Visas šis nuotykis Ernestai reiškia kur kas daugiau nei paprastam laipiotojui. Dar prieš kelis metus moteris net negalėjo pasvajoti, kad, sirgdama cerebriniu paralyžiumi, šiandien galės stebinti ne tik aplinkinius, bet ir gydytojus.
Išankstinės medikų prognozės nedžiugino
Laipiojimo džiaugsmą atradusi Ernesta yra tikras pozityvumo šaltinis. Moters gimimas buvo komplikuotas. Jos sesuo dvynė gimė sveika, o Ernesta su sunkiausia cerebrinio paralyžiaus forma. Gydytojų prognozės buvo nedžiuginančios – ji turėjo nevaikščioti ir nekalbėti. Tad šiandien paklausta, iš kur semiasi tiek dvasios stiprybės ir jėgų, jauna moteris mažumėlę suglumo, tačiau atsakymą rado galvodama apie savo vidines savybes.
„Net pati nežinau, iš kur pas mane tiek jėgų. Tiesiog visad jaučiau, jog galiu daugiau ir kad medikų verdiktas, kad su savo sunkia ligos forma turėčiau sėdėti vežimėlyje ir būti nesavarankiška, yra nesąmonė. Turbūt dabar tie gydytojai, kurie nusprendė, kad aš niekada nevaikščiosiu, patys atsisėstų ir neatsikeltų pritrenkti tai pamatę. Nuojauta pasiteisino, nes daugybė reabilitacijų ir mano užsispyrimas padarė stebuklus – šiuo metu jau labai daug ką padaryti galiu pati“, – šypsosi Ernesta.
„Negalia man nesutrukdė gyventi aktyviai ar bijoti sveikųjų. Kažkaip visada jų buvau priimama normaliai, galbūt todėl, kad nesistengdavau pabrėžti savo negalios, bandžiau būti savarankiška. Labai mėgstu vaidinti, šokti. Vaidindama esu laimėjusi Grand Prix Lenkijoje, sulaukusi žiūrovų simpatijų Slovėnijoje, Azerbaidžane. Teko patirti daug įdomių dalykų, tad tikrai negaliu labai savęs gailėtis. Tiesiog sunkiau vaikštau, kalbu, bet gyvenu tikrai aktyvų gyvenimą.“
Nori būti savarankiška
Kiekvienam neįgaliajam yra labai svarbu, kad būtų sudarytos visos sąlygos savarankiškam gyvenimui. Paklausta apie laisvalaikio užimtumą ir aplinkos pritaikymą neįgaliesiems Lietuvoje Ernesta pasidžiaugė, kad sąlygos šalyje kasdien vis gerėja.
„Reikalai krypsta į gerąją pusę. Sveikieji mus priima natūraliau. Padeda ten, kur reikia, kur nereikia, nebruka savo pagalbos. Galbūt patys neįgalieji kiek aptingo. O ir sunku tobulėti ribotas galimybes turinčiose organizacijose, kuriose yra vien tik negalią turintys žmonės. Toks modelis ne man. Aš trokštu būti savarankiška, noriu daug dirbti, bandyti, siekti savo tikslo. Kitaip aš dūstu. Todėl labai džiugu, kad tokį šansą turiu „Miegančiuose drambliuose“. Jų visa komanda yra nereali!,” – sako jauna moteris.
Nesibaigiantys išbandymai
Ernesta pelnytai vadinama atkakliausia ir, ko gero, labiausiai užsispyrusia VšĮ „Miegantys drambliai“ laipiotoja. Jei prieš keletą metų, vos pradėjus lankyti užsiėmimus uždarų patalpų laipiojimo salėje, kas nors būtų pasakęs, jog ji galės laipioti plikomis uolomis, moteris nebūtų patikėjusi. Šiandien ji kupina ryžto, vilties ir tikrai nežada sustoti.
„Tai buvo dar vienas nerealus išbandymas sau, o kartu ir iššūkis mano neįgaliems draugams, kurie tik daug kalba, bet bijo ar galbūt tingi pabandyti peržengti savo negalią. Į kelionę mane pakvietė puikus treneris Jonas. Vykau kartu su juo, savo geriausia savanore ir trenere Anna, dar dviem savanoriais ir dešimčia vaikų. Buvau vienintelė neįgali tarp sveikųjų, tačiau tai tik padėjo man labiau stengtis neatsilikti nuo visų ir taip pasiekti dar daugiau,“ – kelionės įspūdžiais dalijasi moteris.
„Tikromis uolomis laipiojau pirmą kartą. Iš pradžių buvo baisu, bet nugalėjo įgimtas užsispyrimas ir man pavyko! Aišku, laipiojau lengvesnėmis trasomis, ne iki pat viršaus, bet su mano diagnoze, manau, kaip pirmam kartui visai neblogai. Tobulinsiuosi būtinai!“
Laipiojimas apvertė gyvenimą aukštyn kojomis
„Pasiūlymą laipioti gavau prieš trejus metus. Pamaniau, ar jie bent supranta, ką man siūlo. Tada dar buvau silpna, negalios surakintomis rankomis ir kojomis, bet smalsumas nugalėjo. Iš pradžių niekas nesigavo, bet, kai apėmė siutas ant savęs, po truputį pajudėjau kibukais (aut. past. kybis – specialus laipiojimo dirbtine sienele įrenginys). Nuo to viskas ir prasidėjo, o dabar galiu laipioti ant tikrų uolų. Kažkas fantastiško, kiek galima pasiekti, jei tikrai nori ir stengiesi dėl savojo tikslo“, – džiaugiasi Ernesta.
Prieš trejus metus pravėrusi laipiojimo salės duris, moteris pradėjo naują savo gyvenimo etapą, kuriame nebeliko vietos baimei, nusivylimui ar nevilčiai. Ernesta surado gyvenimo tikslą ir mažais žingsniais pradėjo siekti savo didelių svajonių.
„Laipiojimas iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Išsipildė didžiausia mano svajonė – visur važinėti vienai! Tiesa, gatvėje man dar padeda vaikštynė, tačiau, prieš pradedama laipioti, ir su ja vaikščioti sunkiai buvo įmanoma. O aš taip svajojau lakstyti nepriklausoma nuo kitų! Dabar tai galiu! Laipiodama pamirštu visas bėdas. Tai labai padeda pabėgti nuo rūpesčių, atsipalaiduoti. Tarsi pasineriu į kitą, pasakišką pasaulį“, – savo patirtimi dalijasi moteris.
Savo pavyzdžiu įkvepia kitus
Šiandien Ernesta turi atsakymą tiems, kurie jau susitaikė su savo padėtimi, nenori, ar bijo keisti savo gyvenimą, nes nepasitiki savo jėgomis ir yra praradę viltį.
„Negali, nemoki, nepajėgsi? Tikrai taip ir bus. Ir nugyvensi visą savo gyvenimą apgailėdamas savo negalias. Bet jeigu sau pasakysi, kad „aš GALIU, aš PADARYSIU“ – įmanoma yra VISKAS!“ – tvirtai įsitikinusi moteris.
Didžiausia Ernestos svajonė yra pastatyti save ant kojų ir pradėti dirbti. Ir ji žino, kad anksčiau ar vėliau ji tą tikrai padarys.
