Viena tokių – 67-erių Marina. Visą gyvenime legendiniame restorane „Dainava“ dirbusi konditere, senatvėje ji lankosi labdaros valgykloje. Sako, kad užauginusi tris sūnus, dabar gali gyventi dėl savęs.
Ji prisipažino, kad pagrindinis tikslas valgykloje – noras sudalyvauti jaunosios dizainerės Janijos Zibirevos rengiamose dizaino dirbtuvėse.
Jų metu savanorės renkasi siūti kostiumų vaizdo klipui, kuris bus filmuojamas jau šią vasarą.
Dainingi ir muzikalūs „Betanijos“ lankytojai su socialiniu darbuotoju Miroslavu Seniučiu įrašė kompaktinį diską „Te svajonės viltį kelia“.
Dainoms planuojama kurti vaizdo klipus. Viename jų salsą šoks „Betanijos“ nariai. Specialiam pasirodymui reikia ir drabužių, kuriais būtent dabar ir rūpinasi Janina kartu su aktyviausiais nariais.
Verkė skusdama bulves
Šalčininkėliuose augusi, tačiau visą gyvenimą Vilniuje praleidusi Marina, – geros nuotaikos užtaisas.
Moteris, pasidabinusi ryškiai raudona skraiste, o galvą papuošusi pačios sukurta skrybėle iš spalvotų gėlių, pasakojo savo gyvenimo istoriją, prisiminė net ir tas praeities detales, kurios buvo seniai pamirštos.
Marina paauglystėje buvo gerokai pašėlusi. Baigusi aštuonias klases ji nusprendė palikti tėvų namus, nes jai, kaip pati sakė, nusibodo skusti bulves.
„Mano gyvenimas buvo labai sunkus. Augau didelėje šeimoje. Iš viso mūsų buvo aštuoni – penki broliai ir trys sesės. Aš gimiau ketvirta – laukiama mergaitė po trijų sūnų.
Vis dėlto tai nesuteikė man privilegijų. Kiekvieną dieną gaudavau skusti bulves. Aš iki dabar į jas negaliu žiūrėti ir jei gaminu valgyti, darau viską, tik ne skutu bulves.
Verkdavau žiūrėdama į jas, bet mama manęs nepasigailėdavo. Tėtis tik padėdavo. Jis buvo labai geras“, – prisiminė Marina.
Pabėgo į Vilnių
Neapsikentusi nuolatinės prievolės atlikti namų ruošos darbus, baigusi aštuonias klases, Marina išvažiavo į Vilnių pas močiutės seserį.
„Pasakiau mamai, kad nebenoriu skusti bulvių, todėl išvažiuoju į Vilnių.
Atvykusi į sostinę, ėjau dirbti į gamyklą „Elfa“, o vėliau baigiau ir vidurinę mokyklą.
Aš jau mokykloje žinojau, kad dirbsiu konditerės darbą. Kai ateidavau į valgyklą, man labai kvepėdavo visos bandelės ir saldumynai.
Labai norėjau jas kepti. Kai dirbau gamykloje, bandeles būdavo galima nusipirkti iš moters, kuri jas atveždavo.
Ten irgi visiems sakydavau, kad tikrai mokysiuos konditerijos paslapčių“, – pasakojo Marina, kurios svajonei buvo lemta išsipildyti – ji baigė technologijos mokyklą ir įsidarbino restorane „Dainava“.
Po vestuvių vyras parodė savo veidą
Pašėlusiai merginai netrūko nuotykių ir aistros gyventi. Ji ištekėjo būdama vos 18 metų ir taip sulaužė sau duotą priesaiką.
„Mamai visada sakydavau, kad geriau žilą kasą nešiosiu, kad tik nereikėtų tuoktis. Galvojau, kad tikrai netekėsiu, tačiau situacija pasikeitė tada, kai sužinojau, kad ištekėjus galima gauti būstą.
Susipažinau su tokiu Jonu, kuris dabar jau miręs. Jis aplink mane rėžė sparną daugiau nei aštuonis mėnesius. Mačiau, kaip jis moka bendrauti, asistavo man, todėl nusprendžiau su juo susituokti.
Kadangi iki tol gyvenau pas močiutės sesę, kur buvo itin mažai vietos, norėjau kuo greičiau persikelti į naujus namus.
Mūsų planas išdegė. Jis negėrė, nerūkė, todėl jaučiausi pakankamai laiminga“, – kalbėjo moteris, kuri netrukus po santuokos pamatė tikrąjį vyro veidą.
„Jis buvo labai padykęs nuo paauglystės. Jo net į kariuomenę tais laikais nepaėmė, nes buvo, liaudiškai tariant, brokuotas. Jis mėgdavo daryti pistoletus ir šaudė su degtukais. Vienas jų įkrito į akį. Nuo tada jam reikėjo akinių, todėl jo ir nepaėmė tarnauti.
Dirbęs automechaniku, mano vyras greitai įniko į alkoholizmą. Už kiekvieną sutaisytą mašiną jam atnešdavo po butelį, todėl taurelė tapo jo palydove.
Gavęs atlyginimą, jis pinigus nuo manęs ėmė slėpti. Net meluodavo sakydamas, kad jį apvogė.
Man labai nepatiko tokie dalykai, todėl paprašiau jo skyrybų“, – siūdama gėles prisiminė Marina.
Dienas leidžia „Betanijoje“
Vėliau vilnietė suprato, kad jos sutuoktinis su ja tuokėsi taip pat ne iš didelės meilės, o dėl to, kad norėjo gauti butą. Nors santykiai klojosi sudėtingai, o vyras vis nesutiko skirtis, Marinai pavyko sudėlioti viską taip, kad skyrybos įvyktų.
Po ištuokos šešerius metus ji pragyveno be vyro. Kai išleido sūnų į pirmą klasę, sutiko kitą vyrą, kuris ją sužavėjo. Jis, pasak Marinos, buvo išsilavinęs, protingas žmogus, turėjęs puikią atmintį.
Su juo moteris susilaukė dviejų vaikų. Ji džiaugėsi, kad jos sūnūs puikiais pažymiais baigė mokslus, universitete gavo stipendijas.
Dabar Marina dienas leidžia „Betanijoje“. Čia ji užsuka norėdama būti reikalinga.
Puikiai gebanti siūti ir piešti, turinti meninių gebėjimų, kūrybinių dirbtuvių dalyves ji moko siūti gėles, aiškina, kokių klaidų reikėtų vengti užsiimant rankdarbiais.
Visą gyvenimą konditere dirbusi vilnietė sakė, kad jos gyvenimas nebuvo saldus, tačiau už kiekvieną patirtį ji yra dėkinga Dievui. „Mano vaikai jau užauginti, todėl dabar galiu pagyventi dėl savęs.
Dalyvauju įvairiuose projektuose, stengiuosi tobulėti, kuo daugiau sužinoti. Gyvenu ir džiaugiuosi“, – šyptelėjo Marina.
