Olimpinės čempionės V.Vencienės ir biologijos mokslų daktaro, docento Daniaus Venciaus šeimoje augusi Dominyka neprimena išlepusios vienturtės, kuri perdėtai didžiuotųsi Lietuvą garsinusia mama ar savo pasiekimais akademinėje veikloje.
„Mano mama niekada, net kai buvo pasiekusi karjeros viršūnę ir laimėjo olimpinius aukso bei bronzos medalius, tuo nesididžiavo. Kiekvieną pergalę ji priėmė labai ramiai. Šias savybes iš jos perėmiau ir aš.
Tėtis visada palaikė mamą ir stengėsi suteikti visas galimybes jai sportuoti.
Vis dėlto nei jis, nei aš niekada nebuvome mamos šešėlyje“, – prakalbo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doktorantė D.Venciūtė.
Dominyka pasaulį išvydo praėjus dvejiems metams po 1988 metais Kalgaryje (Kanada) vykusių žiemos olimpinių žaidynių, kur V.Vencienė pelnė olimpinės čempionės titulą ir dar iškovojo bronzos medalį.
Kai dukrai suėjo septyni mėnesiai, slidininkė vėl ėmė intensyviai treniruotis. 1992-aisiais ir 1994-aisiais ji jau atstovavo nepriklausomai Lietuvai žiemos olimpinėse žaidynėse, bet medalių neiškovojo.
Kol mama sportuodavo Lietuvoje arba užsienyje, Dominyka rūpinosi tėtis ir močiutė.
„Turbūt todėl, kad didžiąją vaikystės dalį praleidau su tėčiu ir močiute, dabar save galiu vadinti tėčio dukryte“, – juokėsi Dominyka.
Tėvas padėdavo jai ruošti namų darbus, tikrindavo, ar gerai pasirengė kontroliniams darbams. Dominyka neįsivaizduoja geresnio tėčio nei jos.
Jau paaugusią mergaitę mama veždavosi į Norvegiją bei kitas Skandinavijos šalis.
Pirmosios išvykos svetur su tėvais, o vienuoliktoje klasėje – kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas pagal mainų programą prisidėjo prie Dominykos aistros keliauti.
Nors yra keliavusi po Aziją, Afriką, JAV bei pagal mainų programas išmaišiusi Europą, D.Venciūtė visą laiką jaučia kelionių alkį ir visą laisvą laiką, kuris lieka po doktorantūros studijų bei darbo ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, skiria kelionėms.
Smalsu, ar akademinę veiklą prestižiniame ISM universitete pasirinkusiai Dominykai nėra buvę minčių pasukti sporto keliu?
„Paauglystėje daug sportavau, tačiau labai anksti supratau, kad tai niekada netaps pagrindiniu mano gyvenimo varikliu.
Mama visada norėjo, kad po pamokų užsiimčiau kitokia veikla, tik ne sportu, todėl penkerius metus lankiau šokius, dailę, vėliau – muzikos mokyklą“, – pasakojo Dominyka.
Tačiau būdama dešimties ji ėmė aktyviai sportuoti, lankė lengvąją atletiką. Manieže praleisdavo didžiąją dienos dalį.
„Pamenu, į sportą panirau tiek, kad kita veikla likdavo nuošalyje. Sportuoti man sekėsi, bet paauglystėje patyriau kelio traumą, tai mane pristabdė. Mama visada norėjo, kad sportuočiau tik savo malonumui. Būtent taip dabar ir yra. Mėgstu dalyvauti įvairiuose miesto bėgimuose, tačiau nesiekiu rezultatų“, – kalbėjo D.Venciūtė.
***
Visą straipsnį skaitykite penktadienį pasirodysiančiame „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“. Primename, kad šeštadienį, per Jonines, laikraštis neišeis.
