Kauno Šv.Pranciškaus Ksavero bažnyčioje vykusios beveik dvejų metų Eloise krikštynos – istorinis momentas šeimai. Mat visiems dėl darbų bei užsiėmimų kartu aplankyti gimtinę pavyksta itin retai.
A.Šalna, Sarajevo žiemos olimpinėse žaidynėse 1984 metais iškovojęs aukso medalį ir dukart tapęs pasaulio čempionu, iš Lietuvos į JAV gyventi išvyko prieš 26 metus. Net 15 metų jis treniravo JAV biatlono rinktinę.
Dabar Algimantas su Neringa ir Iveta su vyru amerikiečiu Nate’u Malley (35 m.) bei jų dukra Eloise gyvena Berlingtone, Vermonto valstijoje.
O porą metų Los Andžele, Kalifornijoje, praleidęs Tautvydas neseniai persikraustė į Bostoną, kur padėjo įsukti šeimos beigelių verslą.
Algimantas su Neringa Lietuvoje pastarąjį kartą buvo prieš dvejus metus, o kartu su vaikais – prieš trejus, kai šventė Neringos mamos Emilijos 80-metį.
Būtent jos noras pamatyti proanūkę ir šį kartą paskatino Šalnus krikštynas švęsti Kaune, kur gyvena Neringos mama bei dauguma giminių. Promočiutės garbei Eloise buvo pakrikštyta Emilios vardu.
Paprastai Šalnų šeima apsistoja Vilniuje, tačiau per šias atostogas Lietuvoje nusprendė apsigyventi Kaune, pasivaikščioti po senamiestį.
Tik kad jų atostogas dažnai plovė lietus. Gerai, kad visi buvo iš anksto pasirūpinę guminiais batais ir tinkamais drabužiais.
Net ir paskutinį Šalnų atostogų vakarą, kurį šeima praleido viename lietuviško maisto restorane Vilniuje, lijo.
– Lietuviška vasara jūsų nė kiek neišgąsdino?
Algimantas: Mes pripratę, nes pas mus Vermonte labai panašūs orai. Ir mūsų žiemos su sniegu, ir jūsų, ir čia lyja, ir ten lyja. Kaip ir Lietuvoje, taip ir ten – laukiame, kada bus daugiau saulės.
Pagal mano profesiją ir pareigas reikėjo važiuoti ten, kur yra sniego. Taip ir atsidūrėme už Atlanto. Iš pradžių buvome Leik Plaside (Niujorke, JAV).
Ten gyvenome penkerius metus, o paskui persikėlėme 150 kilometrų į rytus. Bet likome toje pačioje klimato juostoje, kur šaltos žiemos ir daug sniego.
Neringa: Pas mus pavasario nebūna, iškart vasara, rugsėjo mėnesį jau prasideda šalnos, o po žiemos vėl ateina vasara. Bet turime ir gėlių darželį, ir kriaušių, obelų, vyšnią.
Spėjame užsiauginti ir pomidorų, iki kol nušąla, ir ridikėlių, svogūnų. Algis juoduosius serbentus puoselėja. Pernai jis net bulvių prisisodino.
– Pats laikas paklausti, ar negaila išvažiuoti?
Algimantas: Kalbėjome apie tai važiuodami iš Kauno. Visą laiką, kai reikia išsiskirti su artimaisiais, apima liūdesys. Bet iš tikrųjų mūsų namai šiuo metu ne čia. Visi reikalai yra ten, kur gyvename, dirbame.
Be to, ir išvažiuojame visi kartu. Gera pabūti gimtinėje, susitikti su giminėmis, draugais. Bet jaučiu tą liūdesį tik tol, kol pasikeitimas įvyksta.
Kai nusileisime Amerikoje, grįšime į savo vėžes.
Tautvydas: Ir gaila, ir ne – dvejopi jausmai. Lietuvoje nebuvau buvęs apie pusantrų metų, gera čia, bet, kaip tėtis sako, visi reikalai juk namuose.
Namais vadinu JAV, nors dabar namais galima vadinti telefoną. (Juokiasi.) Juk juo gali su visais susisiekti.
Iveta: O aš jau noriu namo. Mano šuo ten, mano namas ten – mano namai ten. Laikas važiuoti namo, atostogos baigėsi.
Algimantas: Kai pirmą kartą nuvykau į Ameriką, viešėjau ten apie mėnesį. Buvau labai užsiėmęs, važinėjau po varžybas. Buvo pavasaris. Man viskas buvo labai įdomu, bet beprotiškai norėjosi grįžti namo. Galvojau – jei dar savaitę būtų reikėję likti, turbūt būčiau išprotėjęs.
Neringa: Kai persikėlėme gyventi į JAV, Ivetai buvo penkeri, o Tautvydui – beveik dveji. Jie užaugo ten, tad nenuostabu, kad namais laiko Ameriką.
Vis dėlto esame lietuviai ir lietuvybę puoselėjame. Iki šiol namuose gaminu lietuviškus patiekalus – ir šaltibarščius, ir cepelinus, ir kugelį, ir balandėlius. Ir varškę pati darau. Net žentas save jau tikru lietuviu vadina.
Algimantas: Kadangi šiandien paskutinis mūsų vakaras Lietuvoje, jis primygtinai norėjo vakarieniauti tik ten, kur patiekiami lietuviški tradiciniai patiekalai. Dieną kibinus kirto, keptą duoną, ragavo lietuviško alaus.
– Nors ir su akcentu, jūsų vaikai kalba lietuviškai gana sklandžiai. Kaip pavyksta išlaikyti kalbą? Namuose kalbate tik lietuviškai?
Tautvydas: Čia jau mamos nuopelnas. Ji kasdien mums primena apie lietuvių kalbą.
Neringa: Kalbame ne tik vieni su kitais, bet ir su šuniuku. Ir anūkę mokome po truputį. Ji jau žino pagrindinius žodžius: „ačiū“, „prašau“, „labas“.
Algimantas: Neringai čia komplimentas. Ji nuo mažų dienų vaikus prispaudė kalbėti lietuviškai. Iki šiol mus visus ragina.
Kai išvykome, buvau pasinėręs į savo reikalus ir norėjau kuo greičiau išmokti anglų kalbą. Ją mokėmės kartu su vaikais. Jie mokykloje prasilaužė ir po poros mėnesių jau puikiai kalbėjo.
Tad man buvo gera proga mokytis kartu su jais. Aš tiesiog privalėjau, nes man darbe pasakė, kad pirmiausia, ką turiu padaryti, – išmokti kalbėti angliškai.
– Ar Berlingtone jūsų visi draugai amerikiečiai?
Neringa: Turime draugų lietuvių, bendraujame su konsule lietuve. Yra rengiama lietuvių sporto stovykla, kur mus su Algiu kviečia. Mielai vykstame.
Bet, kalbant apie draugus, mūsų draugai yra vaikų draugai. Leidžiame laiką su jaunimu, dažnai kartu vakarieniaujame.
Tautvydas dvejus metus gyveno Kalifornijoje, bet grįžo. Baigęs verslo mokyklą jis išvyko mokytis komedijų aktoriaus profesijos. Pagyveno, pabuvo modeliu, pasisėmė įdomios patirties, bet pamatė, kad tai – ne jam. Ten visi siekia būti žvaigždėmis.
Kadangi mes turime dvi beigelines, vieną – Berlingtone, kitą – Bostone, grįžęs jis įsiliejo į šeimos verslą ir į savo rankas perėmė pastarąją.
– Ar jūs svajojote tapti aktoriumi?
Tautvydas: Mokiausi aktorystės mokykloje, kuri yra viena geriausių ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Turėjau galimybę prisiliesti prie aktoriaus profesijos. Bet man nepatiko. Vis dėlto nesigailiu ten pabuvęs.
Turėjau progą pasimokyti ne vien vaidybos, bet ir kaip bendrauti su žmonėmis. Ten nebuvo jokių scenarijų – reikėdavo nuolat improvizuoti.
Pavyzdžiui, paskirdavo vaidmenis, scenos vietą ir iškart liepdavo pradėti. Turėdavai ne tik palaikyti pokalbį, bet ir priversti žiūrovus juoktis.
– Ar tai, ko išmokote, pritaikote dabar gyvenime?
Tautvydas: Man tai buvo be galo naudinga patirtis, kurią ir dabar pritaikau bendraudamas su žmonėmis versle.
Neringa: Grįžęs jis pasirodė kaip geras vadybininkas ir taip pakėlė mūsų verslą Bostone, kad dabar ramu. Jis kaskart prigalvoja vis naujų reklaminių triukų, mezga naudingas pažintis, įsitraukia į projektus.
Turėdamas beigelinę Amerikoje turi nuolat varžytis. Ypač Bostone, kur jų apstu. Mūsų apylinkėse yra gal 10 beigelinių, bet prie mūsiškės kas rytą nusidriekia didžiausios eilės. Dauguma beigelinių kepa šaldytus, o mes – šviežius beigelius.
Algimantas: Mes orientuojamės į žmonių aptarnavimą, kiekvienam skiriame dėmesio – paduodame į rankas, su kiekvienu pakalbame.
– Profesionalaus sportininko karjera, kaip tėčio, nesuviliojo?
Tautvydas: Daug metų žaidžiau ledo ritulį, priklausiau rinktinei. Bet dabar žaidžiu nebent savo malonumui.
Mano geriausias draugas gyvena Šveicarijoje ir yra vaikų ledo ritulio treneris. Kai nuvažiuoju jo aplankyti, pažaidžiame.
Dabar tai tapo pomėgiu, o siekti karjeros neturiu noro. Kai pamačiau, kad motyvacijos ima trūkti, nustojau treniruotis. Nenorėjau švaistyti laiko.
Taip elgiuosi ir toliau. Jei pamatau, kad kas nors yra ne man, neeikvoju energijos. Gyvenau Vermonte, namuose, bet užsinorėjau tapti komedijų aktoriumi. Po savaitės išvykau į Los Andželą.
Praėjus dvejiems metams panorau grįžti į šeimos verslą. Tėtis pasakė: važiuok į Bostoną. Po savaitės buvau ten. Ko laukti? Daug kas leidžiasi į nereikalingus svarstymus. O reikia veikti!
– Iš kur toks veiklumas ir užsispyrimas?
Algimantas: Tautvydas labai mėgsta skaityti knygas. Daug knygų – sėkmingų žmonių istorijos. Ten yra iš ko pasimokyti.
Tautvydas: Bijau būdamas aštuoniasdešimties atsikelti ir graužtis, kodėl ko nors, ko norėjau, nepadariau. Sėkmės lydimi žmonės daro sprendimus greitai. Aš irgi stengiuosi taip elgtis. Jei kas nors nepavyksta, nestoviu vietoje. Visiška nesąmonė būtų nieko nedaryti, o tik galvoti.
– Gal ne tik iš knygų, bet ir genetiškai Tautvydas paveldėjo drąsą. Jūs pats prieš 26 metus žengėte drąsų žingsnį – palikote Lietuvą ir įsikūrėte už pusseptinto tūkstančio kilometrų, svetimoje šalyje.
Algimantas: Iš pradžių abejojau. Kai mane pakvietė, niekada iki tol nebuvau lankęsis JAV, tik girdėjęs įvairių dalykų.
Kai pirmą kartą nuvykau, pakeliavau, pamačiau visai kitą pasaulį – man ta kultūra atrodė kitokia, svetima, pernelyg daug dirbtinių dalykų.
Žmonai apsigyvenimo JAV idėja pasirodė įdomi. Kaip pasiryžau priimti šį sprendimą? Aš norėjau dirbti treneriu. Sovietų Sąjungoje buvusi sistema man buvo nepriimtina.
Žinojau, kad ten man niekas neleis atsiskleisti, daryti tai, ką noriu, visuomet nurodinės, už klaidas neatleis.
Tad galvojau, kad reikia važiuoti, kur yra daugiau laisvės. Ir nesuklydau, nes 100 procentų ją atradau.
Man davė visišką laisvę, pats galėjau daryti sprendimus ir man visur padėjo, kai buvau rinktinės treneris. Ir kai dabar dirbu su jaunimu.
– Kokio amžiaus sportininkus treniruojate?
Algimantas: Mano auklėtinių amžius įvairus. Kai kuriuos dešimtmečius jau pradedu treniruoti. Iš pradžių apie biatloną jie sužino renginiuose.
Kurie susidomi, nuo 13 metų imu juos jaukintis – sudarau planelius, nusivežu į stovyklas. Visuomet norėjau juos palaikyti pas save ir paleisti kur nors toliau.
Bet taip atsitiko, kad juos suradau, ugdžiau iki 19 metų, kol jie buvo pasiruošę pereiti į rinktinę. Dėl to ir nepajėgiau vis naujų rinkti, nes turiu tik dvi rankas.
Dar turėjau 3–4 sportininkus, baigusius koledžą, kurie irgi į dabartinę JAV rinktinę pateko.
– O jūs neturėjote noro toliau dirbti pagal savo profesiją?
Neringa: Lietuvoje buvau istorijos mokytoja, o Amerikoje mano diplomas negalioja. Bet ir nebuvo minties dirbti mokytoja.
Be to, lietuvių mokyklos yra nebent Bostone, Čikagoje. Juokaudama sakau, kad Berlingtone tik šuniuką ir anūkę galiu mokyti lietuviškai.
Reikėjo čia atvykus imtis kokio nors amato. Jau du dešimtmečius dirbu odontologo padėjėja.
Bet pagrindinė mano veikla dabar – mūsų viešbutis. Kai grįšime, kitą dieną laukiu svečių. Mūsų sezonas 6 mėnesiai – nuo gegužės 1 iki lapkričio 31 dienos.
Vermonte yra universitetas ir 4 koledžai, daug mokyklų. Nuo birželio prasideda išleistuvės, įvairios šventės, vestuvės. Turiu darbo ir su beigelinėmis.
– Tikriausiai pastaruoju metu jūsų pasaulis sukasi ir aplink anūkę?
Neringa: Iš pradžių buvo tik šuniukas, o dabar yra tvarkaraštis, kada jau abudu saugome. Iš tiesų Eloise dabar mūsų didžiausias stebuklas.
Džiaugiamės, kad gyvename šalia. Algis kremtasi, kad savo tėvuką paliko toli, sako, kad daugiau panašių klaidų nepadarys – vaikų nepaliks.
Nusipirkome namą Floridoje. Kai važiuojame ten atsipūsti, prašau pabūti ilgiau, bet Algis sako: „Ne, grįžkime greičiau pas vaikus. Kur vaikai, ten ir mes.“
Kasmet balandį važiuodavome į Floridą prie jūros, pastaruosius 6 metus vis į tą pačią vietą, tad nutarėme ten turėti savo namą.
Gal dabar bandysime ir savaitgaliais ten nuskristi – su persėdimu 4 valandos kelio. O pavasarį ten važiuojame savo automobiliu. Tiesa, vaikai skrenda lėktuvu.
Algimantas: Dukra gyvena vos 20 minučių kelio nuo mūsų. Tai didžiulė laimė! Kol kas ji dar negrįžta į darbą mokykloje, augina Eloise. Dabar ir sūnus arčiau – pusketvirtos valandos kelio automobiliu.
– Kokias šeimos tradicijas kuriate? Ar lietuviškas šventes švenčiate?
Tautvydas: O! Ką švenčiame, tai Jonines. Kasmet plukdome degančias žvakes tvenkinyje ar upelyje, kuriame laužą. Mano krikšto vardas yra Jonas.
Neringa: Kartu švenčiame Kalėdas. Kūčių vakarą jau kelerius metus pas mus ateina žento šeima. Aš gaminu visus dvylika patiekalų. Taip kad žiemos šventės pas mus lietuviškos.
Per gimtadienius visi kartu vakarieniaujame, susirenkame pabūti prieš Algio išvažiavimus. Mėgstame kartu leisti laiką.
Kai apsigyvenome JAV, neturėjome jokių giminių, tai spietėmės visi drauge. Dabar tik ruošiamės su Algiu kur nors važiuoti – ir vaikai iškart nori kartu.
– O ar išskirtinai savo pomėgių turite? Tokių vyriškų, kai atitrūkstate.
Algimantas: Manęs dažnai žmonės klausia, kuo užsiimu, kad toks lieknas esu. Atsakau: vasarą žolę pjaunu kartą per savaitę. Visi stebisi.
Kai sportavau, tai dariau sąžiningai, tad to atsivalgiau. Slidinėti dešimtis kilometrų savo malonumui – Vermonte tai populiaru – dabar noro tikrai neturiu.
Slidėmis pasinaudoju tiek, kiek reikia persikelti iš taško A į tašką B. Netraukia ir dviračiu važinėti, kaip mano kaimyną, kuris, kai tik nutirpsta sniegas, ir suka kilometrus.
Turiu vienintelį sportinį pomėgį – kai tik turiu laisvo laiko, žaidžiu golfą. Ir Tautvydas žaidžia, ir Nate’as, ir mano kaimynas, ir nemažai draugų. Man patinka sportuoti su kuo nors kartu, kai galiu pasišnekėti.
Tiesa, išeiname su žmona pasivaikščioti po valandą. Atostogaudami Floridoje nueiname nemažai kilometrų.
Neringa: Jis bėgioti negali, nes turėjo nugaros traumą, tad visada einame.
Algimantas: Prisipažinsiu, bėgimo šiek tiek pasiilgstu. Tai toks sportas, kuriam nereikia per daug technikos.
– O slidinėti į kalnus dažnai išsiruošiate?
Algimantas: Mes gyvename šalia kalnų. Pusvalandis – ir trasoje. Ir taip nuo gruodžio pradžios iki balandžio vidurio. Kartais išsiruošiame visi kartu.
Neringa: Iveta dar Lietuvoje pradėjo lankyti dailųjį čiuožimą, iki 13 metų čiuožė ir Amerikoje, tačiau kai persikraustėme į Vermontą, šalia nebuvo trenerių, būtų reikėję vežioti.
Jei būčiau spaudusi, gal būtų nenutraukusi. Ji dar ilgai sapnavo čiuožimą. Dabar Iveta yra pamėgusi slidinėjimą snieglente.
Algimantas: Aš irgi užlipu ant slidžių, bet tik dėl to, kad smagu pabūti su kompanija. Slidės manęs jau nelabai traukia.
