Vasario 16-osios aktą Vokietijoje radęs mokslininkas prisiminė gimdymo namuose su tėvais ir seneliu praleistus dešimt pirmųjų gyvenimo metų.
Kaunietis taip pat prisipažino, kad gimė kituose Kauno gimdymo namuose. Mat pats senelis juos rekomendavo.
- Kiek metų jums buvo, kai gyvenote senelio pastatytuose gimdymo namuose? Kokie prisiminimai gyvi?
- Prisiminimai gausūs ir labai šilti. Praleidau ten pirmuosius dešimt savo gyvenimo metų. Tiesą sakant, gimiau ne tuose gimdymo namuose, bet nuo pat pirmųjų dienų ar savaičių tai buvo pirmieji mano namai.
Kai sovietmečiu iš senelio konfiskavo jo statytą ligoninę, leido seneliui ir mums pasilikti ligoninėje įrengtame bute su savo senais baldais, popieriais, knygomis. Nieko nerevizuodavo.
Tarp senų baldų ir knygų aš ir augau.
Prisimenu, kad buvo griežtai draudžiama eiti į ligoninės erdves – butas buvo įsiterpęs į ligoninę. Senelis taip ir statė, kad bet kada galėtų nueiti pas gimdyves ar ligones.
Man tai buvo toks tabu, kad per dešimt metų nė karto neišdrįsau. Bet viena, ką išdrįsau, tai važinėtis liftu. Tai buvo pramoga, nors irgi neleistina.
Liftas tuo metu buvo pats moderniausias - „Šindlerio“. Jis toks kokybiškas, kad iki dabar tebeveikia. Kai senelis 1936 metais statė ligoninę, jis naudojo viską, kas buvo moderniausia.
Gimdymo namai – mano vaikystės žemė. Nors gyvenu už 50 metrų nuo jų, progų užsukti yra ne taip jau ir daug. Todėl džiaugiuosi, kad šiemet per vaikų šventę galėjau ten pabūti.
- Kaip atsitiko, kad gimėte ne senelio įkurtuose gimdymo namuose?
- Labai paprastai. Senelis kreipė labai didelį dėmesį, kur jo marčiai gimdyti. Spėju, kad jis parinko tuos Kauno gimdymo namus, kurių gydytojų kolektyvu tuo metu labiausiai pasitikėjo.
- Senelis nenorėjo pats priimti į pasaulį ateinančio anūko?
- Jo amžius to nebeleido. Gimiau 1954 metais (P.Mažyliui buvo 69-eri. - Red.). Tuo metu jis dėstydavo, toliau organizavo statybas, bet, jei neklystu, tai tik konsultuodavo ir nepriiminėdavo gimdymų.
Žinoma, jis dalyvavo gydymo procese ir labai aktyviai. Bet į pasaulį atėjau ne per jo rankas.
- Ko iš senelio išmokote, kokius bruožus paveldėjote?
- Atsakysiu ne visai į jūsų klausimą. Senelis buvo neprilygstamas autoritetas – man, visai šeimai ir turbūt visai giminei.
Jo asmenybės prisiminimo jėga visą laiką rodė, į ką lygiuotis. Mažai kam gyvenime duota šitokia energija ir gyvenimo rezultatyvumas.
Kur benueičiau, anūkai ar net proanūkiai sako: „Į jūsų senelio rankas gimė mano senelis ar prosenelis.“
Tai yra motyvas gyventi taip, kaip senelis gyveno, nors jam ir neprilygsim. Tai užveda, motyvuoja.
Jis – moralinis autoritetas. Simboliška – virš mano lovos kabo senelio portretas.
- Gimdymo namų bendruomenei padovanojote pasirašytą voką. Koks tai vokas, kuo jis ypatingas?
- Tai senelio 1936 metais spausdintas firminis vokas su Prano Mažylio ligoninės pavadinimu, adresu, telefono numeriu.
Pagalvojau, kad gal bus linksma, kad anūkas pasirašys ant senelio firminio voko – taip ir padariau.
- Kaip dažnai aplankote senelio statytą ligoninę?
- Daug dažniau sapnuoju negu fiziškai įeinu.
- Kokie būna tie sapnai?
- Sapnuoju laiptines, ligoninės atmosferą. Matau, jaučiu ir žinau, kad sapne atsiradau Putvinskio gatvėje 3.
