Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė N.Ralytė su dukra kalbasi kasdien ir net nujaučia, kada ji paskambins.
Operos solistė neslepia, kad jos bambagyslė su motina liko nenukirpta, todėl jos tokios artimos iki šiol.
– Kaip dažnai bendraujate su savo mama, kai pati šiuo metu esate pasinėrusi į motinystę?
Ieva: Mudviejų su mama ryšys sukuria poreikį bendrauti nuolat. Tai tarsi viena mano gyvybinių funkcijų – žinojimas, kad mama visada yra netoliese, leidžia man jaustis saugiai.
Mūsų santykiai nėra vien artimas giminystės, kraujo ryšys, bet ir didelė draugystė.
Mama yra vienintelis žmogus – tenesupyksta tėtis – žinanti apie mane absoliučiai viską, įskaitant ir daugiau ar mažiau smagias moteriškas paslaptis. Beje, tapusi Veronikos (5 m.) ir Magdalenos (1 m.) mama tarsi dar geriau pažįstu savąją mamą.
– Ar dukrai ištekėjus pasikeitė jūsų tarpusavio ryšys?
Nijolė: Be abejo, matomės šiek tiek rečiau, bet bendraujame ne ką mažiau. Išsiplėtė gyvenimiškų įvykių, problemų laukas, tad pasikalbėti tikrai yra apie ką.
Esu laiminga, nes jaučiu, kad mūsų tarpusavio ryšys nepakito, – išliko jos didžiulis dėmesys ne tik mums, tėvams, bet ir seneliams, artimiausiems giminaičiams, žmonėms, su kuriais ji bendravo gyvendama su mumis.
Ievą auginome dviese, sugebėjome aplenkti darželį, vesdavomės kartu į teatrą, koncertus, akademiją – ji visąlaik būdavo su mumis. Nuo mažumės ji buvo suaugęs žmogeliukas, su juo bendraudavome kaip su sau lygiu. Gal todėl mūsų noras būti kartu, kalbėtis išliko iki šių dienų.
– Ar klausiate mamos patarimų dėl vaikų auginimo?
Ieva: Labiau kliaujuosi savo nuojauta. Esu iš tų žmonių, kuriuos patarimai, net ir geranoriški bei neįkyrūs, erzina. Todėl mūsų pokalbiai šia tema dažniausiai būna nepikto ginčo forma.
Antra vertus, mama yra tas žmogus, su kuriuo palikusi mergaites nejaučiu nerimo.
– Pirmoji skambinate dukrai ar dažniau laukiate jos skambučio?
Nijolė: Nuolat susiskambiname. Aš net nujaučiu, kada ji skambins. Taip sakant, galiu iš anksto kelti ragelį. (Juokiasi.)
– Augindama atžalas vadovaujatės panašiomis auklėjimo taisyklėmis, kokios jums buvo taikomos vaikystėje?
Ieva: Esu griežta, bet alergiška taisyklėms. (Juokiasi.) Galbūt todėl namuose vyrauja daugiau momentinės reakcijos į aplinką ir įvykius.
Kiek pamenu iš vaikystės, pagrindinis reikalavimas buvo gerai mokytis, o visa kita – popamokinė veikla, laisvalaikis, bendravimas – ištisos improvizacijos, kurias tiesiog dievinau.
Panašus galbūt yra siekis įskiepyti vaikui domėjimąsi aplinka, smalsumą, atsakomybę, drąsą ir pagarbą sau bei kitam.
– Kaip Ievą auklėjote nuo mažens? Ar ji turėjo pareigų namuose?
Nijolė: Ievos neauklėjome – ji tiesiog augo labai mūsų mylima. Jokių ypatingų pareigų namuose neturėjo. Pagrindiniai reikalavimai buvo susiję su mokslais.
Na, o gaminti, tvarkytis ir visų kitų nuobodžių užsiėmimų ji išmoko jau pradėjusi savarankišką gyvenimą studijų metais.
– Kokių išdaigų yra prikrėtusi dukra?
Nijolė: Įsimintinų – tikrai ne. Ko gero, ne viską ir žinome.
– Kada pastebėjote Ievos muzikalumą? Norėjote, kad ji mokytųsi muzikos?
Nijolė: Turime garso įrašus, kuriuose ji, būdama vos metų ir 8 mėnesių, dainuoja ištraukas iš Balio Dvariono operos „Dalia“.
Būdama penkiametė Alytuje jau turėjo „rimtą“ koncertą. Jokių su muzika susijusių būrelių, muzikos mokyklų ji nelankė, o mes specialiai jos neruošėme.
Tiesiog tai buvo pavyzdys, kiek ir ko vaikas gali gauti būdamas tam tikroje aplinkoje.
Baigėme bakalaurą Muzikos akademijoje ir nuėjome į pirmą klasę. (Juokiasi.)
Žinodami mūsų profesijos sudėtingumą, skirtingai nei daugelis mūsų kolegų, Ievos toliau neskatinome muzikuoti.
– Argi mama neturėjo įtakos renkantis operos solistės kelią?
Ieva: Man niekuomet nebuvo nurodinėjama, kuo aš turiu tapti, ir už tai esu labai dėkinga.
Šiuo klausimu esu kategoriška – nepateisinu tėvų velkančių vaikus iš būrelio į būrelį ir iš nebūtinai talentingų lipdančių vunderkindus, neatsižvelgiant į mažo žmogaus norus ir emocijas.
Mano atveju tėvų įtaka greičiau buvo atvirkštinė: matydama visą atlikėjų „virtuvę“ buvau tikra, kad savo gyvenimo su muzika nesiesiu.
– Ar mama turėjo įtakos jums renkantis gyvenimo partnerį?
Ieva: Nejuokaukite, juk ne uošvėms gyventi su žentais! Manau, jog kalbant apie santykius, jausmus ar santuoką bet kokia įtaka yra neįmanoma.
Mano tėvai mane palaikė net ir darant kvailiausius sprendimus. Žinoma, negaliu paneigti, kad požiūrį į santykius, kriterijus vertinant vyrus pasiskolinau būtent iš mamos.
– Kai duktė ruošiasi tekėti, motina visada jaudinasi labiau nei ji, nes nerimauja dėl ateities. Ar Ieva šioje loterijoje ištraukė laimingą bilietą? Beje, kaip jautėtės ir apie ką galvojote, kai ji tekėjo už dirigento Modesto Pitrėno?
Nijolė: Ievai tekant visiškai nesijaudinau. Visada gerbėme jos nuomonę ir pasirinkimą. Gyvenime veiksmus padiktuoja daugelis aplinkybių, vidinė nuojauta.
Modestas? Nesitikėjau, kad jis bus toks šeimyniškas ir beveik tobulas tėvas. O dar talentingas muzikas ir įdomus žmogus! Manau, kad Ieva visai gražią laimės paukštę pačiupo.
– Esate atviros – dalijatės išgyvenimais, nesėkmėmis ar netgi kasdienėmis smulkmenomis?
Ieva: Žinoma! Mano bambagyslė iki šiol nenukirpta. Galbūt kai kam tai gali pasirodyti kiek patologiška. Velniop nuomones! (Juokiasi.)
Man gera, kai galiu tarsi vaikas apsikabinti jos kaklą, pargriuvusi ant grindų juoktis iki beprotybės arba garsiai išsikeikti jai girdint.
Gera žinoti, kad kam nors esu svarbiausias žmogus pasaulyje. Liūdna, kad šiais laikais kokybiškas bendravimas su vaikais yra skaičiuojamas minutėmis.
Nijolė: Esame geros draugės. Turime bendrų paslapčių, bet manau, kad ji turi ir savų. Kalbamės apie viską. Ieva yra labai atviras žmogus.
– Dėl ko galėtumėte papriekaištauti mamai – gal vaikystėje jums per mažai skyrė dėmesio, nes daug dirbo? Gal dėl to, kad nepadovanojo sesers ar brolio ir dėl to jautėtės vieniša? O gal neišmokė virti sriubos?
Ieva: Dėmesio visuomet gaudavau tiek, kad nė karto nesu pagalvojusi, jog man ko nors trūksta. Sriuba ir kitos buitinės nuobodybės mūsų šeimoje niekada nebuvo sureikšminamos.
Priekaištas mamai galėtų būti tik vienas ir nukreiptas į ją pačią: ji turi labai stiprų globėjišką instinktą, ir aš matau, kad ji kartais per daug save išbarsto. Palinkėčiau jai daugiau egoizmo.
– Kokiomis akimirkomis labiausiai reikėjo jūsų pagalbos Ievai sukūrus šeimą?
Nijolė: Pagalbos jai tikrai reikia, ypač šiuo laikotarpiu. Du maži vaikai, bemiegės naktys, noras bent šiek tiek realizuoti save profesinėje veikloje – didelis psichologinis išbandymas.
Gerai, kad šalia turi vyrą, suprantantį šio periodo sudėtingumą ir pakantų jos moteriškoms silpnybėms bei kaprizams. Stengiamės pagelbėti ir mes, ir Modesto mama.
– Kokia bendra veikla ar pomėgiai jus sieja su mama?
Ieva: Bet kokie, kurie nesusiję su sodinimu, ravėjimu ar bet kuriuo kitu monotonišku veiksmu.
– Turite dvi anūkes. Kokia esate močiutė?
Nijolė: Tiesą sakant, nežinau, kokia aš močiutė, nes vyresnėlė Veronika kažkodėl labiau pasiilgsta senelio. (Juokiasi.) Nesu iš tų, kurios gali su vaiku valandomis lakstyti, slapstytis, dūkti.
Labai myliu abi mergaites, tačiau, prisimindama Ievos auginimą, manau, jog labai svarbu nuo mažų dienų vaikui įdiegti pareigos jausmą. Veronika juk dabar pati imliausia pažinimui.
Na, o Magdalena kol kas – visų mūsų šokoladukas!
– Norėtumėte gyventi po vienu stogu su tėvais?
Ieva: Norėti aš galiu, bet esu tvirtai įsitikinusi, kad vaikai turi gyventi atskirai.
