Tada lig tol praktiškai nesportavęs vyras sudalyvavo dviračių labdaros žygyje. Nuo to viskas ir prasidėjo. Šiandien tėvai džiaugiasi – medikai patvirtino, kad mergaitės liga visiškai pasitraukė, o Vingaudas stebina vis geresniais sporto pasiekimais.
Prieš porą metų jis pagarsėjo kaip pirmasis Lietuvos atstovas, 2015 metų vasarą Anglijoje, Boltone įveikęs Geležinio Žmogaus trasą. Dabar jam už pečių – jau kelios tokios varžybos. Pernai – Nicoje ir Velse, šiemet birželį bus ketvirtas kartas, vėl Boltone. Tarp šių varžybų – Londono Maratonas, triatlonai, biatlonai, kelių mylių plaukimai, šimtamylės dviračių lenktynės kalnuotomis vietovėmis.
Tačiau tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje palyginti nedaugelis žino, kad Geležinio Žmogaus titulą gauna tas, kuris mažiau kaip per 17 valandų nuplaukia 3,8 km atvirame vandenyje, nuvažiuoja dviračiu 180,2 km kalnuota vietove ir nubėga 42,2 km maratono distanciją. Dalyvių paprastai būna 2–3 tūkstančiai, plaukia didžiulis būrys vienu metu, išlipus iš vandens reikia susirasti savo dviratį tarp tūkstančių kitų (pasakinėti negalima) ir kuo skubiau persirengti. Ne visi baigia distanciją nustatytu laiku; daugelis pasitraukia po pirmos ar antros rungties; kalnuose dažnos avarijos.
– Vingaudai, tu – triskart Geležinis Žmogus. Kodėl pasirinkai tokias sunkias varžybas, ar buvai geras atletas?
– Ne, nebuvau. Vaikystėje man leido lankyti viską, ko užsimanydavau: krepšinį, futbolą, imtynes, kikboksą, plaukimą, jodinėjimą... Kai pasakiau, kad ruošiuosi Geležinio Žmogaus varžyboms, žmona Agnė nusišaipė, kad tai eilinis Vingaudėlio užsidegimas, o mama ėmė verkti, kad numirsiu.
– Tai gal buvai geras bėgikas?
– Ne, bet visada norėjau ko nors prasmingo pasiekti. Buvau 9 metų, kai pirmą kartą bėgau Gyvybės ir Mirties keliu (mamai pranešiau išbėgdamas pro duris). Mes trys paskutiniai atbėgom – toks vyras, maža mergaitė ir aš. Paskui bėgdavau kasmet, irgi kažkur uodegoj, bet norėjau prisidėti prie Sąjūdžio, kaip mano tėvai.
– Tai kodėl būtent Geležinis Žmogus?
– Musų dukrelė Sofija buvo dvejų metų, kai jai buvo nustatyta leukemija. Mes paverkėm ir nusprendėm – ne mes čia svarbiausi, o ji. Ją gydė nuostabioje Royal Marsden ligoninėje. Dvejus metus. Vaistai, chemijos terapija, zondai.
Kai matai tuos vaikus, kurie šitiek iškenčia, pats irgi nori daryti kažką, kad nesijaustum bejėgis, nereikalingas. Tada sudalyvavau labdaros dviračių ture Londonas – Paryžius. Atidariau sąskaitą Marsdeno ligoninės labui, į kurią draugai, giminės, pažįstami suaukojo daugiau kaip 2000 svarų.
Per visas savo akcijas esu surinkęs vėžio labdaroms ir tyrimams apie 8 tūkstančius. Visiems esu labai dėkingas; aš savo ruožtu už kiekvieną akciją sumoku nemažą dalyvio mokestį. Tai mano piniginis indėlis į labdaros judėjimą. Sofiją išgydė. Esu pasiryžęs visą gyvenimą remti vėžio tyrimus.
– Bet kodėl būtent Geležinis Žmogus? Ir dalyvio mokestis didžiausias, ir ypatingų atletinių pasiekimų neturėjęs Be to, tavo darbas – vyriausiasis šefas garsiuose Londono restoranuose Ilgos darbo valandos.
– Taip, kas šioje pramonėje dirbo, žino – jei pareini namo apie 12, tai jautiesi kaip iš darbo pabėgęs, o jei netyčia gauni 2 išeigines – visiška laimė Taigi, treniravausi paprastai – dviračiu pirmyn-atgal į darbą daugiau kaip 40 kilometrų, per pietų pertrauką, jei tokia pasitaiko – į sporto salę.
– Kaip sužinojai apie Geležinį Žmogų, kas paskatino?
– Kai Sofija susirgo, dirbau vyriausiuoju šefu Savoy Gordono Ramsey restorane. Gordonas atėjo į virtuvę, aš pasigyriau – va, nuvažiavau Londonas-Paryžius trasą Klausia – per vieną dieną? Ne, sakau, tai trijų dienų labdaros akcija Tas ėmė juoktis . Trys dienos? Aš Geležinįo Žmogaus varžybas Havajuose užbaigiau per 14 valandų, o tu – 300 mylių per 3 dienas? Rado kuo girtis.
Aš prie juokų pratęs, bet pažiūrėjau į save – sveriu apie 100 kilogramų, man 30 metų, Ramsey – 46. Pasakiau sau: viskas, dalyvausiu.
– Taigi, sakei , kad nebuvai geras atletas, o čia bėgimas, plaukimas, dviratis – kaip su technika, treniruotėmis?
– Dirbau su treneriu. Jis filmuoja, aiškina – žiūrėk, pilna pėda bėgi Žmona, gera sportininkė, sako – tu ne plauki, o su vandeniu kovoji Nelengva buvo pakeisti blogus įpročius, bet dirbi ir tobulėji, kiek gali. Viename triatlone nuplaukiau greičiau už pirmą vietą laimėjusį profesionalą, bet svarbiausias indėlis – dviratis ir bėgimas.
– Tai kokie rezultatai? Patenkintas?
– Pirmos varžybos buvo Boltone 2015 vasarą, visą trasą baigiau per 11:49:36. Niekad nepamiršiu momento, kai ant finišo ekrano pasirodė mano vardas ir pavardė, žodis Lietuva. Ir buvo taip smagu, kad komentatotrius gerai ištarė mano vardą ir pavardę, aš jam ranką paspaudžiau, padėkojau. Vargas su mūsų pavardėm ir ilgais skambiais vardais
Maniau, Boltone buvo nelengva, bet daug sunkiau buvo Nicoje 2016 birželio pradžioj. Karšta, kalnai, dviračiu važiuodamas mačiau ne vieną parkritusį, kraujuojantį, apsuptą medikų. Nulipus nuo dviračio, kaip ir Boltone, ėmė nežmoniškai skaudėti nugarą, bet net mintis tokia nešovė pasitraukti. Vaistai, ir bėgi toliau. Rezultatas daug geresnis nei Boltone: 11:03:01.
Kaip visada, visa šeima atvažiavo remti, draugai su vaikais. Dalyviai Nicoje daug „kietesni“. Draugas Oli bėgo su manim 10 kilometrų maratono, kad paremtų. Labai reikėjo, manau, kad as vienintėlis buvau vienas, iš visų kitų šalių dalyvavo grupės.
– Vis tiek nesuprantu – kodėl po 3 mėnesių vėl dalyvavai varžybose, šįkart – Velse?
– Ambicija. Tai vadinasi „GM vienas po kito“; norėjau pamėginti. Be to, maniau, po kalnuotuosios Nicos karščių – ką čia reiškia Velsas. Užsibrėžiau pagerinti asmeninį laiką, užimti aukštesnę vietą. Visiems sakiau – ne kalnai čia, o nepatogios lygumos.
Bet buvo dar sunkiau nei Nicoj. Kalnai kaip reikalas, vėjas Trasą baigiau per 11:13:12 (nuplaukiau greičiau, nubėgau beveik taip pat, dviračiu užtruko 10 minučių ilgiau). Bet vietą užėmiau geresnę.
– O kokias vietas užimi?
– Boltone savo amžiaus kategorijoje buvau 44, bendroje įskaitoje – 243, tarp pirmųjų 12 procentų; Nicoje, kur dalyviai buvo daug stipresni ir mano asmeninis laikas buvo 46 minutėm geresnis, atitinkamai – 119 ir 660, tarp primųjų 22 procentų; Velse – atitinkamai 35 ir 205, tarp pirmųjų 10 procentų.
– Laikaisi ypatingo režimo?
– Nepavadinčiau režimu – pasikeitė visas gyvenimo būdas. Geležinio žmogaus kūne – 4–7 procentai riebalų. Kai važiavau į Boltoną, šis rodiklis buvo 22, prieš Nicą – 13,8, dabar – apie 12.
– Tai ką valgai?
– Nesijuokit, bet tik augalinį maistą. Ne taip lengva – maistas turi būti labai subalansuotas, kokybiškas; daug riešutų, ankštinių; avokadas, kokosai visuose pavidaluose; sėklos, uogos; vaisiai. Reikia daug žinoti apie maisto sudėtį, tada nesunku gauti iš augalinio maisto reikiamą baltymų ir mineralų kiekį; reikia geležies preparatų, keleto kitų papildų.
Daugelis sakė: dabar jau tikrai susirgsi Ne tik kad nesusirgau, bet jaučiuosi daug sveikesnis, žvalesnis. Ir stipresnis. Gorila, pavyzdžiui, visiška vegetarė, dramblys taip pat. Alkoholio negeriu bent 3 mėnesius iki varžybų, seniai mečiau rūkyti.
– Tai tu vienas toks tarp Geležinių Žmonių? Nei mėsos, nei pieno, nei kiaušinių.
– Ne, apie 15 procentų pastovių dalyvių – vegetarai. Būdamas šefas, sukūriau originalų energetinių kamuoliukų receptą; jie labai populiarūs tarp draugų atletų, kurie vadina mano kūrinį „Vinio kamuoliukai“. Turiu planų pradėti komerciškai gaminti tokį skanų ir energijos suteikiantų maistą atletams; jau įvyko keli pristatymai.
– Ar nėra taip, kad visas šeimos gyvenimas sukasi apie tave? Tavo maistas, treniruotės, varžybos?
– Iš dalies, bet aš manau, kad vaikų gyvenimas nuo to pasidarė dar įdomesnis; jie tiek pamato, išmoksta, įgyja naujų draugų. Kiekvienas dalyvis turi komandą, mano komanda – mano šeima ir draugai.
Vaikai nepraleido nė vienų didesnių varžybų, beveik kas savaitę bėga poros kilometre parko varžybuose; Hugo pradėjo nuo dvejų metų. Jis nori daryti viską, ką Sofija daro, o ji pradėjo dalyvauti bėgimuose , kai tik sustiprėjo po tos baisios ligos. Gydytojai visiškai tam pritarė. Mes juos giriame už dalyvavimą bet kokiu oru, už mažiausią laiko pagerinimą.
Žmona Agnė irgi dalyvauja dviračių lenktynėse. Ji organizuoja visas mūsų išvykas, komandos uniformas, lipdukus, plakatus. Nežinau, kada spėja. Taip smagu pamatyti savo Hugo su marškinėliais, ant kurių puikuojasi šūkis: „Mano tėvelis aplenkė tavo tėvelį“ Arba Sofijos: „Tėveli, spausk greičiau, mama nori į Havajus“.
Bet Sofija nesigiria tėčio pasiekimais. Paklausta, kodėl, atsakė – mokykloje girtis negalima. Keturmetis Hugo aną dieną nuvažiavo dviratuku iki mokyklos – 2 mylias. Klasės draugų tėvai sako, kad mūsų vaikų dieta – pavyzdinė, ir kad jie tuo pavyzdžiu seka.
– Palauk, o kodėl į Havajus?
– Tai daugelio Geležinių žmonių svajonė ir tikslas. Šiaip varžybose gali dalyvauti kiekvienas užsiregistravęs, bet Havajuose, kuriuose prasidėjo šis judėjimas, teisę dalyvauti turi tik nugalėję savo kategorijose. Kitas būdas – pakliūti į atrinktų 100 atletų grupę. Tam reikia sudalyvauti 12 varžybų, iš kurių 2 įvyko per paskutiniuosius dvejus metus, taip pat reikia užsiregistruoti į varžybas ateinantiems metams. Žinoma, galima nusipirkti vietą aukcione, pradinė suma – 10.000 JAV dolerių. Arba laimėti loterijoje. Tai – ne man. Aš turiu laimėti vietą.
– O jeigu nelaimėsi?
– Atsakymas vienas – laimėsiu.
– Ar norėtum pakviesti į šį judėjimą daugiau tautiečių?
– Žinoma, norėčiau. Boltone radau vieną vyresnį atletą su lietuviška pavarde, bet jis dalyvavo kaip Didžiosios Britanijos atstovas. Labai malonus žmogus, dar kalba lietuviškai Nicoje dalyvavo 4 latviai, 3 sėkmingai baigė distanciją, taip pat 3 estai, distanciją baigė visi. Dalyvavo su savo šalies spalvom. O šiemet 43 metų estas triatloninkas Pallo Rait, kuris Nicoje buvo 63 vietoje, tais pačiais metais sėkmingai sudalyvavo varžybose Havajuose.
– Bet ne kiekvienas taip gali. Padėtum broliams lietuviams?
– Mielai, jau dabar treniruoju, galiu kai ką patarti. Esu tikras – jei aš galiu, gali kiekvienas, kas tikrai to nori. Mane mokykloje buvo nurašę. Tai padaryti lengviausia – nesimoko, išdykauja.
Paauglystėje buvau kaip reikiant įklimpęs į narkotikus. Šeima už ausų ištraukė. Baigiau vidurinę (šiaip taip), kulinarijos kursus. Su tuo gražiai išverstu diplomu 17 metų amžiaus atvažiavau su mama į Angliją. Per 2 savaites susiradau darbą, po mėnesio gyvenau savarankiškai.
Po pusmečio jau dirbau Garick’o clube, tuo pačiu mokiausi Kings koledže, kurį baigęs įstojau į Thames Valey universitetą, turiu Tarptautinio kulinarijos meno bakalauro laipsnį.
Būdamas 25-erių jau dirbau vyriausiuoju šefu Michelin Star kategorijos restorane. Tas pats nurašytas Vingaudas.
Mes turim neleisti „nurašinėti“ savo vaikų, ypač tų, kurie linkę į azartinę priklausomybę. Įtraukim juos į tikrą gyvenimo azartą. Manau, kad Geležinis Žmogus – tai ne tik sportas, tai gyvenimo būdas, tobulėjimo mokykla. Jei tikrai norite tapti Geležiniais Žmonėmis, jei norite sudominti savo vaikus (juų varžybos vyksta tuo pat metu, kaip ir suaugusiųjų) – mielai padėsiu patarimais. Susiraskit mane feisbuke. Tikrai tikiu, kad kitąmet sudarysime geležinių lietuvių grupę.
