Olimpinės čempionės V.Vencienės ir biologijos mokslų daktaro, docento Daniaus Venciaus šeimoje augusi Dominyka neprimena išlepusios vienturtės, kuri perdėtai didžiuotųsi Lietuvą garsinusia mama ar savo pasiekimais akademinėje veikloje.
„Mano mama niekada, net kai buvo pasiekusi karjeros viršūnę ir laimėjo olimpinius aukso bei bronzos medalius, tuo nesididžiavo. Kiekvieną pergalę ji priėmė labai ramiai. Šias savybes iš jos perėmiau ir aš.
Tėtis visada palaikė mamą ir stengėsi suteikti visas galimybes jai sportuoti.
Vis dėlto nei jis, nei aš niekada nebuvome mamos šešėlyje“, – prakalbo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doktorantė D.Venciūtė.
Dominyka pasaulį išvydo praėjus dvejiems metams po 1988 metais Kalgaryje (Kanada) vykusių žiemos olimpinių žaidynių, kur V.Vencienė pelnė olimpinės čempionės titulą ir dar iškovojo bronzos medalį.
Kai dukrai suėjo septyni mėnesiai, slidininkė vėl ėmė intensyviai treniruotis. 1992-aisiais ir 1994-aisiais ji jau atstovavo nepriklausomai Lietuvai žiemos olimpinėse žaidynėse, bet medalių neiškovojo.
Kol mama sportuodavo Lietuvoje arba užsienyje, Dominyka rūpinosi tėtis ir močiutė.
„Turbūt todėl, kad didžiąją vaikystės dalį praleidau su tėčiu ir močiute, dabar save galiu vadinti tėčio dukryte“, – juokėsi Dominyka.
Tėvas padėdavo jai ruošti namų darbus, tikrindavo, ar gerai pasirengė kontroliniams darbams. Dominyka neįsivaizduoja geresnio tėčio nei jos.
Jau paaugusią mergaitę mama veždavosi į Norvegiją bei kitas Skandinavijos šalis.
Pirmosios išvykos svetur su tėvais, o vienuoliktoje klasėje – kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas pagal mainų programą prisidėjo prie Dominykos aistros keliauti.
Nors yra keliavusi po Aziją, Afriką, JAV bei pagal mainų programas išmaišiusi Europą, D.Venciūtė visą laiką jaučia kelionių alkį ir visą laisvą laiką, kuris lieka po doktorantūros studijų bei darbo ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, skiria kelionėms.
Smalsu, ar akademinę veiklą prestižiniame ISM universitete pasirinkusiai Dominykai nėra buvę minčių pasukti sporto keliu?
„Paauglystėje daug sportavau, tačiau labai anksti supratau, kad tai niekada netaps pagrindiniu mano gyvenimo varikliu.
Mama visada norėjo, kad po pamokų užsiimčiau kitokia veikla, tik ne sportu, todėl penkerius metus lankiau šokius, dailę, vėliau – muzikos mokyklą“, – pasakojo Dominyka.
Tačiau būdama dešimties ji ėmė aktyviai sportuoti, lankė lengvąją atletiką. Manieže praleisdavo didžiąją dienos dalį.
„Pamenu, į sportą panirau tiek, kad kita veikla likdavo nuošalyje. Sportuoti man sekėsi, bet paauglystėje patyriau kelio traumą, tai mane pristabdė. Mama visada norėjo, kad sportuočiau tik savo malonumui. Būtent taip dabar ir yra. Mėgstu dalyvauti įvairiuose miesto bėgimuose, tačiau nesiekiu rezultatų“, – kalbėjo D.Venciūtė.
Nors iki šiol Dominyka vadinama čempionės dukra, vis dėlto ji dar mokyklos suole suprato norinti sekti tėčio pėdomis ir atrasti akademinio pasaulio subtilybes.
„Mamos pasiekimus visada vertinau, tačiau tėtis, visą gyvenimą paniręs į akademinę veiklą, man darė ypač didelę įtaką.
Jis – biologijos mokslų daktaras. Jo veikla man visada kėlė susižavėjimą, o man mokslai visada sekėsi.
Buvau drausminga, atsakingai žiūrėjau į visus dalykus mokykloje“, – sakė D.Venciūtė.
Ji galvojo apie teisės, žurnalistikos studijas, tačiau pasirinko verslo vadybos ir analitikos studijas ISM universitete, kuriame dabar yra atsakinga už rinkodarą ir pardavimą, kelerius metus vadovauja bakalauro studijų programoms, dėsto studentams.
Dominyka planuoja per artimiausius metus baigti doktorantūros studijas, o tada pagalvoti – savo ateitį kurti gimtinėje ar svečioje šalyje.
Čempionės dukra tikisi atėjus laikui sugebėsianti suderinti karjerą ir šeimą, nes matė puikų tėvų pavyzdį.
„Mano mama – olimpinė čempionė, tėtis niekada nebuvo jos šešėlyje.
Nors jų poreikiai skirtingi, jie – kaip kumštis. Jiems nereikia būti susiglaudusiems, kad jaustų tarpusavio ryšį. Tėtis ir toliau yra paniręs į akademinę veiklą, o mama dirba Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete“, – pasakojo D.Venciūtė.
Ar norėtų Dominyka pamilti žmogų iš sporto pasaulio ir pratęsti šeimos tradiciją, kai vienas partnerių atstovauja akademiniam, o kitas – sporto pasauliui?
„Niekada negalvojau, kad norėčiau kurti ateitį su tam tikros profesijos atstovu. Nemanau, kad būtent tai santykiuose yra svarbiausia.
Gerokai aktualiau, kad sutaptų dviejų žmonių vertybės, užmojai, noras siekti tam tikrų tikslų. Mezgant ryšį nėra taip svarbu ir iš kokios šalies yra žmogus, svarbiausia, kad sutaptų požiūris“, – įsitikinusi olimpinės čempionės dukra.
