Pasisukus kalbai apie žymųjį senelio brolį Jonas, lig tol su plačiu užmoju vardijęs savo prieš 22 metus įkurtos progresyviojo roko grupės „The Skys“ pasiekimus, staiga tapo drovus ir nelengvai spaudė žodį po žodžio.
„Nenoriu lošti giminystės korta“, – tikino muzikantas ir filosofas, trokštantis būti vertinamas už nuveiktus darbus, o ne už tai, su kuo sieja kraujo ryšiai.
Laimėjimai – užsienyje, bet ne Lietuvoje
Išties jis turi kuo pasigirti. Išleisti 5 muzikiniai albumai, kurių nuperkama tūkstančiai, gausybė vien per pastaruosius metus užsienyje pelnytų apdovanojimų.
Naujausias apdovanojimas – prestižinis „Global Music Awards“, kurį prieš keletą metų buvo laimėjusios skandalingosios Rusijos feministės „Pussy Riot“.
Keista tai, kad grupė – lietuvių, o visi laimėjimai nuskinti, didžiausi koncertai surengti, daugiausia albumų parduota užsienyje – kaimyninėje Lenkijoje, JAV ir net Japonijoje.
Svetur – milžiniško pasisekimo sulaukę pasirodymai prieš kelių ar net keliasdešimties tūkstančių žiūrovų minias, koncertai, vejantys vienas kitą, o Lietuvoje – vos vienas ar du klubiniai pasirodymai per metus.
Anot Jono, nuo pat pradžių „The Skys“ veiklą buvo stengiamasi orientuoti į Vakarų rinką: „Mūsų idėja buvo kurti tarptautinę grupę. Taip susiklostė, kad beveik visa mūsų koncertinė veikla – tik užsienyje, o Lietuvoje esame ne tokie žinomi.
Kartais net keista, kad JAV per vienus metus galime gauti 5 apdovanojimus, Lenkijoje – 9, o Lietuvoje per 22 egzistavimo metus nesame pelnę nė vienos nominacijos.
Klausimas, kodėl taip yra, turbūt turėtų būti adresuotas Lietuvos muzikos verslui. Jie tikrai mus žino, su kai kuriais iš jų esame ir koncertavę kartu, bet elgiasi taip, tarsi mūsų nebūtų.“
Užsienyje populiari ir vertinama Lietuvos muzikos grupė turėtų būti tikra svajonė „Eurovizijos“ dainų konkurso rengėjams. Išgirdęs tokią mintį Jonas tiktai mojo ranka: „Kažkada labai seniai esu su „The Skys“ jame dalyvavęs, ir tai buvo didelė klaida.
„Eurovizijai“ reikia kiek kitokių dalykų, nei mes kuriame. Sukurti dainą specialiai šiam konkursui mes galėtume, galbūt ir užimtume jame gana garbingą vietą, bet aš nenoriu to daryti.
Tegul dalyvauja jauni atlikėjai – tie, kurie dar tik siekia įsitvirtinti ir kuriems reikia save parodyti.“
Studentai ateina į koncertus
Muzika – ne vienintelis Jono užsiėmimas ir ne vienintelė aistra. Kita sritis, į kurią jis su malonumu pasineria visa galva, yra filosofija. J.Čiurlionis jau daug metų dėsto šią discipliną Vilniaus universitete.
„Negalėčiau išskirti, kuri iš šių veiklų man svarbesnė, jos abi – mano dalis, – tikino Jonas. – Iš esmės muzika ir filosofija man yra vienas ir tas pat.“
Roko muzikanto ir akademinio mokslininko veikla ir įvaizdis atrodo sunkokai tarpusavyje derantys dalykai, tačiau Jono asmenyje tai kažkokiu stebuklingu būdu susilieja į vieną visumą.
„Bandau viską suderinti taip, kad kuo daugiau muzikinės veiklos būtų vasarą, kai ir vyksta daugumos muzikos grupių turai.
Su savaitgaliniais koncertais taip pat visai paprasta – nuskrendi, pagroji ir parskrendi. Stengiuosi, kad šie dalykai nesikirstų su darbu.
Tiesa, kartais būna paradoksų: vyksti į mokslinę konferenciją, iš kurios turi skristi tiesiai į koncertinį turą“, – pasakojo J.Čiurlionis.
Persijungti iš roko muzikanto į dėstytojo vaidmenį nėra sudėtinga.
„Žinoma, skiriasi bendravimas nuo scenos su publika ir filosofijos paskaitoje su studentais – juk pati tema skirtinga. Bet paskaitose aš būnu pakankamai atsipalaidavęs.
Manau, kad santykis su studentu turi būti nuoširdus, atviras ir draugiškas, o ne formalus ar žvelgiant iš aukšto“,– įsitikinęs Jonas.
Nors pats to niekada neakcentuoja, studentai neretai išsišniukštinėja, kad jų filosofijos dėstytojas yra roko muzikantas.
„Noriu, kad būdami paskaitoje jie galvotų apie filosofiją, o ne apie mane. Bet būna, kad jie ima klausinėti. O kartais ateina ir į koncertus“, – šypsojosi „The Skys“ lyderis ir pripažino, kad tuomet būna labai džiugu.
Pavardė reta, giminė plati
Bet nuo savo genų nepabėgsi, kaip ir nuo lyginimų su M.K.Čiurlioniu. Išgirdęs Jono pavardę, kuri Lietuvoje nėra dažna, nori nenori atkreipi dėmesį į smigias juodas jo akis bei neklusniai išsitaršiusius tamsius, tiesa, dabar jau kiek žilstelėjusius, plaukus.
Išraiškingos akys ir neklusnūs plaukai kiekvienam lietuviui įsiminę iš žymiausio visų laikų Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus portretų.
Į klausimą, ar malonu sulaukti dėmesio kaip M.K.Čiurlionio giminaičiui, J.Čiurlionis atsakė trumpai ir aiškiai: „Ne.“
Jeigu žmonės paklausia apie giminystę, jis nesigina, bet kalbėdamas šia tema dideliu entuziazmu netrykšta.
XIX amžiuje gyvenęs vargonininkas Konstantinas Čiurlionis turėjo gausią šeimą – 4 sūnus ir 5 dukteris.
Vyriausias sūnus buvo garsusis Mikalojus Konstantinas, o jauniausias – Jonas, mūsų pašnekovo J.Čiurlionio senelis. Amžiaus skirtumas tarp M.K.Čiurlionio ir jaunėlio brolio – daugiau kaip 20 metų, tad kai didysis genijus buvo sulaukęs pripažinimo, jo brolis buvo dar vaikas.
M.K.Čiurlionio jaunėlis brolis Jonas buvo vedęs du kartus. Iš antrosios santuokos su 20 metų jaunesne moterimi gimė duktė – mūsų pašnekovo Jono mama.
Tiesioginiam M.K.Čiurlionio palikuoniui, jo proanūkiui pianistui Rokui Zubovui, Jonas yra antros eilės dėdė ir, paradoksas, už jį jaunesnis beveik 10 metų.
„Rokas yra M.K.Čiurlionio proanūkis, o aš – genijaus jaunėlio brolio anūkas.
Todėl išeina, kad esu Rokui antros eilės dėdė. Kai susitinkame, jis juokais mane dėde ir vadina“, – juokėsi Jonas.
Čiurlionių giminė labai plati ir išsibarsčiusi nuo Lietuvos iki JAV. Susieiti visiems į vieną vietą labai sudėtinga. Jonas keletą kartų yra dalyvavęs Čiurlionių giminės susiėjimuose Varėnoje, kur buvo atvažiavusi dalis plačiosios giminės.
Tiesa, giminaičių su Čiurlionio pavarde – ne tiek ir daug.
„JAV gyvena mano pusbrolis ir dar gyvas dėdė Vytenis – sūnus iš pirmosios mano senelio santuokos. Kai koncertavome Amerikoje, buvome pas jį užvažiavę. Jam jau daugiau kaip 90 metų, bet labai šaunus vyras.
Čiurlionių gyvena ir Lietuvoje, bet kiek – tiksliai negalėčiau pasakyti“, – suabejojo garsios giminės palikuonis.
Nors tarp giminaičių yra nemažai daug nuveikusių muzikų ir kitų sričių kūrėjų – pavyzdžiui, jau minėtas pianistas R.Zubovas, režisierius Romas Lileikis, fotografas Paulius Lileikis, – Jonas nesiryžta polinkio į meną vadinti giminės bruožu.
„Su išoriniais panašumais kebliau, bet kalbant apie vidinius reikia pripažinti, kad visi turime tuos pačius vidaus organus. Nebent kuriam nors apendiksas išoperuotas“, – apie giminės panašumus pajuokavo J.Čiurlionis.
Pasikeitė pavardę į mamos
Jono pavardė vaikystėje nebuvo Čiurlionis. Jis nešiojo tėvo pavardę, bet sulaukęs pilnametystės nusprendė pasikeisti į senelio iš mamos pusės.
„Mano tėvai išsiskyrė, kai dar buvau mažas. Gyvenau ir augau su motina, tapatinausi su jos gimine. Sulaukęs aštuoniolikos turėjau teisę rinktis pavardę ir pasirinkau senelio. Teko įrodyti savo giminystę su Jonu Čiurlioniu ir taip tapau Čiurlionis“, – dėstė Jonas.
Tėvų skyrybos vaikui buvo skausmingos. Augdamas su tėvu matėsi retai, jo labai trūko.
„Dabar su tėvu jau daugiau bendraujame. O tada – taip išėjo. Suprantu, kad tai natūralūs žmonių santykiai, ir kartais skyrybos yra geriausia išeitis.
Bet nėra didelio džiaugsmo, kai tėvą matai tik probėgšmiais, vieną kitą kartą per metus“, – nedaugžodžiavo Jonas, nors tikino, kad pavardės pasikeitimas nebuvo noras atkeršyti tėvui.
„Pažįstu ne vieną, pasikeitusį pavardę į mamos.
Jeigu vaikas nebendrauja su tėvo giminėmis, o auga su mamos puse, jis nori turėti tą pavardę“, – aiškino J.Čiurlionis.
Jis nežino, ar pavardės pakeitimas įžeidė tėvą ir ar nudžiugino Čiurlionių giminę. Tiesiai į akis niekas nieko nepasakė – nei sveikino, nei smerkė. O ar apkalbėjo, jis taip pat nėra girdėjęs.
„Mano motina sakė, kad daryčiau, kaip noriu.
Sprendimas buvo mano. Su niekuo kitu apie tai nekalbėjau“, – prisipažino Jonas.
Gimė lygiai po 100 metų
Tiesa, Jono pavardės klausimas nuo pat gimimo buvo lydimas keistų kuriozų, kuriuos, jei nori, gali laikyti likimo ženklu.
„Kai gimiau, ant mano kortelės gydytojai buvo užrašę Čiurlionio pavardę, nepaisant to, kad tėvai dar nebuvo išsiskyrę. Mama yra išsaugojusi tą kortelę“, – pasakojo vyras.
Kitas mistiškas sutapimas – Jonas gimė praėjus lygiai 100 metų po to, kai gimė M.K.Čiurlionis, 1975 m. rugsėjo 22-ąją, o žymusis jo senelio brolis – 1875 m. rugsėjo 22-ąją.
Filosofas ir muzikantas vertina taip kaip tiesiog gražų atsitiktinumą ar tai jam reiškia šį tą daugiau?
„Aš netikiu atsitiktine pasaulio tvarka. Nemanau, kad tai atsitiktinumas. Tačiau ką tai reiškia – irgi nežinau“, – prisipažino J.Čiurlionis.
Jaučia dvasinę bendrystę
Nors Jonas savo kūryba siekia būti individualus, vis dėlto vidinį ryšį su M.K.Čiurlioniu prisipažino jaučiantis.
„Kiekvienam menininkui svarbu individualumas ir savitumas. Mano meniniai sugebėjimai išryškėja per žanrą, kuriame M.K.Čiurlionis reiškėsi kitaip, jo muzikos žanras buvo kitoks.
Bet kalbant apie pasaulėvaizdį – aš visiškai suprantu, apie ką jis kalba savo tapyba. Drąsiai galiu pasakyti, kad yra tam tikros dvasinės bendrystės“, – neabejojo Jonas.
Nors yra muzikantas, groti M.K.Čiurlionio muziką jam yra tekę tik vaikystėje.
„Esu grojęs smuiku keletą jo harmonizuotų liaudies dainų. Tai buvo, kai mokiausi muzikos mokykloje. Manau, jog mokytojai man davė tai groti dėl to, kad esu jo giminaitis, – prisiminė Jonas. – Jausmas buvo visai malonus, man tie kūrinėliai patiko.“
Tačiau tikėtis, kad „The Skys“ kada nors sugros kokią nors M.K.Čiurlionio kūrybos versiją, neverta.
„Jo kūryba yra jo kūryba, o mano kūryba yra mano. Nemanau, kad turėčiau lošti giminystės korta“, – įsitikinęs Jonas.
Nors apie M.K.Čiurlionį, be jo laiškų ir kitų išlikusių šaltinių, žino tik iš jo jauniausios sesers Jadvygos Čiurlionytės, kuri dažnai apsilankydavo močiutės namuose, pasakojimų, Jonas netiki pastaruoju metu apie genijų skleidžiamais gandais.
„Netikiu, kad M.K.Čiurlionis galėjo sirgti psichikos liga. Kiek esu girdėjęs, tai buvo kūrybinis išsekimas. Meninius dalykus paaiškinti tiems žmonėms, kurie su tuo neturi nieko bendra, yra be galo keblu.
Tai, kas gali atrodyti kaip depresija, iš tiesų gali būti kūrybinė krizė. Tas, kuris to neišgyveno, niekada nesupras. Jam bet kuris menininkas atrodys su „pačiuožusiu stogu“.
O menininkai puikiai žino, kokie gali būti išgyvenimai, iš kurių kas nors gimsta. Menininką nuo ne menininko skiria visai kitoks jautrumas pasauliui.
Pavyzdžiui, žmogus, kuris niekada nesimokė tapybos, nematys pasaulyje tokios spalvų paletės kaip tas, kuris mokėsi.
Iš to jautrumo pasauliui kai kurie menininkai patiria gilesnių išgyvenimų nei paprasti žmonės. O jei kalbėsime ne apie paprastus „bohemščikus“, o apie genijus, viskas dar sudėtingiau“, – dėstė J.Čiurlionis.
