Lietuvių dainuojamosios poezijos pradininkas, atlikėjas ir autorius, pramoginių renginių režisierius ir televizijos laidų vedėjas V.Kernagis – Gabijos mamos brolis, taigi jai – dėdė.
„Mano tėvai anksti išsiskyrė, tad Vytas man buvo kaip tėvas.
Kartais apie žmogų geriausiai papasakoja tam tikros situacijos. Štai kad ir tokia, – prisimena Gabija. – Prieš daugelį metų televizijoje vedžiau kulinarines laideles: išbandydavome įvairiausius receptus, reklamuodavau sriubas, prieskonius. Tas laideles žmonės labai mėgo.
Kartą buvo nutarta naujas sriubas ir prieskonius pristatyti prekybos bazėje. Aš – lyg ir laidelės veidas, tad pakvietė mane vesti renginio.
Labai nenorėjau, o čia dar reikės pirkėjams siūlyti prieskonių, sriubų.
Renginys turėjo vykti sekmadienio rytą, o šeštadienį aš stipriai peršalau ir užkimau. Tą vakarą pas mane svečiavosi mama, atvažiavo ir Vytautas.
Pasėdėjome, pakalbėjome. Kai Vytautas jau ruošėsi išeiti, pasakė man: „Klausyk, jei ryt atsikėlusi matysi, kad visai blogai, skambink man, padėsiu.“
Atsibundu, o balso nėra. Ką gi, skambinu Vytui. Ir jis važiuoja su manimi į tą bazę, užsiriša prijuostę, reklamuojančią sriubas, man tokią pat užriša ir sako: „Tu tik būk šalia ir šypsokis.“
Stovėjo prie prekystalio toks artistiškas, toks elegantiškas ir visiems praeiviams siūlė sriubų. Žmonių reakcija buvo neįtikėtina: pats Kernagis sriubomis prekiauja!
Esu tikra, kad jei ne mano bėda, Vytas tokiame renginyje tikrai nebūtų sutikęs dalyvauti. Tačiau dėl kito galėdavo galvą paguldyti.
Mano dėdė Vytautas dažnai skraidydavo į Ameriką koncertuoti. Kartą savo dukrai Eglei, mano pusseserei, lauktuvių parvežė rankinuką. Pamačiau jį ir kad pradėjau rypuoti kaip mergaičiukė (nors jau buvau suaugusi, dukra Elena jau buvo gimusi): „Ojoj, koks rankinukas, koks rankinukas! Kaip aš tokio norėčiau.“
„Gerai, – pasakė Vytas, – po mėnesio vėl skrisiu į Ameriką, parvešiu. Prisimenu tą parduotuvę, jokių problemų.“
Nuskrido Kernagis į Ameriką, susirado parduotuvę, o tokio pat rankinuko nėra, yra tik panašus, kitos spalvos. Skambina jis man ir klausia, ką daryti, pirkti ar ne, ar toks tiks.
Man pasidarė nesmagu, kad dėl mano įgeidžio jis taip vargsta, net iš Amerikos skambina. Pasakiau: „Tiks bet koks.“ Gerai žinojau, kad Vytas nekenčia parduotuvių.
Grįžo Kernagis iš Amerikos ir atvežė būtent tokį rankinuką, koks man patiko. Pasirodo, vaikščiojo Niujorke po tos firmos parduotuves ir ieškojo tol, kol rado tokį, kokio prašiau.
Štai koks buvo Vytautas Kernagis.“
