Ir tik vėliau, pamačius jos gilias akis ir išgirdus švelnų balso tembrą imi suprasti, kad būtent tokių žmonių misija žemėje – saugoti tuos, kuriems meilės ir globos reikia labiausiai.
Su viešumu nuo ankstyvos paauglystės kasdien gyvenanti Ieva atvira – būta akimirkų, kai norėjosi užsidaryti tarp keturių sienų ir pamiršti viską – nuo onkologinių ligų mirštančius vaikus, patyčias gimtajame miestelyje ir cukrinį diabetą, be kurio Ievos gyvenimas jau sunkiai įsivaizduojamas.
Ėjo per miestelį su aukų dėžute
Būdama vos 14, Ieva ryžosi eiti per gimtąjį miestelį su aukų dėžute ir rinkti pinigus su onkologine liga kovojusiai vos kelių metukų Augustei.
Jai buvo nė motais, kad reikalinga suma – daugiau nei 40 tūkst. litų ir kad ji tokių pinigų nebuvo akyse regėjusi. Tada paauglei nebuvo ribų. Ji suvokė, kad jei viskas priklauso tik nuo finansų, ji privalanti juos gauti bet kokia kaina.
„Prisimenu, per šv. Velykas, pliaupiant lietui, su geriausia drauge beldėme į visų namų duris ir prašėme paaukoti. Grįžau tada su 10 eurų. Mama juokėsi. Ji suvokė, kad surinkti tokius pinigus – neįmanoma.
Ėjau ir į bažnyčią. Iš ten buvau, švelniai tariant, išprašyta. Niekas netikėjo mano idėja, tačiau aš negalėjau nurimti.
Džiaugiuosi, kad mums su daugybe neabejingų širdžių pavyko pasiekti tikslus ir dabar Augustė – laimingas vaikas“, – kalbėjo Ieva.
Vėliau, norėdama solidarizuotis su vėžiu sergančiais vaikais, mergina dėl jų nusiskuto plaukus. Ši akcija padėjo surinkti daugiau nei 30 tūkst. eurų, kurie buvo panaudoti ligoniukų gerovei.
Netrukus po šios akcijos, dėl cukrinio diabeto paūmėjimo, atkrito ir pati.
„Viskas buvo labai jautru. Tada, kai mano savijauta staiga pablogėjo ir aš jaučiausi labai silpna, man į pagalbą suskubo daugybė net nepažįstamų žmonių.
Jie mane palaikė tiek morališkai, tiek finansiškai. Suaukojo tiek, kad pagaliau turiu insulino pompą bei būtinus sensorius. Tik dėka neabejingų žmonių man nereikia 17 kartų per dieną badytis“, – gerdama vandenį su citrina ramiu tonu kalbėjo Ieva.
Gelbės sergančius „cukrinukus“
Visai neseniai ji įkūrė viešąją įstaigą „ne apie mane“. Ieva siekia padėti ne tik cukriniu diabetu sergantiems vaikams, bet su komanda globoja sergančius, skurstančius, maisto ir meilės stokojančius vaikus, pildo svajones, nuolat veža skurdžiai augantiems maisto, drabužių, suruošia apie šimtą vaikų į mokyklas.
Vaikas, kuris serga šia liga, per savaitę patiria 70 dūrių į pirštelį. Kiekvieną dieną – 10-15. Su specialiais sensoriais dūrių skaičius mažėja iki 14 per savaitę. Jo kaina – 55 eurai.
Ieva viliasi kiekvienam sergančiajam padovanoti bent po viena tokį sensorių ir taip pagerinti ligoniukų kasdienybę, taip padovanodama savaitę atostogų nuo dūrių.
Mergina juos švelniai vadina cukrinukais ir sako, kad šių vaikų gyvenimas tikrai nėra mažiau saldus nei sveikų vaikų, tačiau gyvendamas su šia liga imi tą saldumą šiek tiek kitaip vertinti.
„Kiekvienas dūris į pirštelį ar pilvą, yra skaudus. Jie kaskart verkia, o vėliau prie to pripranta. Net derisi, kad pirštelį duos tik tada, jeigu gaus saldainį.
Jiems nusilupa odelė, o vos kelių mėnesių kūdikiams net nėra kur durti – jų oda juk tokia plona“, – rūpestingai kalbėjo mergina.
Paauglystėje – akistatos su mirtimi
Nors paauglystėje ji gana dažnai susidurdavo su patyčiomis ir replikomis dėl to, kad serga cukriniu diabetu ir privalo dažnai leistis vaistus, tai nepakeitė jos charakterio ir noro padėti.
„Aš suprantu, kad yra visokių žmonių. Kiekvienas einame savo keliu. Mano tikslas – būti su sergančiais vaikais ir jiems padėti.
Aš į juos žiūriu kaip į savo draugus, didžiuosius mokytojus. Man gera būti su jais ir žinau, kad kiekvienam iš jų reikalingas palaikymas.
Kažkada eidavau į onkologijos skyrių su jais tik pažaisti. Koridoriuje žaisdavome kortomis, net neidavau į jų palatas.
Kartą, kai atėjau pažaisti, man pasakė, kad mano draugės nebėra. Ji mirė. Tada aš supratau, kad privalau su tuo susitaikyti.
Matau vaikų atkritimus, būnu šalia, kai jie vemia, kenčia ir negaliu jiems niekuo padėti. Tada suprantu, jog svarbiausia – nepalikti jų ir padėti jiems suprasti, kokie svarbūs jie yra“, – jautriomis temomis kalbėjo Ieva.
Maištavo prieš nepagydomą ligą
Iš Plungės kilusi Ieva tikino paauglystėje mačiusi ir šilto, ir šalto. Klasėje vaikai dėl jos ligos nesijuokdavo, tačiau nuėjusi į valgyklą ji sulaukdavo nemalonių žvilgsnių arba replikų.
„Buvo laikas, kai mane paralelinių klasių moksleiviai vadindavo narkomane. Bendraklasiai niekada nesišaipė – net, atvirkščiai, savo išskirtinumą buvau pavertusi ypatingu, tikrindavau jiems cukrų ir taip sulaukdavau daugiau dėmesio.
Tėvai su mokytojomis buvo sutarę, kad aš bet kada pamokų metu galėsiu atsigerti vandens ar suvalgyti saldainį, tačiau niekada nepiktnaudžiavau savo išskirtinumu.
Aš visada buvau labai stipri, tačiau negaliu pasakyti, kad replikos manęs nepaveikdavo.
Aš net bandydavau nesileisti vaistų ir tikrindavau, gal pasveikau. Ir tik tada, kai prasidėdavo silpnumas ir apimdavo bloga savijauta, suprasdavau, kad cukrinis diabetas nėra pagydomas. Suvokiau, kad tai – nepagydoma, tačiau tai buvo tam tikra maišto forma“, – kalbėjo Ieva.
Ateities planų nekuria
Besimokydama vidurinėje, Ieva kiekvieną savaitgalį vykdavo iš Plungės į Vilnių arba Kauną savanoriauti. Savaitgalius ji leisdavo lankydama mažuosius ligoniukus.
Kai baigė pagrindinę mokyklą, ji suprato negalinti šitaip švaistyti lėšų ir laiko kelionėms, todėl nusprendė, kad patogiau bus apsigyventi sostinėje.
Susikrovusi daiktus, ji išvyko į niekur – Vilniuje neturėjo nei giminių, nei artimųjų.
„Mokykloje buvo didelis krūvis, norėjau kažko naujo. Sakoma, kad kai negerai jautiesi, reikia keistis pačiam. Keičiausi pati, bet nelabai kas keitėsi, todėl pakeičiau viską iš esmės.
Vilniuje pradėjau mokytis naujoje mokykloje, ėmiau dirbti aukle, padėdavau ligoninėje.
Aš ir dabar prižiūriu kelis vaikus. Su jais elgiuosi kaip jų draugė, mes bičiuliaujamės, smagiai leidžiame laiką.
Įsivaizduoju save mama, tačiau kol kas man pakanka tų vaikų, kuriuos auginu. Į ateitį daug neplanuoju – gyvenu šia akimirka, nes niekas nežino, kas bus rytoj“, – aiškino Ieva.
Šiuo metu Ieva laiko baigiamuosius egzaminus, tačiau į aukštąją mokyklą stoti neketina. Sako, kad dabar atėjo tinkamas laikas atsikvėpti nuo mokslų ir pasinerti į mėgstamą veiklą – savanorystę bei įkurto gerumo fondo “ne apie mane“ darbus, kurių su kiekviena diena tik daugėja.
