Žiaurias patyčias iškentusios vilnietės planuose – ypatinga misija

Gatvėje kviečiama vardu ji neatsilieps. Ir ne todėl, kad nenorėtų bendrauti, o todėl, kad nuo gimimo yra kurčia. 

Gimusi kurčiųjų šeimoje Erika lankė Lietuvos sutrikusios klausos vaikų ikimokyklinio ugdymo centrą, o vėliau – Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą. 

Nors aplinka iš pirmo žvilgsnio atrodė saugi kurtumo negalią turinčiam asmeniui, vis dėlto paauglystėje jai teko patirti ir patyčias. 

Panašaus amžiaus vaikai gatvėje ar kieme šaipėsi iš gestų kalba bendraujančios mergaitės, parodijuodami jos rodomus gestus. 

„Aš verkdavau, nes jaučiausi žeminama “, – gestų kalba aiškino Erika. 

Erika gimė visiškai kurčia. Ji – trečios kartos kurčioji šeimoje. Pirmoji buvo jos močiutė, vėliau mama, o dabar ir ji. Jos tėtis irgi kurčias, tačiau gimęs girdinčiųjų šeimoje. 

Mergina augo apsupta mylinčios šeimos, tėvai visada stengėsi užtikrinti dukrai saugią aplinką, kurioje ji galėtų augti ir formuotis kaip asmenybė. 

Vis dėlto tai neapsaugojo Erikos nuo žiaurių aplinkinių, kurie linkę tyčiotis ir pašiepti kitokius nei jie patys. 

„Patyčios, replikos apie tai, kad esu kurčia, o mano gestų kalba – kažkokie nesuprantami rankų judesiai, iššaukdavo patyčias. 

Pikčiausia būdavo tai, kad aš negalėdavau apsiginti, o jeigu bandydavau kažką gestų kalba aiškinti, sulaukdavau dar daugiau pasipriešinimo. 

Belikdavo tik verkti. Tikrai daug verkiau. Dabar galiu džiaugtis, kad bėgant laikui patyčių mažėja. 

Būna, kad žmonės pasišaipo, tačiau ne taip įkyriai, kaip anksčiau“, – dėstė Erika ir pridūrė, kad kurtumas ir sunkumai užgrūdina. 

Dabar mergina jaučiasi pakankamai drąsi, pasitikinti savimi, todėl užgauliojimai jos nebejaudina. 

Erika yra pavyzdys, kad gyvenimas visiškoje tyloje netrukdo siekti užsibrėžtų tikslų, tenkinti asmenines ambicijas ir kurti santykius su patinkančiu žmogumi. 

Šiuo metu ji palaiko artimą draugystę su kurčiu vaikinu iš Suomijos. Ji sako, kad atstumas nėra kliūtis draugauti ir mylėti. 

„Prisipažinsiu, iš pradžių galvojau, kad gali būti sunku,  o atstumas bus kliūtis, tačiau Lietuvoje turiu daug veiklos, todėl nėra kada liūdėti. 

Man siūlė persikelti gyventi į Suomiją, tačiau nesutikau. Lietuvoje mane laiko daugybė darbų ir įsipareigojimų. 

Žinau, kad Suomijoje kurčiųjų padėtis geresnė nei Lietuvoje, ten lengviau pasiekti tikslus ir didesnės įsidarbinimo galimybės.

Mano draugas  – kurčias kaip ir aš. Pažįstu porų, kurių vienas – girdintysis, o kitas kurčias, tačiau man tai atrodo nepriimtina. 

Tikras bendravimas, pokalbių subtilybės, temų plonybės gali atsiskleisti tik tada, kai bendrauji  ta pačia kalba. Jei vienas iš partnerių kažko nesupras, negalės vykti visavertė bendrystė“, – įsitikinusi Erika. 

Šiuo metu vilnietė Metodinių priemonių rengimo ir gestotyros skyriuje, įsikūrusiame Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre dirba gestų kalbos specialiste ir kartu su komanda rengia lietuvių gestų kalbos žodyną.

O tuo tarpu Erika ieško neįtrauktų į žodyną gestų, juos fiksuoja, analizuoja ir atrinktus gestus filmuojasi specialiai tam įrengtoje studijoje. Vėliau su darbo grupe apdoroja medžiagą, ieško atitikmenų lietuvių kalboje, aprašo gesto specifiką: gesto formą, vietą ir kt.

Aprašyti gestai perkeliami į elektroninę erdvę. Norintieji išmokti gestų kalbą ir sumažinti tam tikrą atskirtį su kurčiaisiais, gali naudotis šiuo žodynu.

 „Gestų kalba yra labai turtinga ir tikrai ne ką prastesnė už žodines kalbas. Norime parodyti, kokia ji yra išraiškinga ir tuo pasidžiaugti“, – teigė ji. Juk visos natūraliosios kalbos turi žodyną. 

Pasak pašnekovės, kurtieji džiaugiasi, kai girdintieji rodo norą išmokti ir bendrauti gestų kalba. 
„Mes, kurtieji, gebame susikalbėti ir su girdinčiaisiais. Jei reikia, gestikuliuojame, galime ant popieriaus išreikšti savo mintis, bet ne iš visų girdinčiųjų sulaukiame tiek pastangų.

Jei būna tokių situacijų, kai aptarnaujantis personalas parduotuvėse ar kavinėse gestais parodo „ačiū“ arba „labas“, mes labai nustembame, ir tuo pačiu, džiaugiamės, nors būna smalsu, iš kur jie to išmoko. 

Mums svarbu justi bendrystę su girdinčiaisiais. 

Vis dėlto, noriu pabrėžti, kad, kaip girdintieji nori bendrauti žodine kalba, taip mes norime bendrauti savo gimtąja – gestų kalba.“, – aiškino mergina. 

Šiuo metu vidurinę mokyklą bebaigianti Erika jau galvoja apie studijas: socialinio darbo arba gestų kalbos vertimo. 

Veikli mergina yra ir Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentė. Užimtumas netrukdo jai siekti tolimesnių tikslų – jei viskas sėkmingai klosis, E.Jočytė norėtų vykti savanoriauti į Afriką. 

„Kai pabaigsiu pradėtus darbus Lietuvoje , galėsiu ir išvykti. Man svarbu prisidėti prie kurčiųjų padėties Lietuvoje gerinimo.“ 

Savanoryste anksčiau daug nesidomėjau, tačiau mane labai įkvėpė draugės, kuri savanoriavo Bolivijoje, patirtis.

Jeigu pavyks įgyvendinti visus tikslus, čia Lietuvoje, aš tikrai keliausiu į Afriką.

Žinau, kad ten kurčiųjų atskirtis dar didesnė, todėl labai norėčiau nuvykti ir padėti ten gyvenančiai kurčiųjų bendruomenei“, – svajomis dalijosi Erika.