Pavargo be savo kampo
Lietuviai bėga iš gimtųjų kaimų ir miestelių į sostinę ir užsienį, o profesionali dailininkė, grožinės literatūros vaikams iliustruotoja 51 metų Bronė Kanoverskytė pasielgė atvirkščiai.
Prieš kelerius metus ji grįžo iš Kauno į gimtąjį Užunevėžių kaimą prie Raguvos, Panevėžio rajone.
Grafikės sprendimą palikti didmiestį, kuriame meno žmonėms yra daugiau galimybių save realizuoti, nulėmė labai pragmatiškos priežastys. Sulaukusi brandaus amžiaus B.Kanoverskytė pavargo neturėti nuosavo kampo, tarsi studentė gyventi nuomojamuose butuose. Nuoma surydavo didelę dalį pajamų, todėl menininkė vieną dieną susidėjo daiktus ir grįžo į tėvų namus neturėdama jokio plano.
Pasak B.Kanoverskytės, tai nebuvo spontaniškas sprendimas.
„Jau kurį laiką svarsčiau apie grįžimą. Supratau, kad turiu pasiryžti, nes dar vyresnio amžiaus būnant tai padaryti bus sunkiau“, – pasakojo ji.
Šunų lojimas – kaip tyla
Grįžusi į kaimą dailininkė neieškojo darbo pagal specialybę. Moteris apsvarstė, kad nedideliems savo poreikiams patenkinti jai pakaks neįgalumo pašalpos.
B.Kanoverskytė neslepia, kad po daugelio Vilniuje ir Kaune praleistų metų jai teko iš naujo pratintis prie kaimo. Prie miesto šurmulio, automobilių variklių gaudesio pripratusią dailininkę labiausiai slėgė tyla.
„Mama tik galvą pakraipydavo, sakė, kad nėra čia taip tylu. Liepdavo klausyti: šunys loja, mašinos važinėja, o man vis tiek atrodė, kad tyla spengia“, – pasakojo B.Kanoverskytė.
Pasinėrė į papuošalų kūrybą
Apsigyvenusi kaime dailininkė pradėjo kurti papuošalus iš veltinio, lino, karoliukų.
„Pastebėjau keistą tendenciją savo gyvenime. Atrandu iš naujo tai, prie ko esu prisilietusi vaikystėje ar jaunystėje. Būdama mokinė kurdavau puokštes, papuošalus, ir man tai labai patiko“, – kalbėjo menininkė.
B.Kanoverskytei papuošalai padeda šiek tiek prisidurti prie neįgalumo pensijos. Dailininkė nevažinėja į muges: jos kūrinius nuperka įvairių įstaigų darbuotojai, pažįstami, šiek tiek – vietiniai, Raguvos krašto gyventojai. Yra klientų, užsisakančių papuošalų dovanoms užsienyje gyvenantiems giminaičiams, draugams.
Nemažai B.Kanoverskytės papuošalų yra iškeliavę į Vakarų Europos šalis, JAV, Kanadą. Viena Kauno galerija pradžiugino menininkę daug jos papuošalų pardavusi Tenerifėje.
Dailininkė pasakojo, kad papuošalų kūrimas jai yra savotiška meditacija. Iš pradžių ji darydavo eskizus, o dabar sages, kaklo koljė ar kitus papuošalus kuria ekspromtu, improvizuoja.
B.Kanoverskytė pastebėjo, kad daugėja vertinančiųjų rankų darbą. Dabar už lininį kaklo papuošalą paprašius 25 eurų, retas pasipiktina, kad brangu.
Piešinių niekam nerodo
B.Kanoverskytė gyvena nuosavame name su mama, laiko vienų metų katiną. Ne pagal amžių dideliam keturkojui ji neleidžia vienam pasilikti kambaryje, kuriame sudėti papuošalai. Smalsus katinas bemat juos sudraskytų.
Miauklys letena įsigudrina atsidaryti ir spintos, kurioje šeimininkė saugo savo piešinius, duris.
B.Kanoverskytė savo piešinių yra prikaupusi ne vieną albumą, bet jų kol kas niekur neeksponavo. Paklausta, kodėl, tik liūdnai šypteli.
„Reikia žiūrovo, kuris suprastų“, – paaiškina.
Tame pačiame kambaryje sudėti ir spalvoti piešiniai su gyvūnėliais, pasakų personažais. B.Kanoverskytė anksčiau iliustruodavo lietuvių autorių vaikų grožinės literatūros, mokyklines knygas. Šis darbas jai be galo patiko. Skaitydama kūrinį ji pasižymėdavo svarbiausias vietas, mintyse sudėliodavo vaizdą ir jį perkeldavo į popierių.
„Čia panaudojamas labai platus meninių priemonių diapazonas“, – pasakojo dailininkė.
Ji neskaičiavo, kiek iš viso yra iliustravusi knygų. Dabar tarp iliustruotojų dar didesnė konkurencija nei prieš 8–10 metų, kai ji dirbo šį darbą, tad dabar net nebando ieškoti tokių užsakymų.
Studijas baigė įpusėjusi ketvirtą dešimtį
B.Kanoverskytę menai traukė nuo vaikystės. Mergaitės gabumus dailei pastebėję mokytojai skatino ją dalyvauti konkursuose. Paauglės piešinius jie siuntė ir į vaikų piešinių konkursus Maskvoje. Viename lietuvė tapo laureate, buvo apdovanota brangiu fotoaparatu.
Fotografija susidomėjusi mergina po vidurinės mokyklos baigimo stojo į Kauno Stepono Žuko taikomosios dailės technikumą, tačiau nepateko. Nusivylusi ji pravėrė pirmos pasitaikiusios profesinės technikos mokyklos duris.
Ukmergėje mergina įgijo metalo kontrolierės specialybę ir įsidarbino tuometėje Panevėžio autokompresorių gamykloje. Jau po metų ji buvo paskirta cecho dailininke, apipavidalindavo stendus, piešė plakatus. Paskui pradėjo lankyti dailės studiją „Spektras“.
Po penkerių metų B.Kanoverskytė vėl padavė pareiškimą į minėtą technikumą, o po ketverių rankose jau laikė jo baigimo diplomą. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus dailės akademiją, taikomosios grafikos specialybę. Tėvai finansiškai rėmė dukrą, tad ji galėjo studijuoti dieniniame skyriuje.
Dėkinga, kad rėmė „tinginę“
„Esu dėkinga jiems, kad rėmė mane, tinginę, todėl galėjau visa galva pasinerti į menus“, – kalbėjo moteris.
Gavusi Dailės akademijos bakalauro diplomą, ji siekė magistro laipsnio.
„Bakalauro studijose moko meno abėcėlės, o magistrantūros studijos suteikia platesnį meninį išprusimą. Čia jau turi atsiskleisti žmogaus asmenybė“, – paaiškino.
Po studijų B.Kanoverskytė įsidarbino Kauno zoologijos sode dailininke. Šešerius metus ji apipavidalindavo stendus, žaidimų aikšteles, kūrė firminius ženklus, atvirukus.
Paskui prasidėjo knygų iliustravimo etapas.
Paklausta, ar nebuvo gaila profesinėje veikloje padėti tašką, juolab kad šitaip ilgai užtruko, kol įgyvendino savo svajonę tapti dailininke, moteris prisipažino, kad jai tai skaudi tema.
„Aplinkybės susiklostė taip, kad turėjau nurimti, nesigrumti, susitaikyti su tuo, ką man šiandien gali pasiūlyti gyvenimas“, – sakė dailininkė.
Apie save atvirai ji pasakoja tik giliai stalčiuose paslėptuose piešiniuose.
