nenorėjo bendrauti.
Tuo metu, kai reikėjo rūpintis šarvojimu, nužudytųjų duktė Inga ir iš Pakruojo rajono atvažiavusi velionės motina puolė vežti turtą.
Dar prieš laidotuves išsigabeno gyvulius, baldus, dujines, rūbus, indus, paliko tik plikas sienas. Joms nerūpėjo, kas karstuose guli, tik skaičiavo ir tempė pas save. Tada ir Inga išvažiavo gyventi pas močiutę.
Ketino keltis gyventi į JAV
Gal Mindaugas turto troško dėl sesers ligos, kad būtų lėšų jai gydyti? Tačiau šią versiją visi kalbinti kupreliškiečiai atmetė.
Tėvai labai išgyveno, kai paaiškėjo, kad Inga susirgo kraujo vėžiu. Jie vežiojo dukrą pas gydytojus, negailėjo lėšų tyrimams ir gydymui.
Nei sesuo, nei brolis niekam nebuvo prasitarę, jog turint daugiau pinigų atsirastų kitokių gydymo galimybių.
Kai buvo atrasti kūnai ir ekspertai namuose darė nuodugnią apžiūrą, aptikti Mindaugo ir Ingos giminaičiams į JAV rašyti, bet neišsiųsti laiškai. Jie rašė, kad atvažiuotų į Ameriką gyventi pardavę ūkį.
Mokytoja krito negyva prie mergaitės karsto
Laidojant Vajegų šeimą buvo dar viena netikėta netektis. Bažnyčioje prie karsto kalbą sakė Rūtelės mokytoja.
Viduryje sakinio pedagogė griuvo žemėn negyva, ją pakirto insultas.
Visą mėnesį, kol buvo neaiškus dingusios šeimos likimas, mokytoja labai nervinosi. Draugėms ji buvo pasakojusi apie keistą Mindaugo skambutį.
Jis paskambino praėjus 10 dienų po tėvų dingimo, kol dar nebuvo pranešęs policijai. Mindaugas sakė, kad tėvai su juo susisiekė ir prašė duoti žinią mokyklai, jog Rūta dar kurį laiką nepasirodys pamokose, nes visi užtruks kelionėje.
Kupreliškiečiai neabejoja, kad įtampa ir nerimas turėjo įtakos mokytojos sveikatai.
