Kai kurie lankytojai - išsilavinę, aukštąjį mokslą baigę pensininkai, kurie, sulaukę garbaus amžiaus, gauna itin mažą pensiją, kurios nepakanka, norint suvalgyti gardesnį mėsos kąsnį.
Vieni čia laukia dalijamų drabužių, kiti – nemokamų pietų, treti užsuka paplepėti su panašaus likimo žmonėmis ar pažiūrėti žinių.
Kampe, kur pastatytas seno tipo televizorius, daugiau nei dešimt susirinkusių vyrų žiūrėjo dienos naujienas pranešančias žinias. Kitame kampe moterys valgė batoną su arbata ir šnekučiavosi apie dienos aktualijas.
Senjorės siuva gėles
Netrukus čia prasidės dizaino dirbtuvės, kurias veda socialinio centro „Betanija“ savanorė jaunoji dizainerė Janina Zibireva.
Vos į „Betaniją“ įėjus Janinai, dirbtuvių laukiančios garbaus mažiaus moterys šypteli: „Janina mūsų direktorė. Nuostabi mergina, kuri mus išmokė daugybės dalykų. Ateikit ir jūs pasimokinti siūti“, – pakvietė mane Lena ir Marina, kurios jau netrukus sius gėles ant baltų marškinių ir skrybėlių, kurios vėliau bus naudojamos „Betanijos“ muzikinio klipo filmavime.
Jis bus filmuojamas jau šią vasarą. Dainingi ir muzikalūs „Betanijos“ lankytojai su socialiniu darbuotoju Miroslavu Seniučiu įrašė kompaktinį diską „Te svajonės viltį kelia“.
Dainoms planuojama kurti vaizdo klipus. Viename jų salsą šoks „Betanijos“ nariai. Specialiam pasirodymui reikia ir drabužių, kuriais būtent dabar ir rūpinasi Janina kartu su aktyviausiais nariais.
Pedagogė dienas leidžia labdaros valgykloje
Moterys sėda prie didelio stalo, pasiima iš krepšių praeitą pamoką pradėtas siūti gėles, veria siūlus į adatas ir tvirtina jas prie drabužių. Rankdarbių pamoką lydi juokas ir kalbos. Nuotaika dar labiau praskaidrėja, kai Janina pažada netrukus kaisti vandenį ir kviesti darbščiarankes arbatos.
Viena dirbtuvių dalyvė – 62-ejų Lena P. pasakojo visą gyvenimą dirbusi kūno kultūros mokytoja.
Moteris į smulkutę adatą įsivėrė reikiamos spalvos siūlą be akinių ir pasigyrė puikiu regėjimu. Taip pat ji pasidžiaugė nebeprisimenanti, kada pastarąjį kartą lankėsi pas medikus.
„Aš stiprinu savo kūną ir širdelę kiekvieną dieną, kad nereikėtų niekur eiti gydytis.
Jeigu nugriūsiu ant žemės ir pasakysiu, kad dabar pradėsiu savimi rūpintis, jau bus per vėlu.
Visą gyvenimą vartoju papildus, labai daug sportuoju, aktyviai gyvenu, todėl man nereikia gydytojų priežiūros.
Kiekvieną dieną būtina suvalgyti bent mažą šokolado gabaliuką. Ne visą plytelę, kur 100 gramų, o mažą gabaliuką“, – emocingai kalbėjo Lena, net mosikuodama rankomis.
Penkerių skuto bulves ir rašė dailyraščiu
Vilniuje gimusi Lena šeimoje, kur augo trys broliai, buvo pagrandukė. Tėvai buvo pedagogai. Tėtis dirbo kūno kultūros mokytoju, o Lenos mama dėstė matematiką ir lietuvių kalbą.
Kai Lenai buvo penkeri, broliai išeidavo į pamokas, o tėvai – į darbus. Jauniausioji dukrelė likdavo viena namuose.
Kad nenueitų blogais keliais ir nešvaistytų laiko kieme, mama jai palikdavo priskusti pilną kibirą bulvių. Dabar Lena prisimena, kad tai turėjusi daryti itin kruopščiai.
„Kuo ploniau bulvę nuskusi, tuo labiau mama pagirs. Mus mokė taupyti“, – siūdama gėles prisipažino Lena.
Pradėjusi pasakoti apie vaikystėje skutamas bulves, nejučia Lena ėmė lyg žemuoges ant smilgos verti vaikystės akimirkas, vis išnyrančias atmintyje. „Kai mama išeidavo į darbą, aš apsiaudavau jos šlepetes, užsirišdavau prijuostę, kuri tada siekė žemę ir skusdavau bulves.
Taip darydavau kiekvieną dieną. Kai grįždavo broliai, imdavau reikalauti jų dėmesio. Norėjau žaisti, išdykauti, tačiau jie nekreipdavo į mane dėmesio.
Kad netrukdyčiau jiems mokytis, mama sugalvojo man dar daugiau veiklos. Prisimenu, kaip ji liepė man kiekvieną dieną rašyti raides. Jei parašydavau dailyraščiu, parašydavo man pažymį. Jei blogai – gaudavau rašyti ir vėl.
Kone dailyraščiu išmokau rašyti visą abėcėlę, todėl septynerių, nuėjus į pirmą klasę, buvau beveik profesorius“, – kalbėjo Lena, savo frazėmis priversdama koleges kvatoti.
Nuėjo tėvų pėdomis
Mamos liepiama, Lena išmoko labai gražiai rašyti. Iki šiandien ji geba kaligrafiškai ant popieriaus dėlioti raides, todėl prireikus gali ant atvirukų užrašyti sveikinimus ar linkėjimus.
„Gražiai rašau. Reikės sūnaus paprašyti, kad mane į internetą įdėtų. Galėčiau nemokamai sveikinimus rašyti“, – geros nuotaikos nestokojo Lena, kurios pasakojimą vis palydėdavo kitų siuvėjų juokas.
Nors moteris gali pasigirti ypatingu raštu, vis dėlto daugiausiai gyvenime laiko ji praleido sportuodama. Kaip pati sakė, besirinkdama specialybę ji nuėjo tėvų pėdomis, kurie visą gyvenimą pradirbo pedagogais.
„Aš buvau mokytojų vaikas, todėl ir pati tapau mokytoja. Pasirinkau kūno kultūrą, nes buvau labai aktyvi, vikri ir greita.
Manęs visur buvo labai daug. Penkerių metų tėtis mane nuvedė į baseiną. Mano rankos ir kojos buvo labai ilgos, aš buvau labai liekna.
Man sakė, kad jeigu lankysiu baseiną, išaugsiu laiba. Tikėjau, kad vanduo gydo žmogų, todėl mokiausi plaukti. Pamėgau vandenį“, – aiškino Lena ir kelis sykius pakartojo, kad vanduo tikrai gydo.
Vestuvės – dėl buto Vilniuje
Įstojusi į kūno kultūros institutą Kaune ji suprato, kad turės išmokti to, ko anksčiau nebuvo mokėjusi. „Nemoki važiuoti dviračiu – negausi įskaitos. Žiemą nečiuoži slidėmis – įskaitos nebus.
Geras treneris turi mokėti viską. Būdavo, kad su vaikais važiuodavau į stovyklas. O kas, jeigu kuris nors ims skęsti? Treneris turi mokėti gelbėti, gaivinti ir padėti.
Vėliau ir masažuoti mokiausi“, – aiškino Lena bei pridūrė iki šiol masažu gydanti sergančias kaimynes.
Visą gyvenimą kūno kultūros mokytoja pradirbusi Lena jaunikį susirado ten, kur išvyko studijuoti, Kaune.
Ji atvira – vestuvės vyko iš reikalo. Tik ne dėl to, kad po moters širdimi ėmė megztis gyvybė, o todėl, kad Kaune studijavusi pora labai norėjo gyventi sostinėje, nuosavame būste, kurį anuomet buvo sunku gauti.
„Tais laikais jauniems specialistams duodavo butus. Reikėjo susituokti, kad gautume būstą Vilniuje, apie kurį svajojau.
Su vienu vaikinu bendravome nuo pat studijų pradžios, todėl vėliau nusprendėme susituokti.
Nežinau, ar mylėjome vienas kitą, bet draugystė iki vestuvių truko daugiau nei šešerius metus.
Mes žinojome, kad kai baigsime institutą, mus išsiųs atidirbti į kaimą. Labai nenorėjome. Svajojome apie sostinę.
Prieš baigiant aukštąją mokyklą susituokėme ir jau kaip sutuoktiniai atvykome į Vilnių. Po metų gavome butą“, – kalbėjo Lena ir pasidžiaugė, kad planą įgyvendinti pavyko.
Palaidojusi vyrą, atrado naują veiklą
Su sutuoktiniu Lena susilaukė dviejų vaikų. Tiesa, sūnūs tėvų pėdomis nepasekė ir pedagogais netapo – vienas pasirinko gydytojo, o kitas – pareigūno kelią.
Šiuo metu Lena gyvena viena. Jos vyras, su kuriuo nuo ankstyvos jaunystės kartu gyveno, mirė prieš penkerius metus.
Kai dirbtuvių vadovė Janina pasiūlė Lenai siūti gėles, iš pradžių ji kiek sutriko sakydama, kad nemoka siūti.
Vis dėlto vėliau užsispyrė ir pabandė sau įrodyti, kad siūti moka, o jeigu nemoka – išmoks.
Su tokia mintimi ji jau pagamino dešimtis spalvotų gėlių, kurias su kolegėmis „Betanijoje“ sagsto ant drabužių, skirtų muzikinio klipo filmavimui.
„Aš pajaučiau tokią tuštumą po vyro mirties, kad nebežinojau, ką daryti. Ėmiausi vėl rašyti sveikinimus, atradau socialinį centrą „Betanija“, kur iš pradžių užsukdavau pavalgyti, pakeisti aplinką.
Čia man laikas bėga gerokai greičiau, susirandu bendraminčių, su kuriomis pasikalbame, pabendraujame.
Neslėpsiu – mano ir pensija labai maža. Nors mano darbo stažas – daugiau nei 30 metų, pensijos gaunu kiek daugiau nei 100 eurų.
Bet ir tai manęs neliūdina. Aš išmokau džiaugtis kiekviena diena ir gyvenimu. Reikia žinoti, kad jeigu šiandien mums blogai, tai rytoj bus tikrai geriau. Svarbiausia yra neprarasti geros nuotaikos ir tikėjimo geresne ateitimi“, – pakiliai kalbėjo Lena.
