Tarp dviejų valstybių keliaujanti lietuvė labai rimtai žiūri į savanoriavimą. Neseniai jai buvo įteiktas savanorio pažymėjimas ir suteikta teisė lankytis viename šunų viešbutyje, esančiame Niujorko centre.
Tai nėra beglobiai šunys. Eidami į darbą amerikiečiai viešbutyje palieka savo keturkojus, vakare parsiveda namo, o išvykdami ilgesniam laikui patiki savo augintinius šio viešbučio darbuotojams.
„Viešbutis yra kaip šunų darželis, tačiau į jį patekti gali ne kiekvienas žmogus iš gatvės“, – teigė Monika, vedanti augintinius pasivaikščioti į parką ir kitaip su jais leidžianti laiką.
Net norėdama nusifotografuoti su viešbutyje prižiūrimais šunimis lietuvė privalo gauti keturkojų šeimininkų sutikimą.
Prie žmonių pripratę šunys mielai įsitaiso Monikai ant kelių, laižo ją ir uostinėja. Tai – savotiška terapija, grąžinanti lietuvei gerą nuotaiką ir padedanti užmiršti įtampą.
Kad tapo savanore, Monika pirmiausia telefonu papasakojo mamai.
Motina pastaruoju metu retai mato už amerikiečio ištekėjusią ir Niujorke įsikūrusią dukterį.
Apie operos solistės karjerą svajojanti lietuvė planuoja šią vasarą gimtinėje apsilankyti su vyru, kurio darbas taip pat susijęs su opera.
Kelionė į Lietuvą – ne tik papildomas krūvis dainininkės organizmui.
Dažniausiai sugrįžimas į gimtinę susijęs ir su keliais papildomais kilogramais, nes ją mėgsta lepinti ne tiktai mama, bet ir seneliai, draugai, todėl padidėja svoris.
– Jus su mama skiria vandenynas. Ar nesijaučiate esanti labai toli nuo jos?
Monika: Man gaila žmonių, kurie nutraukia ryšį su tėvais. Mama – mano didžiausias ramstis, tai žmogus, kuriuo galiu pasitikėti, nes žinau, kad ji niekada nemeluoja. Mes esame ne tik draugės, bet ir atviriausios pašnekovės.
– Su dukra esate labai panašios iš išvaizdos, o ar skiriasi jūsų charakteriai?
Giulija: Skiriamės požiūriu į gyvenimą. Monika mėgsta gyvūnus – jai nesvarbu, katė ar šuo. Gyvūnai – jos stichija.
Trijų kambarių bute Kaune gyvename penkiese: mes su vyru, du katinai ir šuo, kurių Monika labai pasiilgsta.
Jau turėjau rusų mėlynąjį katiną, Monikos paliktą šunį – brazilų terjerą, per Kalėdas ji dar išgelbėjo vieną katiną ir parsinešė jį namo. Taip mūsų namuose atsirado mišrūnas katinas, bet labai gražus – juodas baltu kaklu.
Susitariau su dukra, kad nebeneštų daugiau keturkojų į namus. Gyvūnai jaučia, ką labiau myliu, kyla net pavydo scenos.
– Kokią įsivaizduojate dukters ateitį?
Giulija: Puikią. Monika dirba su agentais, kurie rūpinasi jos ateitimi.
Ji lanko vokalo pamokas, ruošia operos vaidmenis, vyksta įvairios perklausos.
Galbūt ji kurs vaidmenis miuzikluose, bet savo ateitį mato labiau operoje.
– Ar trokštamo vaidmens operoje laukimas labai vargina?
Monika: Jei dirbi teatre, nėra jokios nežinios. Jei sieki didesnių tikslų, laukimas neišvengiamas. Tai nėra pauzė, kai nieko nedarai, tai – pasirengimas kitam etapui.
Giulija: Gamta ją apdovanojo – ji turi gerą klausą ir puikų balsą, yra sopranas. O tai reiškia, kad operose dažnai tenka pagrindinis vaidmuo.
Monika yra pasirašiusi sutartį su agentūra, kuri rūpinasi jos karjera. Ji dalyvauja atrankose į spektaklius, vykstančius įvairiose šalyse.
Spalį jai bus 30 metų, o sopranui toks amžius palankus.
– Ką vertinga perėmėte iš savo mamos?
Monika: Išmokau kelių svarbių taisyklių – nemesti pradėto darbo, nevėluoti, būti sąžiningai. Šie dalykai praverčia ne tik scenoje, bet ir gyvenime.
– Ką pastaruoju metu veikiate?
Monika: Man vasara – metas, kai vieni darbai baigti, o kiti – dar nepradėti. Aš turiu laiko eiti į sporto klubą, treniruotis su asmeniniu treneriu, lankyti vokalo pamokas, rūpintis savo fizine ir dvasine sveikata.
– Su dukra įsiamžinote su rusų televizijos laidų vedėju Andrejumi Malachovu. Kaip atsidūrėte Maskvoje?
Giulija: 2015-ųjų gruodį buvau pakviesta į Rusijos Pirmojo televizijos kanalo laidą „Šeštadienio vakaras“, kurią veda A.Malachovas. Ši laida buvo apie dainų kūrėją ir atlikėją Stasą Michailovą, kurio vieną dainą „Pas tave“ esu įtraukusi į savo repertuarą ir dainuoju lietuviškai.
Laidoje ne tik dainavau, bet ir pasakojau, kodėl S.Michailovo dainos mėgstamos Lietuvoje.
Prieš laidą labai jaudinausi, nes reikėjo kalbėti rusiškai. Jei ne duktė Monika, kuri mane lydėjo šioje kelionėje, nebūčiau vykusi į Maskvą.
– Kaip jai pavyko jus įkalbėti?
Giulija: Monika man pasakė, kad gyvenime tokia proga gali būti tik vieną kartą. Ji mane labai padrąsino.
Šią laidą, kurios auditoriją sudaro milijonai žiūrovų visame pasaulyje, matė JAV gyvenantys mano draugai. Jie buvo priblokšti, kai išvydo mane ten dainuojančią.
– Dainininkėms svarbi išvaizda. Ar jums niekas nepriekaištavo, kad reikėtų sulieknėti? Ar dėl antsvorio neteko gintis nuo kritikos?
Giulija: Kai buvau jauna, kai kas kritikavo, kad esu pernelyg liekna. Kai sustambėjau, vėl ne visiems įtikau.
Niekas nesusimąsto, kad moteris gali priaugti svorio ne tik dėl gero apetito, bet ir dėl sveikatos sutrikimų.
Man svarbu, kad gerai skambėtų balsas, o ne tai, kaip atrodau. Stengiuosi susikaupti ir galvoti apie tai, ką turiu daryti scenoje.
Prieš eidama į ją persižegnoju, mintyse sau pasakau: „Esu gražiausia, mylimiausia.“ Aš gyvenu tik daina, todėl nesikremtu, ką kiti apie mane pamanys. Neskaudinu savęs. Jei kankins mintys apie tai, kaip atrodai scenoje, nieko gero nebus.
Pasitikiu savimi. Jei nieko nedaryčiau, niekas neplaktų liežuviu. Svarbiausia tikėti tuo, ką darai, nemiegoti ant laurų. Reikia stengtis išlaikyti gerą formą.
– Ką darote, kad būtų gera fizinė savijauta?
Giulija: Kai sukanka 50 metų, supranti, kad gyvenimas labai trumpas, nėra kada svarstyti, kokį įspūdį palieki kitiems. Man prigimtis davė rytietišką kraują, dėl to jaučiuosi išskirtinė.
Neskaičiuoju, kiek atsirado naujų raukšlių, nes nuo to mano gyvenime niekas nepasikeis. Nenoriu gaišti laiko grožio salonuose, man nereikia galvoti, kaip paslėpti raukšles.
Esu dėkinga likimui, kad turiu naują mokytoją – tai mano duktė. Aš stengiuosi išgirsti, ką ji sako.
Kartais vaikai būna net protingesni už savo tėvus, nes daug keliauja po pasaulį, įgyja daugiau patirties.
– Ar lankotės operos spektakliuose, kai dainuoja jūsų duktė?
– Ne tik lankausi, bet prieš spektaklį kur kas labiau jaudinuosi nei ji.
Esu girdėjusi, kaip Vokietijoje ji dainavo operoje „Pajacai“ pagrindinį Nedos vaidmenį. Esu ragavusi daug muzikos, man smagu, kad galiu vertinti dukters dainavimą profesionaliai.
Ji irgi manimi pasitiki. Jai smagu, kad gali su manimi pasitarti, nes žino, kad aš nemeluosiu.
– Kada supratote, kad duktė turi talentą?
Giulija: Monika artistiška nuo mažumės. Ji scenoje nuo ketverių metų. Jai nebuvo kada krėsti šunybių, nes lydėdavo mane į koncertines keliones. Ji su manimi dainuodavo, todėl turi didelę sceninę patirtį.
Bet daug kas atsitiko savaime, nebuvo taip, kad aš nusprendžiau – mano duktė bus operos solistė. Jei vaikas neturi klausos, nėra artistiškas, jo nenugrūsi į sceną per prievartą.
Sakyčiau, ne ji pasirinko sceną, o scena ją pasirinko. Monika užaugo scenoje.
