Verslininkai Kristina ir Povilas Stroliai augina dukteris Elzę Mariją (11 m.), Sofiją (7 m.) ir sūnų Benjaminą (6 m.), o lapkričio pabaigoje turėtų susilaukti dar vieno vaiko.
Atžalos norėtų turėti dar vieną brolį, kad namuose būtų po lygiai mergaičių ir berniukų.
Tačiau tėvams visiškai neturi reikšmės, sūnus ar duktė papildys draugišką šeimą. Svarbu, kad kūdikis gimtų ir augtų sveikas.
Ketvirtas vaikas kauniečiams Stroliams netaps iššūkiu, nes pora turi nemažai patirties, kaip auginti ir auklėti atžalas. Tačiau Povilui dėl ketvirto vaiko teko nemažai įkalbinėti žmoną, mat susilaukti pagranduko ji ketino jau perkopusi keturiasdešimtmetį.
Moteris norėjo iki brandaus amžiaus pakeliauti, daugiau laiko skirti poilsiui, o tiktai po to, kai vaikai bus gerokai ūgtelėję, ryžtis dar vienai atžalai.
Bet P.Strolys buvo atkaklus ir įtikino žmoną, jog susilaukti dar vieno palikuonio dabar – geriausias laikas, o po keturiasdešimtmečio jau gal ir nebūtų lengva bėgioti paskui mažylį.
Tad sutuoktiniai sutarė, kad naujas šeimos narys į šį pasaulį ateis šįmet. Bet K.Strolienė vyro paprašė pažadėti: „Gimus vaikui turėsi labai daug padėti.“ Sutuoktinis akimirksniu sutiko: „Tu tik pagimdyk.“
Gimus kiekvienam vaikui vyras žmonai įteikdavo įsimintiną dovaną – žiedą su deimantais, auskarus, kitų brangių papuošalų. Susilaukus ketvirtos atžalos taip pat numatyta dovana – Kristina turėtų pasipuošti laikrodžiu.
Tokią tradiciją šeimoje gimus vaikams įskiepijo pati motina, todėl dabar ji džiaugiasi, kad kiekvienas papuošalas jai siejasi su dukromis ir sūnumi.
Sutuoktiniui tokiais atvejais būtų buvę paprasčiau duoti pinigų, kad žmona už juos išsirinktų ką nors gražaus. Tačiau ji vyrui pakuždėjo, jog jai būtų malonu, kad vaikų gimimą įprasmintų tėvo išrinkta dovana.
Taip ir atsirado Strolių šeimoje tradicija.
Tačiau kada porai žengti prie altoriaus, buvo vyro sprendimas. P.Strolys vesti mylimą moterį ir verslo partnerę numatė tik tada, kai sulauks trisdešimtmečio.
Todėl išėjo triguba šventė – Povilo 30-asis gimtadienis, jauniausios atžalos krikštynos ir vestuvės. Tad prieš šešerius metus Kauno Šv.Gertrūdos bažnyčioje jaunavedžiai žengė prie altoriaus jau su trimis vaikais.
„Nebuvo laiko, nebuvo ir reikalo tuoktis anksčiau, nors su Povilu buvome pažįstami senokai. Kai JAV baigiau tarptautinės teisės magistrantūros studijas, grįžau į Lietuvą. Tėvynėje mudu susitikome“, – pasakojo K.Strolienė.
Kristinai Jungtinėse Amerikos Valstijose patiko. Nors daugeliui atrodytų, kad amerikiečiai dirbtinai šypsosi, lietuvei tokia atmosfera buvo priimtina.
„Man patinka, kad žmonės neužkrauna kitiems savo problemų, dalijasi tik geromis emocijomis“, – studijų metus prisiminė Kristina.
Moteris pasvajodavo, kad norėtų siekti karjeros už Atlanto, keliauti po tą šalį.
Tačiau grįžusią į tėvynę likimas ją suvedė su būsimu vyru.
Nutarusi su verslo partneriu prekiauti baldiniais audiniais, Kristina užsuko pas P.Strolį nuomotis patalpų parduotuvei.
„Su Povilu ilgokai buvome tik draugai, nes iš pradžių nebuvau nusiteikusi rimtiems santykiams.
Jis mane draugiškai apgavo – vis kviesdavo vykti kartu į parodas Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje. Ir po parodos Turkijoje namo grįžome kaip pora.
Jis visąlaik sakydavo, kad tik sulaukus trisdešimtojo gimtadienio galima kurti šeimą, nes taip jam pataręs šviesaus atminimo tėvas. Ir jis paklausė šio patarimo“, – pasakojo K.Strolienė.
Sutuoktiniai kartu ne tik namuose, bet ir versle. Kristina ir Povilas – namų kvapų ir dekoravimo detalių įmonės „Krispo“ savininkai. Netgi įmonės pavadinimas sukurtas iš verslininkų pirmų vardo skiemenų rodo, jog sutuoktiniai žengia koja kojon ne tik gyvenime, bet ir versle.
P.Strolys nebeįsivaizduoja, kad galėtų su žmona dirbti atskirai, nes vyrui tiesiog gražus toks verslo modelis, kai visuomet šalia gali matyti artimą žmogų ir su juo pasitarti svarbiais klausimais.
Kristina kartais vyrui užsimena, kad dirbti atskirai būtų geriau, mat kiekvienas grįžęs namo po darbo pasidalytų informacija apie įvykius ir mėgautųsi ramybe, o dirbant kartu pokalbiai apie verslą nenutrūksta kone ištisą parą.
Tačiau nei vienas, nei kitas jau nebeįsivaizduoja, kad dirbtų atskirai, nes tapo darnia komanda. Vyras yra atsakingas už finansus, strateginius įmonės sprendimus, o žmona – veiklos vykdytoja.
„Todėl kalbos apie darbą atskirai jau, ko gero, negali būti. Bet man norisi šiek tiek daugiau laisvalaikio“, – užsiminė K.Strolienė, turinti tradiciją kartą per metus susiruošti į kelionę su draugėmis.
Tuo metu, kai ji planuoja kelionę, sutuoktinis irgi stengiasi tą laiką išnaudoti pomėgiams, pavyzdžiui, su draugais išvykti į žvejybą užsienyje. Trumpam atsikvėpę sutuoktiniai vėl kimba į giminės tradicijas puoselėjantį verslą.
Povilas su vyresniu broliu Gintautu perėmė tėvų sukurtą verslą, iš kurio atskilo panašia veikla užsiimančios įmonės. Versle ir vienas, ir kitas sukasi su žmonomis. Tačiau brolių šeimos nėra panašios – Povilas turi tris vaikus, Gintautas – du.
„Niekada nenorėjau didelės šeimos, o Dieve sergėk. Visąlaik įsivaizdavau, kad turėsiu vieną vaiką, greičiausiai dukrą, ir man bus smagu su ja eiti į parduotuves, bendrauti, keliauti.
Didelės šeimos nenorėjau dėl to, kad anksčiau nemaniau, jog galiu daug duoti vaikams.
Buvau įsitikinusi, kad esu savanaudiška moteris, kuri nieko nenori duoti, tik imti sau – keliauti, dirbti, mokytis. Bet gimus vaikams supratau, kad ir šeimai galiu labai daug duoti“, – šyptelėjo Kristina.
P.Strolys visada kalbėdavo apie didelę šeimą. Žmona net juokavo, kad jeigu ne bendras jų susitarimas dėl keturių vaikų, ko gero, vyras norėtų turėti ir daugiau atžalų.
Būrį vaikų turintis verslininkas anksčiau vis nerimavo, kam perleis savo verslą. Kadangi Stroliai ryšius palaiko su prekių tiekėjais iš Pietų Europos, pastebėjo, kad jie taip pat turi po keletą atžalų, tad iš kartos į kartą perimamas verslas dažniausiai atlaiko ir ekonomines krizes.
K.Strolienė taip pat pastebėjo, kad šalį krečiant ekonominei krizei „Krispo“ per daug nenukentėjo, mat daug reiškė ir tai, kad verslas plėtojamas šeimos įsigytose patalpose, nereikėjo jų nuomotis.
Todėl buvo kur kas lengviau atlaikyti sunkumus negu tiems, kurie neseniai verslą pradėjo kurti nuo nulio.
Dabar Kristina sutinka su vyru, kad verslo stabilumas priklausys nuo to, kas jį perims. O, turint būrį vaikų, neabejotinai bus kam jį perduoti.
Tačiau šiuo metu anksti spręsti, kuri iš trijų atžalų norėtų tapti verslo paveldėtojais.
Elzė Marija jau kiek laiko kalba, jog norėtų būti veterinarijos gydytoja, Benjaminas dar nežino, kuo bus užaugęs, tik vidurinioji atžala Sofija užsimena, kad jai patiktų dirbti „Krispo“.
Stroliai tikino vaikų pernelyg nelepinantys – nors verslininkai galėtų atžalas leisti į privačius vaikų darželius ir mokyklas, trijulė lanko valstybines ugdymo įstaigas, kuriose bendrauja su mažiau pasiturinčių ar socialinės rizikos šeimų atžalomis.
Būdami kartu su visais verslininkų vaikai išmoko atskirti gera nuo blogo ir dalytis su mažiau pasiturinčiais. Nieko neraginama vidurinioji duktė kartais dovanoja savo žaislus mažiau jų turinčiai darželio draugei.
Be to, Stroliai nepaiso vaikų norų dažnai pirkti žaislus. Jų visuomet paklausiama, ar tikrai to reikia. Verčiau drauge užsukus į knygyną šeima išsirenka pasakų knygų. Jas motina skaito kiekvieną vakarą.
Paklausta, ar vaikai turi vardinių dizainerių drabužių, K.Strolienė tik šyptelėjo: „Ne. O kam to reikia?“
Šeimos versle dirbanti Kristina dažnai pati vaikus palydi į darželį ir mokyklą. Po pamokų grįžtančią vyriausiąją dukrą dažniausiai pasitinka auklė su karštais pietumis. Juk vaikui svarbu, kad namuose jo kas nors lauktų, pabendrautų.
„Anksčiau mes gyvenome bute, miesto centre, tačiau kai pamatėme, kad vaikai pradėjo žaisti asfalto gabaliukais, kuriuos įsivaizdavo kaip gyvūnėlius, nutarėme pasiaukoti – įsikurti nuosavame name. Tuo džiaugiamės, nes pro vieną namų langą matome vaikų darželį, pro kitą – mokyklą“, – pasakojo K.Strolienė.
Šeimoje esame susiderinę, kas parves jaunėlius iš darželio. Kartais pareigos pasirūpinti jaunesniais tenka ir vyriausiai dukrai.
Turėdama būrį vaikų Kristina suprato, kodėl sutuoktiniui tai buvo labai svarbu. Moteris mato, kaip gražiai bendrauja plati vyro giminė, – visi kartais susitinka, dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais, vieni kitus palaiko.
„Mano giminė nėra tokia didelė kaip Povilo. Mano brolis prieš septynerius metus žuvo ir paliko tris atžalas, dėdė turi vieną vaiką, todėl mūsų šeima – labai maža“, – atsiduso Kristina.
Po širdimi ketvirtą kūdikį nešiojanti K.Strolienė apskaičiavo, kad jis galėtų gimti per vyresniosios dukters gimtadienį – lapkričio 27-ąją. Motina pajuokavo, kad Elzė Marija gaus dar vieną dovaną – sesutę ar broliuką.
„Man gimtadienį sugadinsi“, – irgi juokaudama atsakė duktė.
Nors visų vaikų Kristina susilaukė natūraliai, užsiminė, kad rudenį nenorėtų kankintis, – viliasi, kad ketvirtoji atžala galėtų pasaulį išvysti po cezario pjūvio.
„Kai nuvykstu į ligoninę, gydytojas man visada sako: „Vaikeliui taip gera ateiti į pasaulį natūraliai. Jeigu nėra komplikacijų, kam ta operacija? Pakentėsite truputį ir pamiršite skausmus.“ Taip tris vaikus ir pagimdžiau pati“, – motinystės patirtimi dalijosi verslininkė.
Kai K.Strolienė susilaukdavo kūdikio, nedarydavo pertraukos darbe. Sugrįžus iš ligoninės namo verslininkė jau po dviejų dienų pasiimdavo vaikelį ir lėkdavo į darbą.
„Savo kabinete galėdavau prižiūrėti ir pamaitinti kūdikį.
Be to, šalia visada buvo anyta.
Todėl natūraliai susiklostydavo vaiko auginimo ir verslo reikalų darna“, – pasakojo „Krispo“ bendraturtė ir vadovė.
Šeimoje, kaip ir versle, pora dalijasi pareigomis. Bet kartais sutuoktiniai nesutaria dėl auklėjimo. Mat tai, kas tinka dukroms, netiko sūnui. Juk mergaitės iš prigimties – švelnesnės, paklusnesnės. Berniukai dažnai pasižymi išdykumu.
Kai sūnus nusižengdavo, tėvas jam liepdavo eiti į kitą kambarį ir apgalvoti prastą elgesį. Tačiau tai rezultatų nedavė, nes vaikas tik dar labiau užsisklęsdavo, jautriai bausmę išgyvendavo.
Po kiek laiko darželio auklėtoja pastebėjo, kad verslininkų sūnus kartais mikčioja, patarė pasikalbėti su psichologe.
Supratusi, kad darbas su psichologe gali ilgokai užtrukti, motina prisipirko knygų apie vaikų auklėjimą. Jas visas perskaičiusi K.Strolienė rado receptą – jeigu vaikas neklauso ar negražiai elgiasi, reikia su juo apie tai pasikalbėti, išsiaiškinti, kodėl taip daro. Sūnus po kiek laiko, daugiau bendraudamas su tėvais, nustojo mikčioti.
„Kartais vyras dar ir dabar praranda kantrybę, tuomet jam patariu: ramiai su vaiku pasikalbėk, prisimink, ką turėjome daryti, kai jis neklausydavo, ir kaip mums pasisekė pasiekti susitarimą.
Dabar sūnus net pats, kai pasitaiko nesutarimų su seserimi, elgiasi kaip mes: „Elze, bet aš tavęs labai prašau, būk gera, padaryk...“
Vadinasi, jam tiko toks auklėjimas, jis gerai jautėsi, todėl tą metodą taiko ir seserims“, – apie išbandymus auklėjant vaikus pasakojo K.Strolienė.
Šeimoje iššūkis buvo pametinukų gimimas – kai Sofijai buvo metai, gimė Benjaminas.
Tada Stroliai maždaug metus lovoje įsitaisydavo su abiem vaikais – šalia tėvo gulėdavo duktė, šalia motinos – žindomas kūdikis.
Sutuoktiniai taip buvo įpratę prižiūrėti pametinukus, kad naktį kaipmat pagal balsus ir judesius atskirdavo, kuris jų pabudo arba verkia.
Tėvai savotiškai išmoko nebegirdėti garsų kitoje lovos pusėje, nes kiekvienas buvo pasiskirstęs pareigas.
O kai reikėdavo maudyti vaikus, kiekvienas maudydavo savo prižiūrimą atžalą.
Iš pradžių tokia pametinukų priežiūra nuliūdino vyriausiąją dukterį, kuri tuo metu norėjo daugiau tėvų dėmesio. Tačiau sumanūs tėvai rado išeitį – buvo sumontuota dviejų aukštų lova, kurios antrame aukšte miegodavo pirmagimė. Tuomet šeima jautėsi tvirta lyg kumštis.
Ar gimus ketvirtam vaikui, tėvai pasiskirstys juos prižiūrėti po du? Kristina kvatodama patikino, kad ankstesnės patirties gali neprireikti.
„Vaikai labai laukia gimsiančio broliuko ar sesutės, todėl viskas susiklostys natūraliai – maitinimas ir maudymas bus mano atsakomybė, o laisvalaikis su kūdikiu – visos šeimos.
Vaikus ruošiu kūdikio atėjimui į šeimą, todėl sakau jiems, kad tuo metu ilgiau pabūsiu namuose, ateisiu stumdama vežimėlį pasitikti po pamokų.
O dėl to, kad Povilas padės auginti, esu tikra: kitaip negali būti, nes tai – jo pažadas.
Derybos dėl ketvirto vaiko ilgokai vyko“, – šeimos susitarimą dar kartą priminė K.Strolienė.
