Braškių giminėje yra ir daugiau Jonų – Molėtų rajone gimusio aktoriaus abu seneliai irgi buvo Jonai.
Pačią trumpiausią metų naktį, per Jonines, kai einama ieškoti stebuklingo paparčio žiedo, Molėtų rajone, netoli Giedraičių, esančioje sodyboje ar prie ežero didelį laužą kuria ir vilniečių aktorių šeima.
Prie jų prisideda ir atskirai gyvenantis sūnus Jonas (32 m.), kartu švenčiantis savo vardines.
„Aš buvau trečias sūnus šeimoje, kaip toje pasakoje – trečias brolis Jonas“, – juokavo vyresnysis J.Braškys.
Iš trečio brolio Jono pasakose daug kas tyčiojasi, šaiposi, varo nuo stalo, bet Jonas nebūtų Jonas, jei pralaimėtų. Jam viskas gerai baigiasi. Tad J.Braškys netgi didžiuojasi savo vardu.
Jis neslėpė, kad gyvenime buvo sunkių akimirkų, kaip ir pasakų Jonui. Bet dabar aktorius jaučiasi puikiai, nes daug vaidina, sulaukia įvairių pasiūlymų: „Negaliu skųstis, nes esu kitiems reikalingas.“
Vingiuotu keliu taip pat į aktorystę atėjęs vienturtis Jono bei Larisos sūnus kolegų dažniausiai vadinamas Jonu jaunesniuoju, kad niekas nesupainiotų, kuris Braškys turi pasirodyti scenoje.
Aktorių poros atžala turėjo į stalčių įkišti teisininko diplomą, kai pakluso vidiniam balsui vaidinti.
Sūnui J.Braškys buvo įdiegęs mintį – pirma aukštoji mokykla, o ją baigęs ir gavęs diplomą daryk ką nori.
Vienturtis taip ir padarė. Baigęs Vilniaus Žvėryno gimnaziją, kur sustiprintai mokėsi matematikos, Jonas pakluso tėvų valiai ir iš pradžių pasirinko ne aktorystę, o tarptautinę teisę.
Kol ją studijavo, artimiesiems atrodė, kad jis savo ateitį sies su užsienio politika.
Vienu metu Jonas net dirbo Seime parlamentaro Justino Karoso komandoje ir daug prisidėjo, kad Lietuva pripažintų Kosovo nepriklausomybę.
Jis taip pat plušėjo vienoje naujienų agentūroje, dirbo korespondentu, bet vis nerado srities, kuri jį labiausiai trauktų.
Pagaliau vieną dieną žinomų aktorių sūnus pasiryžo studijuoti aktorystę. Šią žinią tėvas sutiko tokiais žodžiais: „Jei nenori padorios algos, eik, kur nori.“
Kad aktoriaus duona nėra skalsi, Jonas jaunesnysis turėjo progos įsitikinti.
Per sunkmetį, kai valdžia ėmėsi teatrų reformos ir aktoriams nebuvo vaidmenų, Jono tėvai net buvo įsidarbinę dėvėtų prekių parduotuvėje.
Teisininko išsilavinimą turintis J.Braškys jaunesnysis 2016-aisiais vis dėlto baigė dar vieną aukštąją mokyklą – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur studijavo aktoriaus meistriškumo specialybę.
Nei J.Braškys, nei L.Kalpokaitė nelinkėjo savo atžalai aktoriaus duonos.
Aktoriaus karjera nenuspėjama, nes priklauso nuo įvairių dalykų: režisierių pasirinkimo, teatro repertuaro, pagaliau sėkmės.
Didžiausias sunkumas būna, kai atsiranda priverstinė pauzė.
Vien dėl to aktorių gali apimti nerimas, nusivylimas, beprasmybės jausmas.
Tačiau J.Braškys vyresnysis anksti suprato, kokia sritis labiausiai traukia jo sūnų. Jonas buvo užkulisių vaikas, jį tėvai atsivesdavo į teatrą, kai repetuodavo.
Jaunajam J.Braškiui buvo vos ketveri ar penkeri, kai jis traukdavo į „Vyšnių sodo“ repeticijas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
Šiame spektaklyje vaidino abu jo tėvai.
O mėgstamiausias vaikystės spektaklis Jonui buvo „Raudonkepuraitė“. Šis populiarus spektaklis mažametį kerėjo ir todėl, kad jo tėvas vaidino katiną.
„Jonas augo kaip teatro vaikas, nors mes stengėmės, kad jis neužsikrėstų vadinamąja teatro liga“, – sakė J.Braškys.
Kai tėvų karjera pasiekė aukštumas ir per dešimtmetį kartu su Rimo Tumino režisuotais spektakliais jie aplankė daug valstybių, Jonas turėjo susitaikyti su tuo, kad kurį laiką jį prižiūrės močiutė.
Pašaukimui neatsispyrė ir J.Braškys vyresnysis.
Dar mokydamasis Molėtuose jis dalyvaudavo moksleivių fizikos olimpiadose ir visi manė, kad jis bus geras fizikas. Tačiau nuo septintos klasės moksleivis žinojo, kad nori būti aktoriumi.
Jo motina buvo naginga siuvėja, pro jos akis neprasprūsdavo menkiausia drabužio raukšlė. Jei televizoriaus ekrane moteris pamatydavo, kad kokios nors diktorės švarko rankovė susiglamžiusi, sakydavo, kad tai – prasto siuvėjo darbas.
Atvykusi į Vilnių molėtiškė taip suplanuodavo maršrutą, kad galėtų eiti pro teatrą. Ji mėgo analizuoti afišas, stebėdavo, kokios vyrauja mados.
Kai Braškių namuose atsirado televizorius, tai buvo vienas pirmųjų aparatų kaime.
Aktoriaus motina taip pat mėgo klausytis radijo vaidinimų – vadinamųjų muilo operų, nes tuo metu radijo vaidinimai užėmė tokią vietą, kokią dabar – televizijos serialai.
„Esu iš kaimo, mano vaikystė nebuvo lengva, nes trūko įvairių materialių dalykų. Bet tėvai man davė viską, jie troško, kad aš su broliais siekčiau aukštojo mokslo, nebuvo taip, kad apsiribotume studijomis technikume. Mes visi baigėme aukštąsias. O tada tėvas pasakė – dabar eikite ir darykite, ką norite“, – prisiminė žinomas aktorius J.Braškys.
Užsispyrimo egzaminą išlaikęs ir jo sūnus Jonas vis dažniau stebina tėvus užsidegimu vaidinti.
Jonas jaunesnysis džiaugiasi, kad dalyvauja kurdamas spektaklius „Menų spaustuvėje“, Nacionaliniame dramos teatre. Jo siekiamybė – gyventi iš aktoriaus profesijos.
Nors tėvai stengiasi pamatyti, kaip vaidina jų sūnus, atėję į spektaklį jie niekada nesėdi pirmoje eilėje, nes nenori, kad sūnus jaudintųsi.
Kai Jonas studijavo aktorystę, tėvai nesilankydavo studentiškuose spektakliuose, kad sūnui nebūtų nepatogu prieš kitus bendramokslius.
J.Braškys vyresnysis irgi net dešimt metų mokė aktorystės meistriškumo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus. Tai buvo įtemptas darbas, o pastaruoju metu dėstymui neliko laiko, nes jam tenka vaidinti keturiuose teatruose ir daug filmuotis.
J.Braškiui vyresniajam yra tekę vaidinti ne tik su savo žmona, bet jau ir su sūnumi. Tėvą ir sūnų vienija ir meilė kinui.
Abu Braškiai yra filmavęsi seriale „Širdys paklydėlės“.
Filmuodamasis Jonas jaunesnysis nedarė gėdos savo tėvui, nors tuo metu dar nebuvo profesionalus aktorius.
Scenos meistrų šeimoje nėra įprasta susėdus virtuvėje prie stalo smulkiai analizuoti profesinių dalykų.
O kartą už tėvą gerokai aukštesnio sūnaus, spektaklyje vaidinusio milžiną, aktorė L.Kalpokaitė net nepažino.
Vengti tiek kritikos, tiek didelių pagyrų – tokios taisyklės laikosi tėvai bendraudami su sūnumi.
„Kartais būna taip, kad pasikalbame trise apie filmą, spektaklį ar koncertą, bet niekas pas mus nežarsto pagyrų. „Gerai“ – tokio įvertinimo pakanka“, – pasakojo J.Braškys.
